Pirmoji Kachetijos duona
Kachetijos mama, kartveliškai deda, mane moko, kad iškepti duonos nesunku: miltai, vanduo, žiupsnelis druskos ir šiek tiek mielių. Užmaišai tešlą, palauki porą valandų, kol pakils. O tada minkai, minkai...
Atsimenu, kad, norint iškepti lietuviškos duonos, tešlą reikia minkyti tol, kol sienos ims prakaituoti. Deda apie tai supratingai nutyli. Tik rodo, kaip formuoti valties formos kepaliukus ir klijuoti ant apskritos krosnies šonų – tekšt, tekšt. Šeimininkė vienu metu ant krosnies šonų priklijuoja kepti 32 kepaliukus. Per dieną sukdamasi virtuvėje iškepa 280–300 kepaliukų. Žiūrint iš šono, neatrodo sunku.
Bandau ir aš. Kol klijuoju viršuje – viskas gerai, tačiau kuo giliau, tuo rūpesčių daugiau – iš apačios žarijos alsuoja pragaro karščiu.
Dedapuris kepa tik 10 minučių. O tada jį reikia nukrapštyti nuo krosnies sienų. Man tokia ekvilibristika dviem keistais žarstekliais neįveikiama – turbūt reikia nuo vaikystės treniruotis. O šeimininkė jais žongliruoja kaip cirko artistė – nukrapšto, ištraukia, krauna į krūvą ant lentynos.
Daug daugiau darbo su krosnimi. Tone – tai maždaug metro gylio iš akmenų sumūrytas apskritas šulinys. Deda jį kone iki viršaus prikrauna lapuočių malkų ir užkuria trečią valandą ryto. Išsikūrenusi tone karščiu tvoskia visą dieną.
Iškepiau ir aš pirmąją savo Kachetijos duoną. Kreivą, šleivą. Deda iškrapštė jį iš tone ir susuko į laikraštį. Galėjo ir nesukti – prarijom iš karto. Dedapuris skaniausias karštas, ypač su Kachetijos sūriu gudisveliu.
Deda duoną parduoda čia pat. Lange įrengtas prekystalis. Sustoja pro Badiaurio kaimelį greitkeliu lekiantys žmonės, ateina kaimynai.
Nazukis – saldusis
Šida Kartlio regione prie Suramio miestelio didelis sujudimas – kabo plakatai, ant stalelių išdėlioti kažkokie milžiniškai rudi čeburekai. Spaudžiame pedalus. Eismas keliu baisus – turi ilgai taikyti, kaip prašokti skersai plentą.
Čeburekai, pasirodo, besą iš molio – reklama. Iš namelio verčiasi tumulais dūmai. Žmonės įbėga vidun ir išbėga su dideliais nešuliais – čia irgi parduodama duona. Bet ne paprasta, o saldi, ir forma jos neįprasta – ne pailga, o tarsi didžiulio koldūno, ir vardas kitas – nazukis, ir spalva – sodriai ruda. Nazukis ne tik saldus, bet ir pagardintas razinomis. Ir kepamas jis šiek tiek keistokai.
Kepėjos suklijuoja kepaliukus ant krosnies šonų, aptepa cinamono sirupu ir užvožia ant krosnies angos storą vatinę antklodę. Netrukus iš po jos ima veržtis troškūs dūmai. Po kelių minučių duona gatava. Truputį kvepia saldumu, truputį – dūmais. Gardumėlis.
Chačiapuris – irgi duona
Nuliūdinsiu Lietuvos chačiapurio mėgėjus – tai ne atskiras patiekalas, kaip esame įpratę, o duonos rūšis, taigi, patiekiama prie kitų patiekalų, kad būtų „tvirčiau“. Ką ten tvirčiau – kai šonai vien nuo jos užsiraito. Beje, chačiapuris lietuviškai reiškia sūrio duoną.
Kone kiekviename regione jis kepamas savaip ir tų regionų gyventojai galėtų galvą duoti, kad jų chačiapuris – pats skaniausias. Taigi, nė nemėginkite sakartveliečiams sakyti, kad koks nors labiau patinka – rizikuojate mažiausiai psichine sveikata.
Imerulis, megrulis, gurulis, svanuris, rachulis… Abchazijoje ir kiaušinį ant viršaus įmuša. Chačiapurio formos duona su pupelių įdaru vadinama lobianiu, su bulvių ir sūrio – chyčinu.
Mūsų gido ir palydovo Nikolozo Beluravio mama Zaira kepa tik megrelų chačiapurį – ji kilusi iš šio krašto. Sako, nieko sudėtingo – tik tešla ir sūris. Kad ir kaip stengčiausi, suprantu, kad tokios tešlos niekada neišminkysiu, o ir kartveliško sūrio pas mus negausi. Megrelų chačiapuris minkštas, sūris tąsus, burnoje tirpsta.
Duona su mėsa
Mriana Udesiani – muzikos mokytoja mažame Svanetijos kaimelyje, tačiau po pamokų – ji savo namų šeimininkė. Mikliai minko tešlą, tada kočioja, ant viršaus uždeda mažais kąsneliais pjaustytos ir prieskoniais bei svanetiška druska pagardintos kiaulienos, suima tešlos kraštus kaip kokį ryšulį, suspaudžia, pasuka it čiaupą, o tada apverčia ir paspaudžia. Praduria skylutę viršuje ir pasukioja peilį, kad skylė apskritesnė būtų.
Kubdaris – taip vadinamas chačiapurio giminaitis su mėsos įdaru – keliauja ant įkaitusios geležinės krosnies – pakepa vienas šonas, tada – kitas. Galiausiai Mriana pašauna jį į orkaitę.
Mriana atitekėjo į Latalį iš kito, netoli esančio, kaimo. Kartu su vyru Cioku Ceretianiu, kuris yra ir mokyklos direktorius, turi nemažą ūkį – karvių, kiaulių ir didžiulį aviganį šunį krauju pasruvusiomis akimis, kuris, akivaizdu, nežino, kad yra milžiniškas. Jaukiai trinasi prašydamas pakasyti paausius ir vos nenuverčia nuo kojų.
Kubdaris jau ant stalo. Ciokas pila į stiklinaites „Tarchuno“ – dar vieno Sakartvelo skanumyno. Šį limonadą iš peletrūnų ekstrakto ir trupučio citrinų sulčių 1887 m. sukūrė vaistininkas iš Kutaisio Mitrofanas Lagidzė. Gėrimas buvo toks skanus, kad iki Pirmojo pasaulinio karo tarptautinėse parodose ne sykį pelnė aukso medalius. Sovietų Sąjungos rinkoje „Tarchunas“ pasirodė 1981 m., po dvejų metų pasiekė ir Lietuvą. Dabar „Tarchunas“ – kone Sakartvelo virtuvės puošmena. Tačiau čia žmonės mielai geria ir kitokius limonadus, nebūtinai žalius, kaip „Tarchunas“. Ir dar vienas nostalgiškas pastebėjimas – ir prie pietų stalo, ir kavinėje galite gauti ne kokakolos ar fantos, o kompoto, pavyzdžiui, braškių. Su didelėmis sirupe išvirusiomis uogomis.
Kubdaris gardus. Tik niekaip galvoje netelpa, kaip toks sotus patiekalas gali būti tik priedas prie kitų. Kalniečių maistas per sotus lygumų gyventojams.
Ištrauka iš kelionių vadovo „SAKARTVELAS. Nuotykiams atvertos durys. Įeik. Pažink. Patirk.“ Informaciją, kur įsigyti, rasite feisbuke „Sakartvelas. Nuotykiams atvertos durys“
