Kaip per kelerius metus buvo išauginti lūkesčiai, taip ir įspūdžiai Vienoje auga palengva. Dieną klaidžiojant po ją atrodo, kad miestas ruošiasi kažkam galingam – tarsi dar labiau kirbina viltis, vilioja. Galiausiai sutemus jis išsilieja šviesų ir įspūdžių jūra, kuri ne tik pateisina visas turėtas viltis, bet ir jas viršija.
Į kurią gatvę bepasuktum, didingi neoklasikiniai pastatai su tarp jų įsimaišiusiais art nouveau ir modernizmo pavyzdžiais spinduliuoja imperatoriška buvusios imperijos galybe. Tas jausmas ypač stiprus prieš Kalėdas.
Turint vos dieną viename gražiausių pasaulio miestų – ką galima pamatyti ir kokias pamokas išmokau kitam kartui?
Kultinių filmų pėdomis
Kadangi pirmąją naktį Vienoje praleidau „Der Wilhelmshof“ viešbutyje, esančiame antrajame miesto rajone Leopoldstadt, pirmoji lankytina vieta – vos už kelių minučių pėsčiomis esantis atrakcionų parkas su žymiuoju apžvalgos ratu. „Wiener Riesenrad“ praėjusiame amžiuje net 6 dešimtmečius buvo aukščiausiu pasaulyje.
Jis jau nebėra rekordinis, tačiau giliai įsirėžęs į atmintį sinefilams. Vieni čia gali atpažinti vaizdus iš Džeimso Bondo filmo „Į dienos šviesą“ („The Living Daylights“, 1987 m.), kiti – klasikinio „Trečio žmogaus“ („The Third Man“, 1949 m.) ar romantiškojo „Prieš saulėtekį“ („Before Sunride“, 1995 m.).
Apžvalgos rate 11 val. ryto sukasi tik jį prižiūrintys darbininkai, bet akinančiai baltais debesimis išmargintas netikėtai mėlynas gruodžio dangus išryškina retro stiliaus kabinų grožį.
Prie apžvalgos rato išsidriekęs „Prater“ atrakcionų parkas – vienas seniausių pasaulyje. Neveikiantis jis primena klasikinius Holivudo siaubo filmus. Tačiau gali justi, kad viskas sužiba naujomis spalvomis, kai vakare įsižiebia šviesos ant nostalgija dvelkiančių atrakcionų, o viską nuspalvina Kalėdų mugės lemputės.
Laukimu kvėpuojantis miestas
Nepaisant smarkaus bombardavimo per Antrąjį pasaulinį karą, didžioji dalis klasikinės Vienos senamiesčio architektūros išsilaikė. Antras tikslas maršrute – žymiausia Vienos gatvė Ringstrasse, kuri apsupa senamiestį. Būtent čia, aplink vieną gražiausių pasaulio bulvarų vadinamą gatvę, pradeda skleistis tikrasis Vienos žavesys. Palaipsniui – nes pirmoji vieta (Šv. Karolio bažnyčia) nuvilia už grotų uždaryta miesto panorama. Kažin ar ji verta 8 eurų.
Kur kas daugiau teigiamų emocijų suteikia šalia bažnyčios esanti ir nuo kitų miestų besiskirianti Kalėdų mugė. Joje – ir ožkos, ir kiaulės, ir išskirtinės prekės.
Čia galima prekiauti tik savo pagamintais dirbiniais – jokių perpardavimų. O ir prekių kokybę prieš mugę turi patvirtinti žiuri. Galbūt dėl to prekybininkai piktai žiūri į norinčius fotografuoti jų kūrinius. Pirkit, o ne tik pleškinkit jų pragyvenimo šaltinį.
Einant tradiciniu Vienos lankytojų keliu – pro Operos teatrą, Albertinos muziejų, Nacionalinę biblioteką, Hofburgo rūmus – tenka nuolat su savimi daryti kompromisus: ką praleisti, kam skirti mažiau laiko, nei norėtųsi. Tarkim, Muziejų kvartalas lieka kitam kartui, nes jau prasideda auksinė valanda, o dar net nenueita iki Šv. Stepono katedros.
Atstumai Vienoje nedideli, visą centrą lengvai galima apeiti pėsčiomis, tačiau čia lengva užsimiršti. Pagrindinis Austrijos sostinės žavesys – ne pavieniai objektai, kuriuos atėjai-pamatei-nufotografavai, o bendra miesto gatvių ir architektūros didybė.
Prestižiškiausių parduotuvių zona – „Auksinė U“ nuo Hofburgo rūmų iki Kärntner gatvės – verčia pasijusti kaip įstrigus dainoje prieš pačią geriausią jos vietą. Žinai, kad tuoj tuoj bus kulminacija, o jos laukimas ir žavi, ir verčia nekantrauti. Matai virš gatvės ištiestus tūkstančių lempučių, tačiau jos dar neįjungtos. Pradedi nardyti po Kalėdų mugę, bet karštą vyną ragauja vos vienas kitas. Jauti, kad pastatų reljefai ir nuostabi Maro kolona (Pestsäule) tik dar labiau išryškės, kai bus apšviesti sutemus.
Dieve, pamiršau kavą
Apmaudžiausia, kad būtent Vienoje suvokiau galinti išgyventi be kavos. Apkerėta miesto ją tiesiog pamiršau ir tą supratau tik išėjus iš žmonių pilnutėlės gotikinės Šv. Stepono katedros – paskutinio būtino aplankyti taško savo plane.
Bilietus į koncertus prie katedros siūlantis vyras rekomendavo vos už kelių minučių esančią, tačiau ne turistų, o vietinių austrų pamėgtą „Aida“ kavinę.
Kokybiškus, bet nelabai kuo ypatingus štrudelį ir kavą atperka (palyginti) nedidelės kainos, septintojo dešimtmečio interjeras, vitrininiai langai ir galimybė stebėti neturistinį Vienos gyvenimą – dvi apie spektaklius kalbančias damas, laikraštį skaitantį ir tiesiog į tolį žiūrintį vyrą ar jaukiai susiglaudusią pagyvenusią porą.
Vienos kavinių kultūra yra net įtraukta į UNESCO nematerialaus paveldo sąrašą, nes kavinės turi „labai ypatingą atmosferą“, ir tai yra vietos, kur „vartojami laikas ir erdvė, bet sąskaita pateikiama tik už kavą“.
Kava tapo Vienos tapatybės dalimi po miesto apgulties, kai turkai mėgino užimti Austrijos sostinę. 1683 m. jungtinės Lenkijos ir Habsburgų pajėgos pagaliau apgynė miestą nuo užpuolikų, kurie bėgdami po savęs paliko kavos pupelių maišus. Legenda pasakoja, kad iš pradžių jos buvo palaikytos kupranugarių maistu, bet Lenkijos karalius ir Lietuvos didysis kunigaikštis Jonas Sobieskis leido pupeles naudoti vienam savo pareigūnų – Jerzy Franciszekui Kulczyckiui, kuris Vienoje įkūrė pirmąją kavinę. Taip miestas susipažino su kava, kuri tapo neatsiejama Vienos kultūros dalimi.
„Tokios turi būti Kalėdų mugės pasaulyje“
Jeigu Viena savo imperatoriškumu žavi dar dieną, vakare miestas visiškai pritrenkia. Prie Rathaus (Rotušės) įsikūrusi pagrindinė miesto Kalėdų mugė švyti jau iš toli. Dar į ją neįžengus gali matyti, kodėl ji nuolat renkama viena geriausių pasaulyje.
Neogotikinis Rotušės pastatas suteikia prie jo prisišliejusiai mugei didybės, tačiau ne bauginančio pompastiškumo. Čia pat – tarp medžių ir kalėdinių dekoracijų – ištiesta čiuožykla.
Vaikams dar ir įrengta atskira erdvė, kur jie gali mokytis kalėdinių sausainių kepimo ar žvakių darymo. Karštas vynas, dešrelės, skrudinti riešutai, klasikiniai Kalėdų žaisliukai ir laimingi veidai. „Kalėdų mugė prie Rotušės – pavyzdys, kokia ji turi būti kiekviename pasaulio mieste“, – man pareiškia vietinis austras, ir negalima su juo nesutikti.
Kadangi Kalėdų mugės Vienoje (o jų net 25) užsidarinėja jau po 21 valandos, buvo nuspręsta daugiau nesiversti per galvą – jau mokiausi iš dienos klaidų, kad šis miestas skirtas lėtam mėgavimuisi. Užuot bėgę į kitą rekomenduotą mugę (ant „Ritz-Carlton“ viešbučio stogo), pasirinkome grįžimą į „Auksinę U“.
Lūkesčiai vėlgi buvo visiškai pateisinti, kad ir kokius aukštus Vienos imperatoriškumas juos sukūrė dieną. Ši vieta vakarais prieš Kalėdas virsta auksine ne dėl prabangių parduotuvių, o dėl daugiau nei 2,5 milijono lempučių, kurios duoda tviskantį atsaką gruodžio tamsai.
Ir katedra visai kitokia vėlai vakare. Ji būna atidaryta iki 22 valandos, ir verta į ją dar kartą užbėgti prieš uždarymą. Viduje žmonių – vos vienas kitas, o prieblanda jai suteikia visai kitokią atmosferą.
Vakaro pabaigai Vienoje puikiai tinka stilinga vyninė „Wein&Co“, esanti gatvėje priešais katedrą. Čia tiesiai po darbo užsuka vietiniai austrai, kurie prie ilgo baro bičiuliaujasi iki pat nakties. Didelis pliusas – joje visiškai nerūkoma. Dažnai Vienos barai turi dvi zonas – rūkantiems ir ne, tačiau, net ir praleidęs vakarą nerūkančiųjų zonoje, grįšite prisigėręs cigarečių dūmais. Planų įvesti draudimą rūkyti baruose šiemet atsisakyta.
Jeigu norisi dieną didingoje Vienoje pabaigti prabangiau – rinkitės „Sacher“ viešbučio barą. Kokteilių kainos čia prasideda nuo 13 eurų (jeigu ką, naktis dviviečiame kambaryje – nuo 400). Bet bent vienai taurei čia užsukti verta – kad romanas su miestu baigtųsi taip įsimintinai, jog nekantraudami lauktumėte kito susitikimo.
5 pamokos kitam kartui:
- Neskirti Vienai tik vienos paros. Miestas nėra didelis metropolis, bet įtraukia savo didybe – norisi neskubėti, o dar kiek nespėta pamatyti.
- Dažniau stabtelti kavos – pavyzdžiui, „Café Schwarzenberg“, vienoje seniausių Vienos kavinių, įkurtų dar 1861 m.
- Pasirinkti geresnę vietą miesto panoramai apžvelgti nei Šv. Karolio bažnyčia. Kad ir iš tos pačios Šv. Stepono katedros.
- Valgyti dieną, o vakarienės laiką geriau leisti Kalėdų mugėse, nes jos nedirba iki vėlumos.
- 100 proc. įsikrauti fotoaparato bateriją, nes klaidžiojant po vieną gražiausių pasaulio miestų jo kone neišjungi.
Vienoje 15min lankėsi kelionių agentūros Superkelionės.lt kvietimu.
