„Jau daug metų atostogas, laisvadienius ir ilguosius savaitgalius stengiuosi praleisti gamtoje, žygiuose ar kalnuose. Kitaip sakant, jeigu tik pasitaiko proga – visada ieškau galimybių, kaip atsitraukti nuo rutinos ir civilizacijos, ir traukiu link kalnų ieškoti nuotykių.
Kelionių būta įvairių – nuo savaitgalinių iki savaitinių žygių, nuo paprastų pasivaikščiojimų kalnuose iki techniškų lipimų, nuo solo iki masinių išvažiavimų – ir visuose kažką naujo patiriu ir išmokstu. O ta patirtis organiškai prisitaiko ir kasdieniniame gyvenime.
Ankstyvose savo kelionėse jau planavimo metu turėdavau nemažai streso, stengdavausi iki detalių sudėlioti visą kelionės eigą. Kelionės metu taip pat pergyvendavau, jei kažkas vyksta ne pagal planą.
Tačiau dabar jau supratau, kad neturėjau ir neturėsiu nei vienos kelionės, kuri bus ideali, visada reikės priimti kompromisus, priimant kompromisus kažką laimėsiu, o kažką prarasiu, bet tame ir yra visas įdomumas. Tai kaip nuotykis be scenarijaus. Na, preliminarus scenarijus iš anksto būna, bet detalės išryškėja eigoje“, – teigia A.Žiemelis.
Keliautojas dalijasi keliomis situacijomis ir patarimais iš savo patirties – gal kažką ir jums pavyks „išsinešti“ į kitą kelionę bei parsinešti atgal į kasdienybę, darbą ar komandą.
1. Italija, Marmolada. Nebijok keisti tikslo ir krypties
Marmolada (3343 m) kalnas tituluojamas Italijos dolomitų karaliene, kurio viršūnėje yra Punta Penia kalnų trobelė. Į žygį išsirengėme keturi kolegos, pradinis mūsų planas buvo dviejų dienų radialinis žygis su nakvyne ant Marmolados.
Kai išsiruoši į tolimesnę kelionę, iš jos norisi pasiimti kuo daugiau, tad pakeliui į Marmoladą suplanavome įlipti į Monte Colac (2715 m), kas ir buvo mūsų klaida. Į Monte Colac įlipome, tačiau sugaišome daug laiko ir atidavėme per daug jėgų.
Tą pačią dieną lipant į Marmoladą jau viskas trukdė: nuovargis, užslinkę debesys, birūs akmenys po kojomis, aukščiau palypėjus – sniegas, apledėjusios grandinės (via ferrata). Kai visos aplinkybės susideda į vieną vietą, tuomet sumažėja pasitikėjimas savo jėgomis, kyla dvejonių dėl saugumo ir t. t.
Priėjome lūžio tašką, kai patys sau turėjome pripažinti, kad pirminio tikslo nepasieksime ir į Marmoladą neįlipsime. Psichologiškai tai yra sunku pripažinti, bet tai dar nereiškia, kad kelionė yra baigta ir nereikia nukabinus nosies važiuoti namo.
Priėjome lūžio tašką, kai patys sau turėjome pripažinti, kad pirminio tikslo nepasieksime.
Visų pirma – gavome gerą pamoką ir kitais kartais jau visai kitaip vertinome savo jėgas ir maršruto sudėtingumą. Antra – nepasiekus pirminio tikslo, padarėme greitą susirinkimą ir paruošėme planą „B“. Kitą dieną išsiruošėme į techniškai nesudėtingą žygį prie kalnų ežero Lago di Sorapis. Šis ežeras reabilitavo praeitos dienos nesėkmes ir viršijo visus lūkesčius!
Tad nereikia laidoti kelionės, jeigu ji vyksta ne pagal planą. Tikslą ir kryptį galima keisti eigoje ir nebūtinai naujas tikslas bus blogesnis. Taip pat nereikia laidoti projekto ar kažkokios iniciatyvos, jeigu susipažinus su kontekstu išaiškėja, kad pirminio tikslo pasiekti nepavyks.
Tiek kelionėse, tiek IT projektuose yra labai daug kintamųjų, nuo kurių pirminis planas gali kardinaliai pasikeisti. Komandos vadovo užduotis ne tik aklai siekti tikslų, bet taip pat laiku pastebėti nukrypimus bei priimti sprendimus. Bet kas labai svarbu, kad vis dėlto tikslas (nesvarbu – pirmas, antras ar trečias) būtų pasiektas, nes tik tuomet ateina pergalės ir pasitenkinimo jausmas.
2. Slovėnija, Triglavas. Nemesk kelio dėl takelio
Slovėnijoje kalbama, kad nesi tikras slovėnas, jeigu nesi įlipęs į jų aukščiausią viršūnę Triglavą (2863 m). Aš su kolegomis neturėjome tikslo tapti slovėnais, bet viršūnė traukė, nes visgi yra aukščiausia visoje Slovėnijoje.
Vėl buvome suplanavę dviejų dienų radialinį žygį, kad kuo daugiau aplankytume ir pamatytume. Pirmąją dieną startavome nuo Bochinio ežero ir slėniais sukilome beveik iki pat viršūnės.
Žygio metu gamta ir kalnas buvo mūsų pusėje, lepino geru oru ir panoraminiais vaizdais. Pernakvoję kalnų trobelėje šturmavome viršūnę dar pirmiems spinduliams belendant iš po horizonto. Pergalė.
Nusileidus žemiau nuo viršūnės, apie 7 valandą ryto, sėdome pusryčiauti ir jau jautėmės kaip ir viską atlikę: slėniais pasigrožėjome, viršūnę pasiekėme, 360 laipsnių vaizdą pamatėme. Tada ir prasidėjo „užtemimas“ ir svarstymai, ar tęsti iš anksto suplanuotą maršrutą, perlipti dar vieną balną, aplankyti dar vieną slėnį, ar traukti tiesiai link automobilio.
Tikrai buvo didelė pagunda tiesiausiu keliu žygiuoti link automobilio, nes jau antra diena ant kojų ir kūnas siunčia nuovargio signalus. Tačiau užteko vienos bendražygio frazės, kad viskas sugrįžtų į savo vietas: „ar aš 15 valandų važiavau automobiliu, kad 10 valandą ryto vėl į jį sėsčiau?“.
Demokratija lėmė, kad tęsėme iš anksto suplanuotą maršrutą, kas buvo pats geriausias sprendimas visoje kelionėje. Perlipus balną atsivėrė slėnis kaip iš atviruko su ežerais, alpinėmis pievomis ir pušynais. Jeigu būtume kirtę kampą, visos tos pasakos būtume nepamatę.
Tikrai buvo didelė pagunda tiesiausiu keliu žygiuoti link automobilio.
Pasiekus pagrindinį tikslą labai lengva atsipalaiduoti, pamesti fokusą, atsiranda noras kirsti kampus ir kuo greičiau užbaigti pradėtą darbą. Norisi mesti kelią ir lengviausiu takeliu judėti link finišo. Tačiau mūsų žygis Slovėnijoje parodė, kad kirtę kampą būtume sutaupę laiko (o kam?) ir jėgų (kurios greitai atsistato), tačiau per taupymą nebūtume nieko laimėję – tiesiog anksčiau grįžę į rutiną.
IT projektuose taip pat yra kur nukirsti kampus. Kartais mintis nukirsti kampą gali kilti iš projekto komandos, kartais spaudimas ateina iš kliento. Svarbu, kad atsirastų tas, kuris paklaustų klausimą – kodėl, ką tuo laimėsime ir kur nuskubėsime.
3. Slovakija, Rysai. Nusiteik blogiausiam
Pirmose išvykose įkalbinėdavau aplinkinius, kad važiuotume: bus gražūs vaizdai, nesudėtingas maršrutas, kai kurie su šlepetėmis pražygiuoja ir t.t. Tačiau jau ne kartą tokie įkalbinėjimai man pačiam sugrįžo bumerangu.
Teko matyti ašarų, kaip žmogų sukausto aukščio baimė, žygio metu išgirdau frazę „eik tu... su savo kalnais“. Visi žmonės esame skirtingi, su skirtingu fiziniu pasiruošimu, ištverme, skirtingai reaguojame į situacijas, nuovargį, turime skirtingas tolerancijos ribas.
Šią vasarą su bendradarbiais susiorganizavome masiškesnį išvažiavimą į Tatrus, kur nusitaikėme į Rysų (2503 m) viršūnę. Viršūnė yra turistinė ir labai populiari, o lipant iš Slovakijos pusės techniškai nesudėtinga. Bet išmokęs praeities pamokas iš karto nuteikiau kalnų naujokus, kad bus ypatingai sunku, nepriklausomai nuo fizinio pasiruošimo visi grįšime pervargę, išsekę ir atidavę paskutines jėgas.
Žygis pirmyn ir atgal yra apie 20 km, tai vien atstumas mažiau fiziškai aktyviems jau yra iššūkis, bet lipimas aukštyn ir nusileidimas žemyn yra tai, ką dauguma žmonių, kurie nebuvę kalnuose, neįvertina. Į žygį išėjome su teisingu nusiteikimu ir viršūnę pasiekė 16 iš 16-os žygiavusių.
Kai realybė atveria akis, tuomet yra sunkiau „grįžti į žaidimą“.
Per daug optimistinis nusiteikimas gali pakišti koją. Kai realybė atveria akis, tuomet yra sunkiau „grįžti į žaidimą“, didesnė tikimybė kad pasiduosi ir nuleisi rankas. Geriau nusiteikti blogiausiam scenarijui, apgalvoti, kas būtų, jeigu būtų ir džiaugtis, jeigu tas scenarijus neišsipildys.
Su ta pačia komanda ir biuro ribose nevaikštome užsidėję rožinių akinių, bet kiekvieno projekto pradžioje įsivardiname rizikas ir potencialias pasekmes. Jeigu atsiduriame sudėtingesnėje situacijoje, kurią jau buvome įsivertinę anksčiau, tuomet daug lengviau į ją sureaguoti.
P. S. Po šio žygio vis tiek sulaukiau komentarų, kad „sakei, kad bus labai sunku, bet nesitikėjau, kad bus taip sunku“.
4. Austrija, Grosglokneris. Pratybos nėra pramoga
Grosglokneris (3798 m) yra aukščiausia Austrijos viršūnė, į kurią įlipti vien žygio batų jau neužtenka. Į šią viršūnę išsiruošėme tik trise (bendradarbiai), kurie jau ne kartą esame kartu buvę kalnuose, vienas kitą gerai pažįstame ir be žodžių galime susikalbėti.
Pakeliui į viršūnę reikia praeiti ledyną, kuris jau gerokai aptirpintas šylančio klimato. Tačiau ledynas yra ledynas ir vardan saugumo reikia eiti vorele susirišus virvėmis, kad vienam paslydus ar įkritus į properšą, kiti galėtų sulaikyti ir apsaugoti nuo didesnės nelaimės.
Einant per ledyną viskas atrodė kaip žaidimas ar pramoga, nes jautėmės pakankamai saugiai, o nuolydžio kampas taip pat nebuvo toks didelis, kad keltų pavojų paslydus nučiuožti žemyn.
Į pačią viršūnę taip pat lipome susirišę apsaugine virve. Ties viršūne reljefas buvo jau sudėtingesnis ir reikalaujantis koordinuotų veiksmų vieniems kitus pasaugant.
Kol viskas einasi sklandžiai, tuomet atrodo kad mes, kaip komanda, taip pat veikiame puikiai. Tačiau reikalai pasikeitė, kai pradėjome leistis žemyn. Saulei pakilus aukščiau, kietas sniegas pavirto į košę ir leidžiantis pakankamai stačiu šlaitu kiekvienas žingsnis yra rizika paslysti.
Šypsenos galutinai išnyko, kai virvė įsitempė – vadinasi vienas iš mūsų jau nekontroliuoja situacijos, praradęs stabilų pagrindą priklauso nuo kitų esančių „ant virvės“.
Tuomet ir prasidėjo tikrasis komandinis darbas: koordinacija, kas, kada juda, kas laiko užfiksavęs poziciją tarp uolų ar su ledkirčiu. Pasijuto, kad pasitikėjimas savimi taip pat sumažėjo, prieš kiekvieną žingsnį kelis kartus perklausi, ar kiti yra pasiruošę pasaugoti.
Kai pradedi jausti realią grėsmę, tik tuomet susimąstai, kur buvai anksčiau per pratybas, kodėl anksčiau neaptarei galimų situacijų, kaip į jas reaguotum, kodėl į viską žiūrėjai pro pirštus.
Kai pradedi jausti realią grėsmę, tik tuomet susimąstai, kur buvai anksčiau.
Ruoštis situacijoms reikia tiek teoriškai, tiek praktiškai, nesvarbu kur – kalnuose, namie ar biure. Ne vieną kartą esu buvęs pirmosios pagalbos kursuose, priešgaisriniuose mokymuose, imitavęs evakuaciją. Šypsojausi? Taip. Dabar jau mažiau šypsausi per pratybas ar mokymus, žiūriu rimtai ir analizuoju, kaip komanda elgiasi net ir hipotetinėse situacijose.
Analogiškai nuteikinėju ir komandą, kad kiekvieni mokymai (tiek techniniai, tiek žmogiškieji) nėra žaidimas. Niekam nėra malonu per mokymus imituoti pokalbį tarp vadovo ir darbuotojo, praktikuotis duoti atgalinį ryšį ar kalbėtis apie finansus. Bet visi šie mokymai kažkada tampa realiomis situacijomis komandose.
5. Škotija, Vakarų aukštikalnių kelias. Lūkesčių nusistatymas
Šią vasarą teko apsilankyti Škotijoje, kur su žmona žygiavome gana populiariu maršrutu Vakarų aukštikalnių keliu (West Highland Way), kuris prasideda netoli Glazgo ir tęsiasi apie 160 kilometrų į šiaurę. Kai kur nors keliauju, visada pasiieškau informacijos apie maršrutą, pasiskaitinėju atsiliepimus socialiniuose tinkluose, kad maždaug susidaryčiau įspūdį, ko tikėtis.
Kadangi šis žygis yra Škotijoje, tai natūralu, kad daugiausiai atsiliepimų yra parašyti anglakalbių, kas man visiškai sumaišė kortas. Kai komentarus skaitinėju bet kurioje kitoje šalyje (Austrija, Šveicarija, Italija), tuomet angliškas žodynas yra daug paprastesnis ir siauresnis: arba „beautiful“, arba ne.
O apie maršrutą Škotijoje perskaičiau tiek daug gražių epitetų, pasisakymų, kad atrodė, jog šitas maršrutas pranoks visus kitus, kur esu anksčiau buvęs.
Per aukšti arba nesutampantys lūkesčiai yra pagrindinė nepasitenkinimo priežastis.
Realybė buvo tokia, kad maršrutas prasidėjo praktiškai mieste, vėliau teko eiti per papartynus, apžėlusias ežerų pakrantes, pievas ir tik tada prasidėjo atviresnės vietos.
Kai per pirmas dvi dienas ūpas buvo gerokai kritęs, aš prigavau save, kad vis dėlto nesu Alpėse, nesu aukštikalnėse, tad negaliu tikėtis atitinkamų panoraminių vaizdų.
Problema buvo ne Škotijoje ar maršrute, bet problema buvo manyje, kad buvau susikėlęs lūkesčius, jog čia bus pats gražiausias maršrutas mano gyvenime. Kai galvoje įvyko perversmas, nusistačiau lūkesčius iš naujo, tuomet ir Škotija tapo mielesnė (iš tikrųjų labai graži!).
Per aukšti arba nesutampantys lūkesčiai yra pagrindinė nepasitenkinimo priežastis. Visų pirma – reikia paanalizuoti save, ar lūkesčiai yra teisingai nustatyti, o tik tada pulti rodyti pirštais ir kaltinti aplinką.
Pavyzdžiui, mūsų organizacija šiuo metu yra integracijos periode ir kiekvienas darbuotojas turi atskirą emocijų karuselę. Nors integracija yra ta pati ir visiems vienoda, tačiau skirtingi žmonės skirtingai ją priima – vadinasi turime skirtingus lūkesčius.
Kai su kolegomis prieiname prie integracijos ir lūkesčių temos, iš kišenės traukiu mano kelionės Škotijoje patirtį. Pokytis lūkesčiuose ir nusistatymuose grąžina į realybę, kuri nebūtinai yra bloga.
Nors visi šie pasakojimai yra iš kelionių ir žygių, bet išmoktos pamokos ir tie patys principai galioja tiek asmeniniame, tiek profesiniame gyvenime. Darbe tenka daug dirbti su tiesiogine komanda, taip pat bendrauti su klientais ir jau ne kartą teko keisti kryptį, išsikelti naujus tikslus.
Ne kartą buvo noras mesti kelią dėl takelio, kažkur pataupyti, bet gale dienos pasirodo, kad iš tikrųjų nieko nesutaupiau nei sau, nei organizacijai, nei klientui.
Nusiteikimas blogiausiam padeda išvengti nusivylimų, verčia pagalvoti apie alternatyvas bei psichologiškai pasiruošti, kad ne viskas bus „rožėmis klota“. Komandų mokymai, pratybos, situacijų imitavimas – tai nėra pramoga ar žaidimas, tai nėra laisvas laikas nuo darbo, tai yra pasiruošimas ateičiai, nes tai, ar komanda iš tikrųjų yra komanda išryškėja tik tada, kai atsiranda grėsmių, įtampa ar sudėtingesnė situacija.
Teisingas lūkesčių nusistatymas tiesiog padeda išvengti nesusipratimų, bei padeda būti laimingu tiek tau, tiek komandai, tiek klientui.
Nors kiekvienas žygis yra atostogos, pramoga ir nuotykis, tačiau patirtis ir išmoktos pamokos praturtina mane kaip žmogų, vadovą bei komandas paverčia tikromis komandomis ir taip mes turime galimybę kartu augti.
