Festivalio idėja Eglei kilo dar užpraėjusiais metais, kai artėjo garsiojo Dzūkijos dainininko, tautosakos pateikėjo Petro Zalansko 120-osios metinės. „Tada jau dirbau Varėnos kultūros centre. Aš labai nemėgstu formalių renginių. Todėl ir kilo mintis neformaliai, o festivaliu paminėti šį dzūkų šviesuolį. Labai džiaugiausi, kad suvažiavo žmonės ir iš įvairių miestų, jau negyvenantys Dzūkijoje, bet tie, kurių tėvai ar seneliai iš čia kilę“, – pasakojo etnografė.
Eglė pamatė, kad per šio krašto šviesuolius, jiems skiriamus festivalius galima populiarinti dzūkų kultūrą, kelti pasididžiavimą ja. Festivaliai gali tapti puikia proga bent kiek šaknų Dzūkijoje turintiems čia vėl sugrįžti, pasibūti ir, kaip rašoma renginio programoje, „intraukt kvajinių ciongo“ (įkvėpt pušų skersvėjo). Miškelyje prie Marcinkonių mokyklos įsikūrė atvykusiųjų palapinių miestelis.
O šių metų festivalis sąmoningai sutapatintas su trumpiausiomis metų naktimis – Rasos, Joninių švente, nes jis skirtas Marcinkonių kaimo šviesuoliui, tautosakos pateikėjui, rinkėjui, lietuvybės puoselėtojui Juozui Averkai (1911 – 1998), kuriam šiemet būtų sukakę 110 metų. Jis Marcinkonyse, prie Grūdos, 1983 metais surengė pirmąją Rasos šventę. „Būtų labai gražu šią šventę, kuri Marcinkonyse jau nunyko, vėl ją čia sugrąžinti“, – lūkesčiais dalinosi Eglė.
Festivalis skirtas dzūkams arba tiems, kurie save bent kiek tokiais laiko, arba tiems, kurie šį kraštą labai myli.
Kartu tai tapo ir puikia įžanga į festivalį, kuris, pasak Eglės, jokiu būdu nesiorientuos vien į Rasos šventes. Festivalis talpina ir talpins žymiai daugiau: ir dzūkiškų tradicinių amatų gaivinimą, ir žvilgsnį į jos gamtą, etnografiją, čia skambės ir dzūkiškai rašančių dabartinių poetų eilės, bus ir įvairių parodų, renginių, skirtų dzūkų tapatybės paieškoms.
Juozo Averkos knygnešystės takais
Dėdės Juozo, kaip jį čia visi vadino, tėvams ką tik grįžus iš Amerikos, jis jau gimė Marcinkonyse, čia užaugo, o kai kraštas buvo okupuotas Lenkijos, įsitraukė į Vilniaus vadavimo sąjungos veiklą, nuo 1936 metų slapta naktimis per demarkacinę liniją iš Merkinės į Marcinkonis su savo bendraminčiais gabeno lietuviškas knygas, žurnalus. Lietuvos pasieniečiai ant suartos pasienio linijos specialiai knygnešiams pasodindavo smėlyje augančių kupstukų – kad galėtų nepastebimi peršokti. Pargabentos knygos būdavo slepiamos Marcinkonių kapinių svirne, po juo iškastoje duobėje.
E.Kašėtienė į savo būsimų darbų planus jau įsirašė lentelės ant to svirno atidengimą. O šiemet norintys galės išbandyti naktinį dėdės Juozo knygnešystės kelią. „Pagal jo prisiminimus pavyko atkurti tą slaptą taką. Visa tai virto naktiniu žygiu: kad žmonės ne iš paskaitų, ne iš knygų pažintų šią istoriją. Norintys šeštadienį vėlai vakare bus nuvežti į Merkinę ir temstant su knygų ryšuliais pajudės Marcinkonių link – keliaus 25 km, kaip kadaise J.Averka. Kelyje bus įvairių užduočių“, – intrigavo Eglė.
O festivalis bus užbaigtas medinio kryžiaus prie kapinyno svirno pastatymu. Kryžius bus išskirtinis, kokius anksčiau tradiciškai dzūkai statydavo kaip atminimo ženklus. Kryžių paskutinę festivalio dieną baigs drožti bei dailinti žymus kryždirbys Algimantas Sakalauskas.
„Kaip man pasakojo Dzūkijos nacionalinio parko darbuotojai, būtent čia, šilų dzūkų krašte, anksčiau buvo mada statyti medinius paminklus. Tad ir sumąstėme atkurti tokį, kokius dabar galime tik nuotraukose matyti. Jis išskirtinis tuo, kad saulutė aplink kryžmą yra labai didelė, o viduryje esanti kryžavonė maža. Džiaugiamės galėdami atgaivinti šią tradiciją. J.Averkai taip pat labai rūpėjo, kad senos, gražios tradicijos būtų tęsiamos“, – pasakojo E.Kašėtienė.
J.Averkos lietuvybės puoselėjimo darbai neliko nepastebėti ir sovietų – į Sibirą jis buvo ištremtas pirmuoju traukiniu 1940-aisiais. Po tremties jam nebuvo leista gyventi Marcinkonyse. Vilniuje jis įsitraukė į folkloristų, kraštotyrininkų judėjimą, 1971 metais inicijavo ir Marcinkonių etnografinio ansamblio susikūrimą. Kaip festivalyje pasakojo J.Averką pažinojusi, kartu su juo Vilniuje dainavusi Laima Purlienė, toji pirmoji Rasos šventė Marcinkonyse labai priminė Sąjūdžio mitingus, jų dvasią.
„Dėdė Juozas būtų labai laimingas, matydamas tiek daug susirinkusių į dzūkų kultūros festivalį. Jis labai troško, kad sąmoningas jaunimas atsigęžtų į savo kultūrą“, – sakė festivalyje koncertavusio Lietuvos kariuomenės Vilniaus įgulos karininkų ramovės folkloro ansamblio „Vilnelė“ vadovė L.Purlienė.
Ar dzūkų kultūra liks užkonservuota, ar taps gyva?
„Dzūkų kultūrą aš matau labai plačiai. Nesiorientuoju vien į praeities rekonstravimą. Gražu, kai mes apsirengiame tautiniais drabužiais ir padainuojam dzūkiškai. Bet visada keliu klausimą – o kas toliau? Ar mes tą kultūrą turėsime tik dalinai užkonservuotą, kitiems kartais parodomą, ar mes su ja gyvensim ir toliau puoselėsim, – kalbėjo Eglė. – Labai norisi ir festivaliuose parodyti, ką galima toliau su dzūkų kultūra veikti. Prisipažinsiu, giluminė priežastis, kodėl aš organizuoju šį festivalį, yra nerimas dėl regioninio mūsų identiteto, regioninės savimonės.
„Dzūkų kultūrą aš matau labai plačiai. Nesiorientuoju vien į praeities rekonstravimą“, – sakė Eglė Kašėtienė.
Juk kraštas tuštėja, jaunimas išvažiuoja studijuoti į didmiesčius, retai kada turi minčių grįžti ir čia kurti savo verslus, imtis kokių nors iniciatyvų. Kai regionas tuštėja, tai jis ir sensta. Tada krašto likimas atrodo labai liūdnas, turint galvoje ir tarmę, tradicijų išlaikymą. Šis festivalis man labai svarbus, aš jį rengiu patiems dzūkams arba tiems, kas tokiais bent kiek jaučiasi. Arba tokiems, kaip aš, kurie dzūkiško kraujo neturi nė lašo, bet šį kraštą labai myli, kuriems čia gera, arba kurie čia įsikūrę ir nori labiau pajusti šio krašto šaknis, kurios juos įkvėptų veiklai.“
Eglė yra gimusi Vilniuje, senelių kaimo, į kurį galėtų nuvažiuoti, neturėjo (seneliai buvo ištremti), tačiau mama ją dažnai traukiniu veždavosi į Zervynas ir stovyklaudavo – tai prie Ūlos, tai prie Mekšrinio ežero. „Mano vaikystės vasaros prabėgo šiluose, pieskynėliuose, kaimeliuose, kur girdėdavau dzūkišką tarmę. Nuo tada man šis kraštas tapo labai mielas ir savas. Nuo 2011 metų pradėjau vykdyti etnografines, kraštotyrines ekspedicijas į Dzūkiją. Prasidėjo mano profesinė veikla. Ir vis – po Varėnos rajoną, tai ty, tai ty, – gražiai dzūkiškai pasakojo Eglė.
– Paskui mane užmatė Varėnos kultūros centras, davė mažą dalį etato, nu ir lakioju tai ty, tai ty. Dabar su vyru ir sodybos čia ieškom, norim iš Vilniaus kraustytis čia gyvent. O kraustantis nuolatiniam gyvenimui, tenka apie daug ką pagalvot, ir apie mokyklą. Realybė tokia, kad Marcinkonyse, didžiausiame Lietuvos kaime, mokyklos nėra, ji uždaryta, palikta tik ikimokyklinė grupė.“
Apie dzūkavimą šiuolaikiškai
Rašydama ir kalbėdama dzūkiškai Eglė kartais gauna pastabų, kad esą dzūkai tarmiškai jokių tarptautinių žodžių nevartodavo. „Taip, jei kalba vyresnio amžiaus žmonės, jie nevartoja. Bet jei mes norim, kad kalbėtų ir jaunimas, tai priimkim ir tuos žodžius, kurie dabar vartojami. Na, kaip, pavyzdžiui, tarmiškai pasakyt alternatyvi muzika? Aš sakyčiau alternacyvi muzika. O praktiniai mokymai? Prakciniai mokymai. O kodėl ne? Arba kalbininkai mane kritikuoja, kai pavartoju žodžius antradzienis, ketvirtadzienis, penktadienis, šaštadzienis, sako, jog dzūkai sakydavo utarnykas, četvergas, pėdnyčia, subata, – iškylančiais iššūkiais dalijosi Eglė.
– Na, bet jaunimas nevartos nei to utarnyko, nei pėdnyčios. Manau, kad iš bendrinės kalbos atėjusius, prieš šimtą metų dzūkų nevartotus žodžius taip pat galima tarti tarmiškai. Man gražu, kai kalbant apie šiuolaikines aktualijas, taip pat galima dzūkuoti. Manau, kad mes dabar artėjame prie to laiko, kai reikės rinktis: ar tarmę palaidoti su vyriausiais žmonėmis, ar vis dėlto tarmę priartinsim prie šių dienų. Labai būčiau už tai, kad mokyklose būtų tarmės pamokos. Stebiuosi, kad yra mokytojų, kurie draudžia, gėdina ir pažymius mažina, jei moksleivis kalba tarmiškai. Reikia džiaugtis, kad yra vaikų, kurie dar moka gražiai dzūkuoti“.
Palyginus jaunas miestas Varėna negali pasigirti šimtmečius skaičiuojančiu krašto muziejumi, tačiau jauna etnografė Eglė į dzūkų kultūrą, tarmę, tradicijas moko pažvelgti šiuolaikiškai, nori įrodyti, kad visa tai gali egzistuoti ir šiuolaikiniame gyvenime. Ir tai mus tik praturtintų. Eglės siekis – kad tarmė, tradicijos, amatai neliktų tik muziejų eksponatai.
Į dienos šviesą ištraukusi, kaip prisipažino, anksčiau tik jai tarmiškai dainavusį savo vyrą Roką, dega idėjomis, kaip dzūkiškumu užkrėsti kuo daugiau jaunimo. „Aš labai skatinu Roką kurti, dainuoti, nes jo dainos padeda žmonėms į tarmę pasižiūrėti rimtai. Tarmė – tai jokiu būdu ne pajuokos ar provincialumo bruožas, kaip dažnai tai pateikia televizijos. Spaudoje mes tarmių apskritai nematome. O televizijose tarmes dažniausiai išgirstame tik įvairiose parodijose, kai vaizduojami ar neišprusę, ar vyresnio amžiaus, ar žmonės iš kaimo. Mane labai skaudina toks tarmių reprezentavimas, toks jų menkinimas, kaip, pavyzdžiui, vienoje socialinėje reklamoje, kur vaizduojamas tarmiškai kalbantis senjoras, nemokantis naudotis kompiuteriu.
Jei tarmę rodai tik tokiame kontekste, tai formuoji nuomonę, tarsi šviesus žmogus negali kalbėti tarmiškai. Na, tai kur tau jaunas žmogus tada norės kalbėti tarmiškai,“ – sakė visą festivalio programą gražiai dzūkiškai surašiusi Eglė. Dzūkų kultūros festivalyje ir mokslų daktarai, ir profesoriai ar poetai kalbės dzūkiškai. O J.Averka šypsosis iš nuotraukų parodos, kurią šeštadienį pievoje prie Marcinkonių mokyklos pastato surengs daug metų jį fotografavęs Vytautas Daraškevičius.
Dar vykstančio festivalio programa, surašyta dzūkiškai: https://varenoskultura.lt/renginiai/1659-dzuku-kulturos-pescivalis-ciulba-ulba-2021.html
Straipsnių ciklą „Miestelių istorijos“ finansuoja Lietuvos kultūros taryba
