Primename, kad šiuo metu keliauti į kitas šalis yra draudžiama. Tačiau galite ir toliau skaityti apie keliones ir planuotis būsimus nuotykius
Apie patogiausią atvykimo į Bosniją būdą kalbėjome pirmoje pasakojimo dalyje, o kaip keliauti šalies viduje aptarkime dabar.
Tarpmiestinis viešasis transportas šalyje yra ir geras, ir nelabai. Susisiekimas tarp didesnių šalies miestų autobusais yra pakankamai greitas ir patogus. Turiu galvoje, pakankamai greitas, nes kaip žinia, 90% šalies teritorijos sudaro kalnai, o per juos greitai nepavažinėsi. Net ir menko atstumo įveikimas čia atsieina ilgiau nei tokio pat atstumo įveikimas Lietuvoje. Tiesa, viešasis transportas čia nieko dėtas – automobiliai važiuoja tais pačiais kalnais ir juda tik neženkliai greičiau. Tačiau keliaujant po atokesnes šalies vietoves gali būti problemų, nes čia autobusai važinėja rečiau ir būna gerokai apdrožti.
Šalyje juda ir traukiniai. Tiesa, jų tinklas dėl tų pačių kalnų yra gana siauras, todėl norintiems pasimėgauti jais, pasirinkimas bus nedidelis. Bet maršrutas tarp populiariausių šalies miestų Sarajevo ir Mostaro yra funkcionalus. Šis maršrutas yra labai vaizdingas, jei tik įmanoma, siūlau jį išbandyti.
Keliavimas traukiniu yra dažnai yra pigesnis ir greitesnis būdas keliauti nei autobusu. Tarkime, tarp tų pačių Sarajevo ir Mostaro traukinio bilieto kaina yra apie 10 eurų, o autobuso - apie 12. Atstumą tarp šių miestų traukinys įveikia taip pat gerokai greičiau – per dvi valandas, kai autobusas važiuoja beveik tris. Gaila tik, kad traukiniai važiuoja retai ir gali išeiti taip, kad jų važiavimo grafikas bus tiesiog nepatogus. Taip atsitiko ir mums, nes rytinis traukinys iš Sarajevo į Mostarą išvyksta septintą ryte, tai kur tu, žmogus, čia sugebėsi į jį suspėti, mes juk atostogaujame ne tam, kad keltumėmės anksčiau nei namie į darbą.
Atgalinis traukinio tvarkaraštis buvo toks pat nepatogus – arba anksti ryte, arba per vėlai vakare. Vakarinis laikas irgi ne kažką, nes juk butų šeimininkai klientus iš nakvynių išvaro iki pietų, tad kur tu, žmogau, su kuprinėmis dar trinsiesi tame mieste iki vakaro. Natūralu, kad stengiesi išvykti iš miesto. O kaip išvykti jei traukinys dar negreitai? Autobusu, žinoma.
Tiesa, buvau nustebęs, kad niekur, išskyrus Sarajeve, negalėjome nusipirkti autobuso bilietų atsiskaitydami banko kortele. Atrodo, Europos valstybė, besitaikanti į Europos Sąjungą, o tokių paprastų dalykų negali įsidiegti. Netgi Mostaro, kuris laikomas turistiškiausiu šalies epizodu, stotyje nebuvo galima atsiskaityti kortele. Tiesa, šalia buvo bankomatai, tačiau tai jau nepatogumas, nes išgryninimas iš trečiųjų šalių bankomatų nėra toks jau ir nemokamas. Net ir Rusijoje, kurioje keliavau šią vasarą, atsiskaityti kortele buvo daug paprastesnis reikalas nei Bosnijoje.
Norint išvengti tokio tipo nesklandumų, patogiausia yra nuomotis automobilį. Juo greitai ir patogiai aplankysite visus gražiausius ir atokiausius šalies kampelius.
Šalyje automobilių nuomos pasirinkimas yra platus, be to, tą galima padaryti ir iš anksto internetu. Tiesa, buvau nemaloniai nustebintas, kad automobilių nuomos kaina Bosnijoje yra ganėtinai aukšta ir pagal šalies ekonominio išsivystymo bei kainų lygį kiek neadekvati. Santykinai mažo penkiaviečio automobiliuko kaina Mostaro mieste buvo 44 eurai už parą. Palyginimui pasakysiu, kad už panašaus automobilio nuomą panašiai mokėjau Islandijoje ir Šiaurės Airijoje. Na, bet ką jau darysi, kai pasirinkimo neturi, o automobilio reikia. Juolab, mes keliaudami keturiese viską dalinome iš keturių, tad to kainų skirtumo iš esmės ir nejautėme. Jis aktualesnis kai keliauji vienas ar dviese.
Kuro kainos Bosnijoje yra nežymiai mažesnės nei Lietuvoje – vos keliais procentais, tai norintieji sutaupyti čia, per daug kuo džiaugtis neturės. Malonu ir gera, kad šalyje nedideli atstumai, tad sąlyginai ilgų kelionių neturėsite. Tiesa, reikia labai kruopščiai atsirinkti norimus aplankyti taškus ir gražiai susidėlioti maršrutus, nes gražiausios šalies vietos yra labai išsibarstę ir dažnai tenka rinktis kurios labiau nori.
Kažkiek sutaupyti automobilio nuomos sąskaita galima tarp tolimesnių taškų keliaujant viešuoju transportu ir nuvykus kur reikia, nuomotis automobilį kaskart atskirai. Pavyzdžiui, viešint Sarajeve ir norint aplankyti miesto apylinkes, galima išsinuomoti automobilį mieste, važinėti juo dieną ar kiek, tada toliau į kitus miestus, pavyzdžiui, į Banją Luką arba Mostarą, keliauti viešuoju transportu ir ten vėl iš naujo išsinuomoti automobilį.
Tiesa, dar gerai, kad nuomotu automobiliu be jokių apribojimų galima vykti į Kroatiją. Mus ši naujiena labai pradžiugino Mostare, nes Kroatija ir jos nuostabioji Adrijos pakrantė buvo čia pat, tai negi praleisi tokią progą nors pusdieniui nulėkti prie jūros juolab, kad Bosnijoje su jūra ne kažką.
Žinau žinau, turi Bosniją tą keistą keliolikos kilometrų jūros pakrantę, kuri yra perskyrusi dvi Kroatijos dalis, tai yra skirianti bene žymiausią Kroatijos miestą Dubrovniką nuo pagrindinės šalies dalies. Kroatijos svečiai, norėdami nuvykti į Dubrovinką, turi dukart kirsti Bosnijos ir Hercegovinos sieną. Nebenorėdami turėti tokių nepatogumų ir tikėdamiesi kada nors prisijungti prie Šengeno erdvės, kroatai stato tiltą į jūrą, kuris leis apvažiuoti tą garsų Bosnijos ruoželį nebekertant sienos.
Tame siaurame Bosnijos pakrantės ruože yra mažas kurortinis miestelis Neumas. Tiesa, jis nėra ypatingai populiarus net ir tarp bosnių, kurie mieliau renkasi Kroatijos pakrantę nesivargindami nuvykti į vienintelį savo pajūrio kurortėlį.
Tačiau mes buvome realiai užsibrėžę nuvykti būtent į Neumą ir išsimaudyti būtent Bosnijai priklausančioje jūros atkarpoje, nes kas gi gali pasigirti tą daręs? Paprastai kai kelionėje sumąstome kokią nesąmonę, ją ir įvykdome, bet šįkart nepavyko. Pirmiausiai dėl to, kad tąkart turėjome labai ribotą laiką daugelio regione esančių objektų aplankymui, o Neumas buvo vieta, į kurią reikėjo vykti toliausiai. Be to, automobilio nuomotojas Mostare kažkodėl mus aktyviai atkalbinėjo nuo vykimo į Neumą siūlydamas Kroatijos pakrantę.
Motyvavo, kad kelias į Neumą yra gana sunkus, nes eina kalnais, o vietomis yra net žvyruotas. Sakė, jei kas nors atsitiks automobiliui, tai ten bus labai sunku išsikviesti pagalbą. Taip bekalbėdamas ir įtikino. Atsižadėjome savo Neumo ir pasirinkome Kroatijos Rabos miestelį, kuris buvo gerokai arčiau juolab, kad ir siena buvo pravažiuota praktiškai be stoviniavimų.
Tęsiant temą apie nepatogumus, įstrigo dar vienas – atsiskaitymas už nakvynę. Keliauju dažnai ir paskutiniu metu pripratau užsisakius nakvynę internetu nebesukti galvos dėl apmokėjimo už ją. Tiesiog atėjus laikui, nuo banko kortelės yra nuskaičiuojami pinigai ir dėl to nebereikia jaudintis. O Bosnijoje dėl man nežinomų priežasčių visur reikėjo atsiskaityti grynaisiais.
Kai pirmoje nakvynės vietoje iš manęs paprašė pinigų – net susiginčijau. Taigi jau paėmėte pinigus iš kortelės, sakau. Neėmėme, sako. Pasitikrinau – tikrai nepaėmė, ir iškart iškilo klausimas iš kur tų grynųjų gauti, nes nakvynės vieta buvo kaime prie Tuzlos. Ir tas pats buvo visoje kelionėje. Tai buvo papildomas galvosūkis, nes kaip modernūs šių laikų keliautojai, mes jau nebesivežiojam diržo grynųjų ir staiga bac – sugalvok dabar iš kur jų gauti. Turėkite tai minty, jei keliausite Bosnijoje.
Gal čia kiek ir per daug akcentavau nepatogumus, dabar galvoju. Todėl apibendrinant pasakysiu, kad jie buvo tiesiog smulkmena keliaujant po šią gražią šalį ir visiškai nublanko prieš įspūdžius patirtus joje. Man Bosnija ir Hercegovina pasirodė charizmatiškiausia iš visų Balkanų valstybių. Ir kai tik baigsis dabar pasaulyje siaučiančios epidemijos ir pandemijos, esu tikras – į šalį vėl patrauks unikalumo ištroškę turistai.
