Žemės rutuly yra keturiolika viršūnių, kurios virš jūros iškilo daugiau nei aštuonis kilometrus. Visiems pasaulio alpinistams, nesvarbu, kaip jie namuose matuoja atstumus, yra žinoma, kad aštuonių tūkstančių metrų aukštyje prasideda „mirties zona“ – vieta, kur geriau nepatekti atsitiktinai. Tokiu atveju nesvarbu, kiek jūs „išstumiat nuo krūtinės“ ar per kiek nubėgat šimtą metrų – jums vis tiek „šakės“.
Tie keturiolika „baisuoklių“ nėra išsimėtę po visą platųjį pasaulį, visi jie Azijoje, kaimyniniuose Himalajų ir Karakorumo kalnynuose. Viršūnės yra Nepale, Kinijoje ir Pakistane.
- Everestas (8848 m.), Nepalo ir Kinijos siena;
- K2 (8611 m.), Pakistano ir Kinijos siena;
- Kangchenjunga (8586 m.), Nepalo ir Indijos siena;
- Lotsė (8516 m.), Nepalo ir Kinijos siena;
- Makalu (8485 m.), Nepalo ir Kinijos siena;
- Čo Oju (8201 m.), Nepalo ir Kinijos siena;
- Daulagiris (8167 m.), Nepalas;
- Manaslu (8126 m.), Nepalas;
- Nanga Parbatas (8126 m.), Pakistanas;
- Anapurna (8091 m.), Nepalas;
- Gašerbrumas I (8080 m.), Pakistano ir Kinijos siena;
- Brod Pikas (8051 m.), Pakistano ir Kinijos siena;
- Gašerbrumas II (8035 m.), Pakistano ir Kinijos siena;
- Šišapangma (8027 m.), Kinija.
Aštuoniatūkstantininkų superžvaigždė (jei kalbėtume Holivudo terminais) yra Everestas. Net mažiausias trečiokėlis žino šį vardą. Kiti trylika daugumai žmonių, gyvenančių Lietuvoje, kur horizontas visada pasibaigia mišku, yra niekad negirdėti, nežinomi, keisti žodžiai. Šiuos kalnus XIX amžiaus viduryje apytiksliai išmatavo (neklauskit manęs, kaip, nes jie viršun nelipo) ir aprašė Indijos tyrinėtojai („Survey of India“), tačiau pirmieji žemėlapiai buvo labiau schemos, kurios nebuvo nei tikslios, nei informatyvios ir didesniuose aukščiuose esančius objektus pavaizdavo labiau „iš akies“.
Nusikelkim į 1950 m. Lietuvoje baisusis pokario laikas, Stalinas dar gyvas, trėmimai, partizaninis karas. Kuris lietuvis tada galvojo apie kalnus? O Prancūzijoje – ramiau, Sąjungininkai laimėjo, šalis išlaisvinta ir laiminga, tačiau stipriai pažeminta. Prancūzų tautai reikia didvyrių ir pasiekimų, kaip ką tik į kaulus gavusiam vaikui reikia bent artimiausiems draugams parodyti, kad jis – ne pastumdėlis. Iki tol neužkariautas dar nė vienas aštuoniatūkstantininkas – puiki proga tuomet vienus geriausių pasaulyje alpinistus turinčiai tautai.
1950 m. pavasaris, Prancūzų ekspedicija išvyksta į Nepalą įlipti bent į vieną iš taikinyje esančių kalnų ir taip patekti į pasaulio laikraščius ir dulkėtas enciklopedijas knygų spintoje. Prieš išvykstant, kovo 28 dieną, Lucienas Deviesas, vienas ekspedicijos organizatorių, pasakė kalbą: „Himalajai dėl jų dydžio visiškai atitinka jiems primestą apibūdinimą – „trečiasis žemės polius“. Dvidešimt dvi skirtingų tautų ekspedicijos bandė įlipti į aštuoniatūkstantininką. Niekam iki šiol nepavyko.“
Tada buvo apibrėžti ekspedicijos tikslai: „Daulagiris (8167 m) arba Anapurna (8075 m), Nepalo centre. Su 6 tonomis įrangos ir maisto, ekspedicija turi kirsti Indijos sieną ir patekti į iki tol uždraustą Nepalą. Maždaug po trijų savaičių žygio aukštyn kalnų slėniais turime atsidurti Tukucha kaime, kuris yra palankioje geografinėje pozicijoje tarp Daulagirio ir Anapurnos masyvų. Iki šiol alpinistai rinkosi tik tyrinėtus maršrutus, tačiau mes neturim visiškai jokios informacijos apie mūsų aštuoniatūkstantininkus. Nežinom priartėjimo kelių, o turimi žemėlapiai yra schematiški ir visiškai nenaudingi didesniame aukštyje.“
Taigi prancūzams ne tik kad reikėjo įlipti į „neįmanomus“ kalnus, jiems pirmiausiai reikėjo juos surasti. Ši rinktinė, vadovaujama Maurice'o Herzogo, buvo itin stipri ir gerai finansuojama, jos nariai – „kiečiausi“ Alpių gidai ir alpinizmo žvaigždės.
Pirma buvo pasiektas Daulagiris, tačiau po kelių savaičių kalno tyrinėjimo buvo nuspręsta, kad kalno gynyba neįveikiama, greičiausiai niekas niekada jo nenugalės. Tuomet prancūzai klydo, nes po dešimties metų (1960 m.) šveicarų ir austrų ekspedicija pirmoji pasiekė viršūnę.
M.Herzogas tada nusprendė iš esmės keisti taktiką ir nugalėti Anapurną. Uolą, esančią maždaug už 34 km į rytus nuo Daulagirio. Dėl turimų klaidingų vietovės žemėlapių alpinistai užtruko ne vieną dieną ieškodami kalno. Vietiniai žmonės, gimę ir užaugę Anapurnos šešėlyje, niekuo negalėjo padėti, tokio pavadinimo jie nebuvo girdėję.
Pagaliau aptikus ir nustačius dešimtą aukščiausią žemės kalną, prasidėjo didžiosios lenktynės su laiku. Įkopti reikėjo iki gegužės pabaigoje prasidedančio lietaus sezono, kuris Himalajuose pasireiškia nuolatinėmis pūgomis. Niekas nenorėjo atsidurti „mirties zonoje“ per pūgą – net geriausia, kas tuo metu buvo išrasta alpinizmui, neišgelbėtų nuo mirties ir dar vieno šalies pažeminimo.
Įkūrę bazinę stovyklą, vyrai, padedami šerpų, kasdien lipo vis aukščiau. Įkuriamos vis naujos stovyklos. Aukščiausiai, ties aštuonių kilometrų riba, buvo pastatyta viena dvivietė palapinė – stovykla Nr. 5. Joje naktį iš birželio antrosios į trečiąją nakvojo ekspedicijos vadovas Maurice'as Hercogas ir alpinistas Louis Lachenalis. Savo atsiminimuose M.Herzogas rašo, jog tokiame aukštyje stovyklautojai negalėjo praryti nė kąsnio maisto, vos užteko jėgų virti arbatai, vyrai tarpusavyje beveik nesikalbėjo – mąstyti buvo per sunku. Miegoti nepavyko.
Jei jums sunku atsikelti ryte į darbą ar universitetą, įsivaizduokit juos – 20–30 laipsnių šaltyje, nemiegojusius, nevalgiusius, atmosferoje, kurioje yra tik 30 procentų mums įprasto deguonies kiekio. Bet tikslas ir amžina šlovė taip arti, viršūnė čia pat. M.Hercogas rašo, kad palapinę jiedu paliko auštant, apie šeštą. Po sunkiai suvokiamos kovos su šalčiu ir kalno statumu, prancūzai 14 valandą buvo viršuje. Ką jie rado viršūnėje? Nieko – ledą ir rudos spalvos uolą. Jokio aukso puodo, konfeti ir fejerverkų. Pora nuotraukų, ir greičiau žemyn. Galiausiai nusileidus paaiškėjo, kad viršūnė abiems alpinistams kainavo beveik visus pirštus, dėl nušalimų jie buvo amputuoti.
Žinia apie nugalėtą Anapurną apskriejo pasaulį ir dominavo alpinistų pokalbiuose prie arbatos dar trejus metus iki 1953 m. birželio antrosios, kuomet iš tolimojo Nepalo atskrido žinia – įveiktas Everestas. Į kalną buvo įkopta prieš tris dienas (1953-05-29), tačiau interneto dar nebuvo, todėl žinia pasaulį pasiekė kaip tik dabartinės Didžiosios Britanijos karalienės Elžbietos II karūnavimo dieną. Nežinau, kuri naujiena tądien buvo aptarinėjama labiau.
Jau nuo 1850 metų Everestas atpažįstamas kaip aukščiausia žemės vieta. Alpinistai domisi juo, tačiau kyla klausimas, ar žygis į viršūnę apskritai įmanomas. Pirmieji rimti bandymai prasidėjo 1920 m. Trijose britų ekspedicijose dalyvavęs George'as Mallory, paklaustas kodėl jis nori užlipti ant šio kalno, atsakė viena žinomiausiu alpinizmo frazių: „nes jis ten yra“.
G.Mallory dingo per ekspediciją 1924 metais, jo kūną aptiko tik po 75 metų didesniame nei 8000 m aukštyje, su sužalojimais, kurie galėjo atsirasti krentant iš didelio aukščio. Iki šios dienos alpinistų bendruomenė spėlioja, ar tuomet viršūnė buvo pasiekta, ar G.Mallory ir jo kompanjonas Andrew Irvine'as (kurio kūnas niekada nebuvo surastas) žuvo pakeliui į viršų ar besileisdami.
Viena įdomi detalė – G.Mallory turėjo su savimi savo žmonos nuotrauką, kurią žadėjo palikti viršūnėje, kai ją pasieks. Radus puikiai amžiname lede išsilaikiusį kūną ir asmeninius daiktus, G.Mallory žmonos nuotraukos nebuvo.
Po 29 metų – 1953 m. – britai vėl išsiruošė į ekspediciją. Spaudimas buvo didžiulis, tuomet buvo viešai žinoma, kad kitais metais prancūzai sieks savo šanso, dar kitais – šveicarai. Britams reikėjo būti pirmiems. Ekspediciją sudarė 13 alpinistų, 20 šerpų ir keli šimtai daiktų ir įrangos nešikų nepaliečių. Tuomet šie žmonės turėjo pažangiausią įmanomą įrangą ir aprangą.
Balandžio 12 d. britai įkūrė bazinę stovyklą 5455 m. aukštyje. Pirmoji užduotis – pernešti tris tonas įrangos per Khumbu ledonešį. Tai milžiniškas, kasdien besikeičiantis labirintas su ledo plyšiais ir bokštais, kurie bet kada gali griūti. Plyšiai įveikiami ant jų dedant aliuminines kopėčias. Kai kopėčių atsargos baigėsi, nepaliečiai nešikai buvo siunčiami toli žemyn į artimiausią mišką atgabenti medžių kamienų.
Po kelių varginančių dienų įkuriama labai svarbi stovykla ant perėjos tarp Everesto ir Lotsės (ketvirto aukščiausio pasaulyje kalno) maždaug 7900 metrų aukštyje. Nuo čia įmanoma per dieną užkopti į viršūnę ir grįžti iki sutemstant. Kitą rytą du alpinistai – Charlesas Evansas ir Tomas Bourdillonas su tuomet eksperimentinėmis deguonies sistemomis išėjo į kalno medžioklę.
Likus maždaug trims valandoms kelio iki viršūnės C.Evansas suprato, kad deguonies turi kelionei tik į vieną pusę, atgal jo neužteks. Abu jie matė daugelio alpinistų gyvenimo tikslą per ištiestos rankos atstumą. Sprendimas atsitraukti ir leistis žemyn turbūt buvo itin sunkus, tačiau britai rizikavo viskuo, ką turi – savo gyvybe.
Naujazelandietis Edmundas Hillary su šerpu Tenzingu Norgey (šerpui tai jau buvo šeštasis mėginimas pasiekti viršūnę) buvo rezervinė komanda šturmui, atėjo jų eilė pabandyti. Pastarieji naudojosi senesne deguonies įranga, tačiau ji buvo patikimesnė. Pakeliui reikėjo įrengti dar vieną stovyklą, norint pailsėti prieš galutinį žygį. Gegužės 29-osios rytą, 6.30 val., esant puikiam orui, vyrai išėjo iš stovyklos. 11.30 val. E.Hillary ir T.Norgay pirmieji pastatė pėdas aukščiausioje žemės vietoje. Everestas buvo įveiktas.
E.Hillary, leidžiantis nuo viršūnės, pirmieji žodžiai sutiktam kitam ekspedicijos dalyviui George'ui Lowe buvo: „na, George'ai, mes „nukalėm“ tą bjaurybę“ (Well, George, we knocked the bastard off). Jamesas Morrisas, laikraščio „The Times“ korespondentas išgirdo naujieną gegužės 30 dieną, būdamas bazinėje stovykloje. Tuoj pat į artimiausią kaimą, kuriame buvo telegrafas, išsiųstas bėgikas, kuris pernešė koduotą pranešimą apie pergalę. Galbūt tai buvo paskutinysis svarbus pranešimas pasaulyje, kuri pernešė bėgikas.
Vėliau tais metais įveiktas Nanga Parbatas Pakistane, po metų – K2 ir Čo Oju. Taip tęsėsi iki 1964 m., kuomet neliko nė vieno nepasidavusio aštuoniatūkstantininko. Kitą kartą Everestas įveiktas po trejų metų – 1956 m., bet prireikė dar dvidešimties metų (iki 1970 m.), kol ir kita ekspedicija įkopė į Anapurną. Iki šiol šis kalnas lieka vienu pavojingiausiu žemėje.
Šiuo metu pasaulyje yra 39 žmonės, kurie įveikė visus keturiolika. Greičiausiai žinomiausias iš jų – Reinholdas Messneris. Italas visą keturioliktuką „perbėgo“ per šešiolika metų: 1970 m. – 1986 m. Tai padarė pirmasis. Matyt, užkrėstas visur būti pirmu, R.Messneris taip pat pirmasis užlipo į Everestą visiškai vienas ir pirmasis tai padarė nesinaudojant papildomu deguonimi iš balionų. Vėliau pirmasis kirto Antarktidą ir Grenlandiją nesinaudojant sniegomobiliais ar šunų kinkiniais. Apie savo žygius parašė aštuoniasdešimt knygų.
Rašant šį tekstą dažnai vartojau terminą „įveikti kalną“. Žmogus gali užlipti ant kalno viršaus, gali nuo jo nučiuožti, gali išrausti jame tunelį, pastatyti namus kalne ar kelią per perėją, tačiau tokių kalnų, kurie stūkso Himalajuose, žmogus niekada neįveiks. Jie čia stovėjo milijonus metų iki žmogaus atsiradimo, stovės dar ilgai po to, kai mes iš čia išnyksim.
Todėl tose uolose, lede, aukštyje ir šaltyje mes galime įveikti tik patys save, savo baimes, išdidumą, galios ir turtų troškimą. Galiausiai, nurimus vėjui, sušilus kojoms ir išlindus saulei, išgėrus gurkšnelį arbatos mes pagaliau ten atrasim save.
„Kalnai mane šaukia ir aš turiu eiti“ (John Muir).
