Talentinga tauta stebina archeologus
Quimbaya genties indėnai gyveno 1-10 šios eros amžiais ne tik Kaukos upės slėnyje, bet ir kitur: Caldas, Risaralda, Quindío. Jie daug ką mokėjo – žvejojo, bitininkavo, augino kukurūzus, avokadus, guavas, kitus tropinius vaisius, bet labiausiai jie žinomi dėl itin aukštos kokybės ir aukštos prabos aukso dirbinių bei poporo indelių, naudotų kokos lapams sutrinti.
Iš aukso buvo gaminamos įvairios žmogaus ar gyvūno pavidalo statulėlės, moteriški bei vyriški papuošalai – kaukės, šalmai, pakabukai, sagės, apyrankės, taip pat ritualinė atributika – indeliai, ąsotėliai. Quimbaya indėnai ne vieninteliai šiame regione užsiėmė auksiniais dirbiniais, dar – Calima, Darién, Sinú, Tairona, Muisca, Tolima gentys.
Daug dirbinių iki šiandien išsaugojo žemė, ir juos rado archeologai. Kita dalis vertybių, aišku, pakliuvo į kapų plėšikų rankas, tačiau vienaip ar kitaip vėliau pasiekė muziejus.
Aukso dirbinių nuolat daugėja
Bogotos aukso muziejus, per metus priimantis apie 500 000 lankytojų, dažnai keičia kolekcijas. Mums lankantis buvo pristatyta smulkiųjų daiktų kolekcija, leidusi suprasti, koks buvo čiabuvių tautų santykis su tauriaisiais metalais, kokio didžiulio metalurgijos meistriškumo lygio buvo pasiekusios vietinės tautos prieš 1500 metų iki konkistadorų įsibrovimo. Keturios didelės salės – galerijos, sudarančios aukso muziejų, vizualiai paaiškina, kaip buvo išgauti mineralai ir kokiais skirtingais būdais jie buvo apdorojami.
Nuo muziejaus atsiradimo pradžios aukso dirbinių kolekcijų nuolat daugėjo: muziejus turi apie trisdešimt keturis tūkstančius aukso ir tumbagos (aukso ir vario lydinių) gabalų ir beveik trisdešimt tūkstančių dirbinių iš keramikos, taip pat brangakmenių, jūros kriauklių, kaulų, priskiriamų skirtingoms Kolumbijos kultūroms: Calima, Muisca, Nariño, Quimbaya, Zenú, Tairona, San Agustín, Tierradentro, Tolima…
Muziejuje nespėjome aikčioti: pamatėme daugybę aukso dirbinių, nuo pirmųjų čia rastų radinių iki natūralių aukso gabalų. Kolumbijoje klestėjo aukso, kitų brangių mineralų kasyklos. Auksu puikavosi, puošėsi indėnai, ypač vyrai, karo vadai... Galima spėti, kad jiems buvo labiau svarbus išorinis blizgesys, nei tikroji šio brangaus metalo vertė – aukso švytėjimo turėjo būti daug.
Jų puošmenos – tai karūnos ant galvų, grandinės ant kaklo, rankogaliai ant riešų, skydas, dengiantis krūtinę, netgi falas turėjo aukso įmautę, dar – blizgučiai ant kojų riešų. Taip būdavo pabrėžiamas vyro – vedlio ar lyderio svoris, filosofinis bei religinis statusas. Žvelgiant į šiuos papuošalus, neapleidžia mintis, kad jie iš indėnų buvo atimti brutaliu būdu...
Moterų puošyba kuklesnė, papuošalai smulkesni – daugiausia ant kaklo, galvos. Tai karūnos, karoliai, auskarai, apyrankės, nosies papuošalai, sagės, dar čia apstu daug kasdienių įrankių (kabliukų, adatų, šukų) ir net tekstilės (Quindio, Quimbaya indėnai auksą taip pat naudojo ir drabužiams).
Indėnams auksas – saulės prakaitas
Įspūdingiausia vieta, turbūt, yra „Auksinis salonas.“ Jame eksponuojama 12000 aukso objektų, kurie nuostabiai spindi, apšviesti subtilios šviesos bei apgaubti tradicinės indėnų muzikos.
Tačiau tikrasis lobis, kurį dovanoja šis muziejus, nėra pats brangiųjų daiktų rinkinys, o mintis, suteikusi jiems prasmę. Viso vizito metu suprasite, kad auksas, susietas su saule (vietinėms tautoms auksas yra „saulės prakaitas“), užima ypatingą vietą ikiispanijos civilizacijose: tai galios simbolis. Aišku, šis taurusis metalas pirmiausia priklausė įvairių indėnų genčių politiniam ir religiniam elitui…
Galbūt muziejaus kolekcijos daugeliui atsakys į klausimą, kaip Kolumbijoje gimė garsusis mitas apie „El Dorado“ – legendinę žemę, kurioje neva pilna tauriųjų metalų. Deja, tai tėra mitas, ypač išgarsėjęs 1536 m. Bogotos regione, paskleistas, greičiausiai, konkistadorų, kurių tikslas – bet kokia kaina kuo daugiau prisiplėšti turto. Žinoma, mitas gerokai padidintas.
„El Dorado“ mitas:
- Vardas „El Dorado“ ispaniškai reiškia „paauksuotas“.
- Legendos apie „El Doradą“ keitėsi laikui bėgant. Jis buvo tai žmogus (aukso dulkėmis puošiamas karalius), tai miestas, tai karalystė, o galiausiai – imperija.
- Iš pradžių tikėta, kad „El Hombre Dorado“ – tai indėnų Muisca vadas, kuris inauguracijos metu Kundinamarkoje būdavo padengiamas aukso dulkėmis ir tuomet panirdavo į Gvatavito ežero vidurį, kartu būdavo metamas ir auksas bei brangakmeniai – aukos dievams.
- Ieškodami legendinės tauriųjų metalų karalystės (ar miesto, ar imperijos...) užkariautojai rengė ne vieną ekspediciją, per jas žudydami vietos gyventojus.
- Buvo net nusiurbiamas Gvatavito ežero vanduo ieškant aukso ir brangenybių. Lobių nebuvo aptikta.
- XIX a. pradžioje, ištyrinėjus didžiąją dalį šiaurinės Pietų Amerikos ir viską sužymėjus žemėlapiuose, galiausiai patikėta, kad „El Doradas“ tėra tik mitas.
- 1954 metais Kolumbijos archeologai nustatė, kad prieš daug tūkstančių metų į Gvatavito vandenis buvo įkritęs meteoritas. Manoma, kad paauksuoto žmogaus ritualas buvo skirtas šiam įvykiui prisiminti ir pagerbti dievą, tariamai nusileidusį į ežero gelmę.
