Dar kelionės pradžioje nusprendėm, kad tikrai pabandysim kur nors pabūti sėslesni, „pasavanoriauti“. Tuo tikslu sumokėjom keliasdešimt eurų už registraciją internetinėje keliautojų ir jų „darbdavių“ pažinčių svetainėje (jei susidomėsite, kaip keliauti kone nemokamai – mes naudojome workaway.org, bet yra ir kitokių alternatyvų). Šiai dienai tai atsipirkę su kaupu. Sistema veikia tokiu principu, kad keliautojas skiria keletą valandų savo dienos (paprastai ~4 val./d., 5 d./sav.), už tai mainais gaudamas nemokamą nakvynę ir maitinimą. Be to, neabejotinai, gauni daug lokalios patirties, kurios niekada negautum gyvendamas viešbutyje ar palapinėje.
Vienas iš tokių skelbimų buvo darbas Filipinuose, Puerto Princesa mieste, kažkokiame perlų muziejuje. Neatrodė tobula vieta, nes Puerto Princesa nėra labai daug ką veikti, bet buvo vienintelė, su kuria pavyko gan greitai susitarti (viskas paskutinę minutę...), tad važiuojam.
Žinome savo būsimų namų adresą, tad atskridę Puerto Princesa oro uoste pasigaunam vietinį transportą – triratį (kas iš esmės yra ant motociklo pakabinta didelė skardinė) ir atvykstam. Nelabai ten yra kam mus pasitikti, vietiniai darbuotojai šmirinėja (ne daug jie laiko skiria darbui būdami darbe), parodo mūsų kambarį. Viskas būtų gerai, bet lauke lyjant kambario grindys pasidengia storu vandens sluoksniu, o vonia pilna cemento dulkių, nes antrame aukšte vis dar vyksta statybos. Pasijaučiam truputį keistai, na bet įprasim (ir įpratom). Juolab, kad kieme turime karštų versmių baseinus. Tik vis dar nežinom, ką čia veiksim – nelabai yra kam paaiškinti. Išeinam pasivaikštinėti po apylinkes.
Iš esmės tai tokiame užkampyje atsidūrėm - viena gatvė, kurioje vyksta šiek tiek veiksmo, vedanti link Honda Bay, iš kurio turistai gali daryti Island Hopping. Iki miesto keliauti – apie pusvalandis kelio. Pirmas įspūdis ne visai koks, ir grįžtam atgal į savo būstą dar nežinodami, kad įspūdis jau tuoj pradės keistis.
Mus pasitinka aukštas, augalotas vyrukas, vardu Davidas. Jis – savininko sūnus, kuris mumis pasirūpins. Sako, nors ir esam pavalgę, būtinai reikėtų prisijungti vakarienei ir susipažinti su jo tėčiu. Jis žmogus griežtas ir rimtai vertina valgymo tradiciją – jie visada kartu pusryčiauja, pietauja ir vakarieniauja tuo pačiu metu. Ir čia prasideda po truputį mums atsiskleidusi labai įdomi žmonių gyvenimo istorija.
Roque dabar apie 60 metų. Jis gimė Filipinuose, pasiturinčioje ir religingoje (kaip ir dauguma filipiniečių) šeimoje, tad turėjo galimybę mokytis Belgijoje. Roque nuo pat mažens buvo labai empatiškas, tad norėdamas padėti vargšams tapo jėzuitų kunigu, kuriuo Filipinuose išbuvo 14 metų. Sakė: „14 metų bandau padėti vargšams, o jie kaip buvo vargšai, taip ir tebėra vargšais.“
Tad gavęs leidimą, kunigystę paliko ir išvyko keliauti aplink pasaulį 20-tojo amžiaus pabaigoje. Tuo metu jam buvo kiek virš 20 metų. Susipakavo kuprinę, įsidėjo žemėlapį ir išvažiavo. Sakė, norėjo ir rytų Europą aplankyti, bet ta geležinė uždanga...
Bekeliaudamas jis įsimylėjo Kosta Riką. Sakė, ir dabar mano, kad tai pati geriausia valstybė. Dėl to apsistojo Kosta Rikoje ilgam laikui. Kažkuriuo metu tapo filosofijos mokslų daktaru. Kosta Rikoje pradėjo verslauti, ir, pasirodo, kad po šventiko oda slypėjo geras verslininkas. Jau minėjome, kad Roque turi sūnų Davidą. Davidas nėra vienintelis jo sūnus. Roque įsivaikino Davidą, kai pastarajam buvo 18 metų, tam, kad padėtų tobulėti.
Galiausiai Roque nutarė grįžti į Filipinus. Jam labai patinka Kosta Rikoje, bet jam liūdna, kad jo gimtinėje žmonės gyvena labai skurdžiai. Be to, Filipinų vyriausybė jo paprašė atgaivinti perlų verslą. Tad Roque dabar gyvena Filipinuose su tikslu sukurti kuo daugiau darbo vietų ir įdiegti žmonėms siekį gyventi geriau. Be kita ko, jis atstovauja Filipinams sudarydamas ir megzdamas santykius su užsienio organizacijomis ir verslais.
Pasirodo, patekome ne į perlų muziejų, o nemažą įmonių holdingą. Jis čia turi atrakcionų parką, kavinių, restoranų, karštųjų versmių baseinus, perlų fermą, gyvūnų fermą, perlų parduotuvių ir t. t. Mūsų, kaip savanorių, pagrindinis tikslas – būti šalia jo darbuotojų. Filipiniečiai – labai draugiški žmonės. Jie tikrai nuoširdžiai tau šypsosi ir yra be galo malonūs (gal dar vis jaučiasi kontrastas po Kinijos, bet atrodo, kad tokios nuoširdžios tautos dar nesame sutikę). Net tie, kurie tau bando įkišti kažką parduoti, yra pernelyg malonūs, kad leistum sau tėkšti jiems tiesiog „ne“. Nori nenori jiems šypsaisi ir dėkoji, sukinėdamas galva.
Bet vietose, kur lankosi mažiau turistų, filipiniečiai prie jų nėra pratę – tampa nedrąsūs, bijo kalbėti angliškai (nors angliškai čia moka kone visi. Anglų kalba yra viena iš oficialų kalbų). Kartais nedrąsiai kikena pamatę vakarietį. Savanoriams būnant šalia, Roque tikisi, jie įsidrąsins, pripras, o dar geriau – perims gerus darbo įpročius ar švaros standartus. O daryti galime bet ką – gaminti perlų vėrinius, kurti restorano meniu, padėti organizuoti darbus, gaminti kavą, dalyvauti vadovybės susitikimuose.
Ak taip, vadovybės susitikimai! Kiekvieną dieną 18 val. visų Roque verslų vadovai turi susirinkti į porą valandų trunkančius susitikimus. Mes taip pat pakviesti – visai smalsu. Susitikimai pradedami malda. Tada, aptarus einamuosius klausimus, pereinama prie susitikimo esmės.
Mums atrodo, kad Roque tiesiog negali pabėgti nuo kunigystės, net ir nebebūdamas kunigu. Susitikimo eiga labai paprasta: Roque parenka straipsnį (pavyzdžiui, 20 būdų, kaip tapti laimingu), ir visi skaito garsiai ratuku po vieną šio straipsnio pastraipą. Po kiekvieno punkto Roque analizuoja. Pavyzdžiui, žmogui būti laimingu padeda reguliarus seksas. Bet Roque paaiškina savo vadybininkams, kad tai nereiškia, jog turi „go fucking around“. Jokiu būdu. Turi būti atsakingas ir būtinai naudoti prezervatyvus, nes priešingu atveju tau nutiks kaip tai restorano vadovei, kuri turi 10 vaikų (moteris kiek išrausta). Ir taip kiekvieną mielą dieną Puerto Princesa versliukų vadovai mokosi gyvenimo tiesų.
Roque taip pat turi mentorystės sistemą savo vadovams. Tie, kurie nori iš jo mokytis, yra kviečiami kartu su juo gyventi. Roque keliasi kasdien 4:30 val. Laiką iki pusryčių jis skiria skaitymui, vaikščiojimui gamtoje. Po pusryčių jis pradeda dirbti, kartais iškeliauja į fermą pajodinėti. Vadovas, norintis iš jo mokytis, visada yra kartu – gyvena kartu, pusryčiauja kartu, dirba kartu. Ir taip kiek tik nori laiko: vieni jų neištvėrė keleto dienų, kiti praleido beveik metus kartu su Roque. Matant Puerto Princesa gyventojų kasdienybę, mums atrodo, kad jiems tai yra neįkainojama galimybė.
Ir taip apie pusantros savaitės mes kasdien išgirsdavome po naujieną iš neįtikėtinai spalvingo Roque ir Davido gyvenimo ar kiek komiškų situacijų su vietos darbuotojais. Sunku atpasakoti, bet mes čia labai daug išmokome. Ir turiu omeny ne perlų auskarų gamybą, o visokiausių gyvenimo filosofijų, vietinių žmonių gyvenimo subtilybių, filipinietiškos virtuvės patiekalų.
Pavyzdžiui, minėjau, kad karštų versmių spa vyksta statybos. Cementas čia maišomas darbuotojų rankų darbu, ir ne todėl, kad Roque vengia technologijų, o todėl, kad turint maišytuvą, jam nebereikėtų papildomų keleto darbuotojų. Jie neturėtų galimybės užsidirbti. Padėti kitiems galima įvairiais būdais. Empatiškai įsijaučiant ir nuoširdžiai imantis gelbėti sunkioje situacijoje, tačiau lygiai taip pat ir einant savo keliu, kartais pasirenkant tą kelią neišgrįstą tik tam, kad kitiems sudarytum galimybių eiti tuo nauju keliu.
Po pusantros savaitės išvykome savanoriauti kitame jų versliuke, El Nido mieste. El Nido garsėja nuostabiais paplūdimiais ir salomis. Bet niekas mūsų neįspėjo, kad teks gyventi nepastatytame name, visiškose džiunglėse, be vandentiekio ir su ribotu elektros kiekiu, o galiausiai - tai ir su viduje besislepiančiais netoliese gyvenančiais vaikais, kurie norėtų ką nors, matyt, pavogti, kai tu užmigsi. Čia praleidome 3 dienas, bet nutarėme, kad El Nido per mažai išmokstam ir patiriam, tad savanoriavimo veiklą kol kas baigėme, o dabar jau kurį laiką tiesiog mėgaujamės El Nido malonumais – čia tikrai mažas rojus žemėje.
Gretos ir Benedikto kelionių nuotykius sekite FB: facebook.com/triptookus/ ir Instagram: @trip_took_us
