Ką man pasakoja JAV gyvenantys draugai ir giminės, kurie ir bus šio teksto varomoji galia bei informacijos šaltiniai (man pačiam dabar nuvykti į JAV sunkoka. Tą padaryti įmanoma, tik jei paskutines dvi savaites nesi praleidęs Šengeno erdvėje)? Trumpo ir Bideno rinkėjai, tarsi susitarę, vienodai skirtingai žiūri į koronaviruso situaciją.
Kaip manote, kodėl Trumpas taip bijojo balsavimo paštu rezultatų? Nes žinojo, kad jo rėmėjai (kaip ir jis pats) apsimeta nebijantys viruso, todėl eina prie balsadėžių gyvai. Tuo tarpu Bideno rinkėjai į viruso plitimą žiūri atsakingiau, todėl daugybė jų balsavo paštu. Ir nors skaičiavimo pradžioje galėjo susidaryti įspūdis, kad Trumpas laiminėja, pradėjus skaičiuot paštu atėjusius balsus, svarstyklės labai žymiai nusviro Bideno naudai.
Balsavimas tik išryškino amerikiečių susiskaldymą ne tik dėl kandidatų, bet ir dėl požiūrio į pandemiją. Kaip mano pažįstami amerikiečiai teigė, tai yra neįtikėtinai absurdiška, bet akivaizdu – kokio požiūrio į pandemiją laikosi žmonių palaikomas kandidatas į prezidentus, tokio laikosi ir jie, tarsi neturėtų nuosavų smegenų ir analitinio vertinimo.
Kodėl nekeista, kad šalis pirmauja pagal atvejų skaičių?
Kaip šiandien atrodo eilinių amerikiečių gyvenimas ir kaip yra pasikeitę kelionės po JAV? Kaip žinia, JAV nėra centralizuota diktatūra, kaip pavyzdžiui, Putino Rusija. Valstijoms yra paliktos didelės galios nuspręsti, kaip jos nori tvarkytis su pandemija. O jos tvarkosi skirtingai.
Pavyzdžiui, rytinės pakrantės valstijos, tokios kaip Meinas, Vermontas, Masačiusetsas ar Niujorkas, laikosi griežtesnės kelionių politikos. Kitos tuo tarpu į keliones žiūri liberaliau. Nežinau, ar čia sutapimas, bet būtent šios mano paminėtos prezidentu rinko Bideną.
Tarkim, ankstesnėje pasakojimo dalyje aprašyta Meino valstija svečius iš kaimyninių, mažiau sergančių valstijų įsileidžia laisvai. Tuo tarpu iš atvykstančių iš kitų valstijų reikalauja neigiamų koronaviruso testų ir izoliacijos. Tačiau vėlgi – teoriškai to yra reikalaujama, o praktiškai prie valstijos ribos niekas nestovi ir netikrina atvykstančiųjų.
Man sakė, jog žmonių netikrina netgi oro uostuose. Vienintelė rizika būti patikrintam – jei darytų specialius reidus ar pats kur nors įkliūtum ir tik tada būtum identifikuotas kaip atvykėlis. Žodžiu, gali keliauti sirgdamas ir būti nepagautas.
Tačiau vėlgi – teoriškai to yra reikalaujama, o praktiškai prie valstijos ribos niekas nestovi ir netikrina atvykstančiųjų.
Tuo tarpu kaimyniniame Vermonte tikrinimai vyksta griežčiau. Taigi, kaip kokia valstija nusprendžia savarankiškai, taip ir turi. Panašu, kad idealios ar bent jau vieningos tvarkos ten nėra, tai kaip ir nėra ko stebėtis, kad ir pas mus jos nėra.
Kadangi amerikiečiai negali neskraidyti, kelionės vidiniais maršrutais vyksta kaip vykę, nors pačių skrydžių yra sumažėję. Žinoma, ne taip drastiškai kaip Europoje, tačiau sumažėjimas yra. Keliavimo lėktuvais tvarką nusistato pačios avialinijos. Visos jos reikalauja, kad keleiviai būtų su kaukėmis, tačiau rekomendacijų užtikrinti atstumą laikosi nevieningai. Vienos jų iš tiesų sodina keleivius į kas antrą kėdę, o kitos nekreipia dėmesio į rekomendacijas ir dirba kaip ir iki pandemijos.
Kai nėra vieningos tvarkos, tai nėra ko ir stebėtis, kad šalis pirmauja pasaulyje pagal užsikrėtimų ir mirčių skaičių. Ir panašu, kad šios pozicijos dar kurį laiką nepaleis.
Kai nėra vieningos tvarkos, tai nėra ko ir stebėtis, kad šalis pirmauja pasaulyje pagal užsikrėtimų ir mirčių skaičių
Praeitoje pasakojimo dalyje žadėjau papasakoti apie situaciją San Fransiske, tai tą ir darau. Apie ją man papasakojo draugai, kurie gyveno šiame mieste, tačiau dėl pandemijos sukeltų nepatogumų pabėgo tiek iš miesto, tiek iš Kalifornijos ir apsistojo kaimiškame Meine.
San Fransiske – benamių stovyklos aikštėse
Anot jų, San Fransiske į pandemiją žiūrima ne pro pirštus. Situacija mieste iš esmės primena pavasarinį karantiną Lietuvoje, kai buvo uždaryta iš esmės viskas. Jei pas mus vasaros pradžioje situacija buvo visiškai arba beveik visiškai atlaisvinta, tai San Fransiske viskas liko suvaržyta, ir taip yra iki šiol. Nedirba muziejai, kino teatrai, nevyksta renginiai, restoranuose maistas duodamas tik išsinešimui. Lieka visiškai uždaryti barai, kurie netiekia maisto. Kai kurie jų užsisakinėja maistą ir perparduoda, kad tik nereikėtų užsidaryti.
Kas buvo San Fransiske, žino, kad mieste yra didelė benamių bendruomenė. Kai aš lankiausi jame, buvau labai nustebęs, kad gražiame ir turtingų žmonių pamėgtame mieste saulei nusileidus miesto centrą okupuoja benamiai, ir dienos metu atrodęs jaukus, vakarais San Fransiskas ima atrodyti labai nesaugus.
Dabar, siekiant kontroliuoti Covid-19 plitimą, benamių judėjimą bandoma apriboti, kad jie neplatintų viruso. Pažįstama pasakojo, jog kai kurios miesto aikštės yra atiduotos benamiams gyventi. Jos yra aptvertos ir saugomos policijos, kad benamiai per laisvai nemarširuotų po apylinkes. Žinoma, kažkiek judėti jiems leidžiama, bet kiek įmanoma, siekiama tą jų judėjimą kontroliuoti, o juos pačius registruoti.
Aikštės įrengtos kaip laikinos benamių stovyklos. Beje, man pasakojo, kad įvedus tokią situaciją, policijai tenka dirbti stengiantis išvengti benamių gaujų karų, susijusių su jų dabartinėmis laikinomis apgyvendinimo vietomis.
Miestą palieka gyventojai
O kalbant apie kitus žmones, daug jų per šitą nemalonų laikotarpį paliko miestą ir išsivažinėjo kas kur. Žinia, kad nekilnojamojo turto, taigi ir jo nuomos kainos tiek Kalifornijoje, tiek San Fransiske yra vienos aukščiausių šalyje. Atlyginimai čia irgi dideli, todėl didelė dalis miesto gyventojų yra atvykę gero gyvenimo ieškoti. Tokie žmonės dėl pandemijos praradę darbus arba išsiųsti dirbti iš namų, vis mažiau mato prasmės likti mieste ir mokėti didelę būsto nuomą.
Nors sako, kad nuomos kainos gerokai yra pakritusios, tačiau ne tiek daug, kad bedarbis jas galėtų įkąsti. Taigi, vieni išvažiuoja į savo gimtus kraštus, galbūt pas tėvus ar kitus šeimos narius, kiti gi – ieško pigesnių kraštų gyvenimui.
Kaip ir mano pažįstami, kurie San Fransiską iškeitė į Meiną. Čia gamta, sako jie, mažiau žmonių, mažiau viruso, mažiau suvaržymų, be to – kol kas dar pigiau, kol visas San Fransiskas nesugalvos čia atvykti gyventi.
Paklausti, kada grįš, jie sako, kad nežino. Gal greitai, o gal niekada. Mes dirbame iš namų, tad mums poreikio sėdėti San Fransiske nėra, sako. Nors ir pasiilgstame to gražaus ir savo gimto miesto, tačiau nenorime grįžti į tokį, koks jis yra dabar. Lauksime geresnių laikų, tada ir nuspręsime, teigia jie.
Tai tiek apie San Fransiską ir virtualias keliones. Kitoje dalyje jau keliausime realiai (kaip jau sakiau, yra būdų patekti į JAV, ir tais būdais pasinaudojusių bei šiuo metu ten keliaujančių žmonių), tad pasinaudosime jų patirtimi ir nebe iš pasakojimų, o iš gyvų įspūdžių pamatysime, kas vyksta JAV vidurio vakaruose.
