Kaip rašoma Naujosios Vilnios miesto bendruomenės pranešime spaudai, siekiant taisyti šią spragą ir skatinti diskusijas asociacija „Naujosios Vilnios miesto bendruomenė“ projekto „Rokantiškių pilies vizija“ rėmuose inicijavo Rokantiškių pilies hipotetinę rekonstrukciją trimačiame modelyje, kurią parengė archeologas, istorikas Žygimantas Buržinskas ir architektas Aurimas Širvys, projektą kuravo architektas Maksimas Zacharovas.
Dažniausiai Naujosios Vilnios kūrimosi pradžia yra siejama su geležinkelio Minsko kryptimi į Romnus Ukrainoje statybomis, 1873 m. iškilmingai atidaryti stoties rūmai, suteikiant visiškai naują vietos pavadinimą – Vileika, 1903 m. suteiktas miesto statusas, pavadinimas papildytas žodžiu „Naujoji“, kad neatkartotų dabartinėje Baltarusijoje esantį kur kas senesnį miestą Vileiką, taip atsirado Naujoji Vilnia.
Tačiau palei Vilnios upės slėnį gyventa ir anksčiau. Dabartinės N. Vilnios centrinė ir vakarinė dalis vadinosi Rokantiškėmis. Šį pavadinimą galima aptikti XIX a. pabaigos žemėlapiuose, o pats pirmasis paminėjimas yra 1506 m. Lietuvos metraštyje. Tai buvusi karališka valda, valdiniams nuomojama karaliaus žemė, kurią sudarė 8 kaimai.
Lietuvos metraštyje įrašyta legenda, siejanti Rokantiškes su Alšėnų giminės pradžia. Manoma, kad Rokantiškėse buvo medinė, viena seniausių Lietuvoje pilių, statyta XII–XIII a. ir priklausiusi Alšėnų kunigaikščių protėviams. Vykdant archeologinius tyrimus jokios medinės pilies konstrukcijos nebuvo aptiktos.
Taigi greičiausiai tai klaidinantis traktavimas ir dėl sutapimo painiojama su Rokantiškių pilies pirmojo žinomo savininko vardu Vilniaus vyskupu Povilu Alšėniškiu, kuris 1533 metais pilį perdavė karalienei Bonai Sforcai, Žygimanto Augusto motinai. Povilas Alšėniškis yra kilęs iš XIII a. – XVI a. Lietuvos Didžiosios kunigaikštystės didikų Alšėniškių giminės. Būtent šios giminės vienas iš atstovų galimai ir yra pirmasis mūrinės pilies kuri iškilo XVI a. pradžioje, maždaug 1500-siais metais statytojas.
Manoma, iki 1542 m., Vilnios kairiajame krante, prie pilies, buvo pastatyta Rokantiškių Šv. Kryžiaus bažnyčia, kurios tiksli vieta vis dar nėra žinoma. Su Žygimantu Augustu susipykusi Bona Sforca 1556 m. su pinigais ir brangenybėmis išvyko į Bario kunigaikštystę Italijoje. Taigi sekantys pilies savininkai – Žygimantas Augustas, Goštautai, vėliau nuo XVII a. pirmosios pusės – Pacai. 1636 metais Steponas Pacas puošnioje Rokantiškių pilies rezidencijoje priiminėjo Lietuvos ir Lenkijos valdovą Vladislovą Vazą. 1655 m. rugpjūčio 7 d. karo su Rusijos caryste metu pilis buvo užimta, sugriauta ir nebeatstatyta.
Rezidencinei piliai parinkta vieta ant 50-60 m aukščio kalvos, aukštumos kyšulyje, netaisyklingos trapecijos formos aikštelėje. 1940, 1995 ir 2008 m. archeologinių tyrimų metu atkastas 4 m aukščio kultūrinis sluoksnis: XVI – XVII a. pilies statinių pamatai, rūsiai, plytos, čerpės ir kokliai. Plytų rišimo būdas gotiškas. Pilies rūmai buvo 45x20 metrų dydžio, turėjo kvadratinės formos bokštus. Pirminis architektūros stilius gotika, vėliau renesanso laikotarpiu vyko perstatymai.
Pilies rūmų sienos buvo 2 m storio, langų angos apmūrytos plytomis. Iš pietų pusės būta kiemo, apjuosto gynybine siena, prie kurios šliejosi kazematai, o pietvakariniame kampe – vartų gynybos bokštas. Pati pilis galėjo būti žymiai didesnė su pagalbiniais ūkiniais statiniais, gynybiniais įtvirtinimais, nežinoma ir pilies gyvenvietės tiksli vieta, tad verta ir toliau tęsti paieškas. Iki 2011 metų visos pilies liekanos yra užkonservuotos ir užpiltos gruntu, įrengti takai, kurie daliniai atkartoja pilies planą.
Kaip galėjo atrodyti pilis, pristatyta renginio metu, kuris vyko 2021 m. gruodžio 27 d. N. Vilnioje buvusiame XIX amžiaus dalgių fabrike, kultūrinėje erdvėje „Dūmų fabrikas“. Renginio žiūrovams ir gausiai susirinkusiai vietos bendruomenei pristatytas pilies maketas, rekonstrukcijos realistinės vizualizacijos, trimatis modelis ir pilies interneto puslapis. Taip pat vyko diskusija, prie kurios prisijungė istorikas Tomaš Božerocki.
Iškelta daug klausimų dėl trūkstamų tyrimų ir pilies įamžinimo būdų ateityje bei šios vietos potencialo panaudojimo Naujosios Vilnios kaip rytinių Vilniaus miesto vartų įvaizdžio gerinimui. Diskusijos dalyviai ir Bendruomenė sutarė, jog visiškas pilies atstatymas būtų labai skubotas ir neatsakingas, būtent dėl trūkstamos istorinės ir archeologinės medžiagos, tačiau yra galimybių tęsti tyrimus, atkasti autentiškus rūsius užverstus pilies griuvėsiais bei eksponuoti pilies rūmų pietinės sienos maždaug 4 metrų aukščio fragmentus, kurie yra išlikę ir ant stačios kalvos atrodytų išties įspūdingai.
Daugiau rekonstrukcijos vaizdų: https://naujojivilnia.lt/rokantiskiu-pilies-naujojoje-vilnioje-hipotetine-rekonstrukcija/
Projektui Valstybės biudžeto lėšų skyrė Socialinės apsaugos ir darbo ministerija pagal Nevyriausybinių organizacijų ir bendruomeninės veiklos stiprinimo 2021 metų veiksmų plano 1.1.4 priemonę „Stiprinti bendruomeninę veiklą savivaldybėse“.
