Praktiniai keliones ypatumai from itervitae on Vimeo.
 |
| Evelinos ir Karolio nuotr./Mūsų spiritinė krosnelė, kurią pasigaminom iš dviejų skardinių. |
Mūsų rytas – sustyguoto laikrodžio veikimas. Pirmiausia apsirengi sušalusius drabužius. Užkaiti mūsų pačių pasigamintą spiritinę viryklę ir kol šyla aliuminio dubenėlis su mūsų arbata, susipakuoji 3 kg sveriantį miegmaišį ir kilimėlį. Tualetas, prausimasis ir jau turkiškai sėdi palapinės viduje valgiui. Pusryčiai. Skaniausia būna, kada per naktį visi agurkai ir turimi vaisiai nespėja sušalti ir mes valgome daržoves, o ne pomidorinius ledus. Suragėjusiais pirštais baigiame pakuotis palapinę ir jau kitą akimirką snieguose kaip mažą vaiką išsivoliojusią kuprinę keliamės ant pečių.
Pirmųjų mašinų kelyje ilgai laukti nereikia – stovint reikiamoje vietoje pusvalandis, dešimt minučių ir jau džioviniesi pirštines ir suledėjusius batus mašinoje. Darbo diena prasidėjo. Nuotykiai, pažintys, nuotraukos ir visa kita mums bekeliaujant iš A į B.
Trys valandos po to kai saulė paskendo laukuose ir mes jau rengiamės nakčiai (8-9 val.). Statomos palapinės, tiesiami paklotėliai ir išvyniojami miegmaišiai. Esant galimybei kuriamas laužas, bet dažniau mūsų spiritinė viryklė. Dar kita valandėlė ir mes jau gulim nuo kruopų išsipūtusiais pilvais ir šnekam apie dienos nuotykius. Rašome dienoraštį/straipsnį, kuriame kitos dienos planus ir stengiamės užmerkti akis.
„Tranzavimas“
Didžiausias mūsų malonumas yra susistabdyti sunkvežimį. Erdvų, tolimų distancijų ir riedantį bent truputėlį greičiau
 |
| Evelinos ir Karolio nuotr./Evelina kuria naują straipsnį |
nei arklys tempiantis vežimą. Taip, manyčiau, gimsta ir didžiausios mūsų distancijos bei ilgiausi straipsniai, kaip ir šis. Taip žiūrint pro platų langą į bekylančią saulę kalnuose gimsta ir didžiausios idėjos bei apmąstymai.
Mūsų tranzavimas nelabai skiriasi nuo visiem suprantamo standartinio rankos iškėlimo kelyje. Vienur iškeliamas nykštys, kitur plaštaka, mat pvz. Iranas, Graikija nykštį aukštyn supranta kaip įžeidimą. Stengiamės tranzuoti prie įvažiavimų į greitkelius ar išvažiavimų iš žiedų. Ten kur mašinos rieda lėčiau ir yra vietos joms kur sustoti. Matomoje ir saugioje vietoje – prie nuvažiavimo ar naktį po šviestuvu.
Jeigu pro šalį zuja nemaža mašinų, tačiau laukiame 30min ir daugiau tai jau galima įtarti, kad vieta prakeikta arba kažkas su ja yra negerai. Keliaujame ieškoti geresnio kelio gabalėlio. Vis gi dažnai nepaisant esamų saugių nuvažiavimų, ne vienas sustoja viduryje kelio arba sugeba kitaip pamaišyti ir taip jau nuolat pypsinčiam mašinų srautui. Ženklų beveik nenaudojame – dažniausiai mums naudinga jog sustotų net ir ta mašina, važiuojanti visai kitur nei mes esame numatę. Taip dažnai planai prisipildo daugiau spalvų ir dinamikos, tuo labiau, kad dažnas vairuotojas pasisiūlo pamėtėti ir į geresnę vietą tranzuoti ar papasakoti, ką daugiau apie mus supančią kelių raizgalynę.
Kelyje stengiamės, jog mūsų veidų nedengtų jokios skaros ar akiniai, būtume aiškiai matomi ir atrodytume nekeliantys grėsmės. Visada priešakyje mūsų pasistatome kuprines – aiškų ženklą, jog esame ne sėdynes supjaustyti linkę tipeliai, o daugiau apie kraštą sužinoti ištroškę keliautojai. Kol vienas tranzuoja, jeigu pakankamai šilta tai kitas dažniausiai skaito knygą, rašo dienoraštį ar šiaip palaiko pirmajam kompaniją.
Sustojus mašinai išsiaiškiname pirmiausiai vairuotojo tikslą. Jeigu žmogus mus sunkiai supranta, tai klausiame, kiek kilometrų ir rodome į priekyje bevinguriuojantį asfaltą. Tiesa, paprastai atvykus į kiekvieną šalį, mes pasidarome mini žodynėlį (maistas, kelias, namai ir panašios sritys). Vis gi juokingai daug galima susišnekėti naudojant tik kūno kalbą ir svarbiausiems „techniniams“ klausimams kelyje pakanka žinoti vos penketą vietinės kalbos žodžių ir tu jau sėdi mašinoje.
Tokie klausimai kaip: „Kur gyveni?“, „Ar pats tranzuoji/keliauji?“, „Kuo užsiimi?“, „Turi šeimą?“.
Ir jau greitai pokalbis vystosi savaime. Dažnai vairuotojai mielai papasakoja apie savo šalį/miestą. Pravažiuojant pro gražesnes vietas visada stengiasi sustoti, parodyti daugiau. Džiugu ir mums, ir vairuotojui, turinčiam galimybę pasidalinti žiniomis ir pasididžiuoti savu kraštu. O ypač tokiuose kraštuose kaip Turkija, Azerbaidžanas ar Iranas – pavaišinti ir vietiniu maistu bei pasiūlyti savus namus galvai priglausti nakčiai.
 |
| Evelinos ir Karolio nuotr./Tranzuojant į Almatą |
Nors nemažai šaunios informacijos yra prirašyta apie keliones autostopu, vis gi kai kurie mūsų įpročiai ir taisyklės pačios susikūrė būnant kelyje. Svarbiausia yra saugumas. Nors didžioji dalis vairuotojų būna mažų mažiausiai nuostabūs, deja, pasitaiko ir tokių, kurie vedami nežinojimo ar blogų ketinimų gali pridaryti mums ir nereikalingų problemų. Šaunu, kad galime naudoti lietuvių kalbą. Ko vairuotojai nesupras – apšnekėti esamą situaciją bei būtinus veiksmus. Tačiau esant pavojingai situacijai (pvz. vairuotojas važiuoja labai pavojingai; kabinėjasi prie mūsų; bevažiuojant pradeda reikalauti pinigų) mes turime susigalvoję ir specialų ženklą vienas kitam (ištiestą plaštaką su priglaustu nykščiu), reiškiantį jog vienam iš mūsų norisi sustoti. Be žodžių mes suprantame vienas kitą.
Esant rimtesnei situacijai sustojus vienas lieka mašinoje, kol kitas traukia kuprines. Niekada neuždaromos visos durys, kol mūsų daiktai nėra saugūs pas mus prie kojų – vairuotojas lengvai gali patraukti savais keliais su visu mūsų turtu. Taip pat vienas iš mūsų visada lieka budrus ir nemiega. Būtina stebėti kelią, nes dažnas nesupranta, kad mums reikia išsukimo į kitą kelią, todėl dažnai kelio kito miesto link tenka žvalgytis patiems. Būtina stebėti ir vairuotoją, ne tik todėl, kad kažin ko blogo nesumąstytų, bet ir neužmigtų! Tamsiomis žiemos naktimis ne vienam tenka palaikyti kompaniją vien tik tam, kad po 10 valandų važiavimo nevožtų galva vairan ir nenuriedėtų nuo kelio.
Nors ir turime šias keletą nerašytų taisyklių, galų gale tai sveikas protas mums tiesiantis ranką nuolat bekintančioje situacijoje.
Išlaidos
 |
| Evelinos ir Karolio nuotr./Kuprinės |
Mūsų biudžetas ne turtuolių turistų, o vargiau dviejų benamių klajoklių turinčių tik už ką pavalgyti. Dienai paprastai esame paskyrę apie 24 litus, kurių turi pakakti maistui, galimam transportui ir kitoms smulkioms išlaidoms. Sau pasidovanojame auksinį medalį už tai, kad prakeliavus pirmuosius 4 mėnesius mes sugebėjome išleisti per dieną tik ~16 litų. Pirkta ir įrangos, ir daug daug šokolado, ir turistinėse vietose mūsų būta. Tad, manome, jog tikrai įmanoma keliauti ir dar pigiau. Skaudžiausias kirtis piniginei yra vizos, mat pusę visų mūsų išlaidų (apart minėtų) mes iki šiol patyrėme tik dėl jų. Kita vertus džiugu, kad daugumą jų mums prireiks tik Azijoje ir Afrikoje.
Niekas nenustebs, kad didžiausios išlaidos yra miestuose. Paprastai lengvai nepateksi/neišeisi iš 15 milijonų talpinančio miesto, tad naudojamas maloniai prigrūstas autobusas ar metro. Kartais, net imamas taksi, nes ambasadų paieška yra tarsi maratono bėgimas dykumoje – ambasadų adresai keičiasi, kaip ir žmonių nuorodos į jas. Taip pat ir su maistu – didžiuosiuose miestuose, žinoma, viskas yra brangiau.
Esame paskyrę šiokią tokią sumą (2000 Lt) ir nenumatytiems atvejam kaip bilietai ar kitokios didesnės išlaidos. Greit mūsų laukia kelionės tarp salų ir keletas vandenynų tad dar nežinia kokį mokestį jų bangos mums atneš. Taip pat, nors ir esame apsidraudę, tačiau nelaimei atsitikus iki draudimui pradėjus veikti pinigėlio gali prireikti nemažai.
Poilsis
Planavimo stadijoje manėme skirti sau kas trečią-ketvirtą dieną ramybei, tačiau poilsio dar, deja, nelabai daug turėjome. Nežinia, ar tai dėl to, jog turime pastoviai lėkti nuo vieno konsulato iki kito ar todėl, kad norime labai daug pamatyti ir suspėti mūsų suplanuotame laike, tačiau dažniausiai atsikvepiame sėdėdami mašinoje ilgame kelyje. Kartas nuo karto apsistoję pas žmones, mes leidžiame truputį daugiau sau laiko – susitvarkome įrangą: gal ką reikia susisiūti ar sutaisyti, pabaigiame rašymo darbus, leidžiame ilgėliau pamiegoti. Keliaujant net ir sėdint automobiliu, gali nuvargti. Todėl stengiamės reguliariai išmiegoti bent po septynias-aštuonias valandas.
Miegas
 |
| Evelinos ir Karolio nuotr./Kartais palapinės kuoliukai neįsismeigia - sušalusi žemė ar dideli akmenys. Tačiau visada yra koks būdas ją pastatyti. |
 |
| Evelinos ir Karolio nuotr./Miegas prie užšalusio ežero. Turkijos šiaurė. |
Vietos kuriose paskęstame sapnuose yra tokios pat įvairios kaip ir uzbekiško aprėdo spalvos. Dažniausiai mus šiuose svetinguose kraštuose priima žmonės. Ne, ne prašome... jiems svečias yra didžiulis malonumas ir garbė, tad sukviečiama visa giminė, nuklojamas platus stalas maisto ir pradedami ilgi pokalbiai. Didesniuose miestuose visada stengiamės naudotis ir Couchsurfing (internetinis svetingumo klubas) galimybe, mat ne visada leidžiama, saugu ir lengva yra numigti parke.
 |
| Evelinos ir Karolio nuotr./Nakvynė prie Juodosios jūros. Turkija. |
Žinoma, kada nesame pas žmones, tai dažniausiai glaudžiamės kur pakelėje, kiek tolėliau nuo kelio, kad ryte atsikėlus būtų galima iškart tranzuoti. Paįvairinimui tenka miegoti ir po tiltais ir apleistuose pastatuose. Nors didžiausias džiaugsmas praleisti ramų vakarą gražioje vietoje kaip nacionaliniai parkai ar prie nuošalesnių tačiau be galo gražių objektų kaip pilys ar bažnyčios.
 |
| Evelinos ir Karolio nuotr./Nakty mums nakvynę pasiūlę darbininkai ir jų miela šeimyna. |
Maistas
Mūsų pusryčiai dažniausiai labai neoriginalūs – sūris, balta/juoda duona, agurko gabalėlis, keletas vaisių ir, žinoma, karšta arbata. Vis tik vis dažniau ir dažniau pasitaiko, kad mus vaišina vietiniai žmonės, ir keliui dar įdeda chalvos, medaus, uogienių, vaisių. Su savimi turime draugų įduotų arbatų, tačiau dažnai nusiperkame citriną ar net imbiero sustiprinti imuninei sistemai. Pradedame dieną itin sotūs, mat, nežinia, kada dabar kelyje bus proga kažkam rimtesniam maistui nei šokolado gabalėlis ar riešutų sauja. Stengiamės ryte valgyti kuo daugiau vaisių ir daržovių, bent po penkias skirtingas rūšis. Dažnai užkandam ir ko nors saldesnio, mat angliavandeniai išskiria mums reikalingos energijos dienai.
 |
| Evelinos ir Karolio nuotr./Pusryčiai. Turkija |
Pabaigai nuryjam Vitamino C ir žuvų taukų tabletes, kad būtumėm žvalūs ir nuvytume slogas. Miegodavome ir labai šaltomis sąlygomis, todėl stipri vidaus apsauginė sistema mums labai svarbi. Triskart pabarškinus į stalą, galim džiūgauti, kad rimtesnių ligų kol kas neapturėjom.
 |
| Karolio ir Evelinos nuotr./Pietūs prie Isik Kulio ežero |
Nors su nemaža išimčių mes esame šiokie tokie vegetarai, dėl ko mityba turi būti tik dar labiau suderinta. Patys mėsos neperkam, nebent siūlo svečiuose – taip nenorime sudaryti problemų mus vaišinantiems. Kad gautumėm pakankamai baltymų, kiekvieną dieną stengiamės suvalgyti bent po saują dvi riešutų, valgom daugiausiai prakeliautų šalių populiaraus jogurto ar kefyro, taip pat (ne fermentinio) sūrio... Labai svarbu valgyti žalumynus (špinatus, petražoles), mat juose nemažai mums reikalingos geležies. Stengiamės gerti daug vandens.
Kai kuriose šalyse – kaip pavyzdžiui Irane – vanduo yra švarus, ir jį galima gerti tiesiog iš čiaupo. Tokiais atvejais mes pasipildome savo „pūsles“ ir į kelią. Kitose šalyse reikia būti atsargiems, bet mes turime vandens filtravimo tablečių, kad apsaugotų nuo nepageidaujamų padarinių sveikatai.
Vakare paprastai prisikertame iki soties, kad naktį nebūtų šalta. Turime nusipirkę keletą rūšių kruopų, kurios gana greitai verda, tad dažnai gaminame košes ir sriubas. Orams šiltėjant pastebime, kad vakarais valgyti norisi mažiau. Ir vėlgi, šioje kelionėje labai daug žmonių mus kviečiasi pas save, gamina iranietišką, azerbaidžanietišką ar uzbekišką maistą. Mūsų organizmai labai pamaloninami šiose šalyse vis dar labai natūraliais produktais: ką tik pamelžtu pienu, pačių gamintu sūriu ar sviestu, naminėmis uogienėmis. Pietūs, pusryčiai ar vakarienė gaminti šeimininkių, išmanančių gero maisto svarbą.
 |
| Evelinos ir Karolio nuotr./Evelina verda mums pupelių košę. Kirgizstanas. |
Mūsų mitybos esmė – jog bėgame ne sprintą, o maratoną. Žadame išbūti pusantrų metų kelyje, dėl ko labai tausojame savo organizmą nuo išsekimo. Po kelių mėnesių keliavimo pastebime, kad energijos puikiai užtenka tai dienai, vakare nuovargis malonus, o rytą pradedame naujų jėgų antplūdžiu. Norime pasaulį stebėti su nuostaba ir susidomėjimu, o tam kiekvieną dieną reikia nemažai energijos.
Higiena
Dažnam iškyla klausimas, kur mes prausiamės. Atsakymas šiuo atveju labai paprastas – kur pasitiko. Jeigu nesame apsistoję kur pas žmones, esant galimybei nubėgame iki degalinės akrobatiškai kriauklėje išsiplauti galvą ar kojas. Vienas kitas kreivas žvilgsnis, tačiau tu jau švarus. Vasarą tai daryti turėtų būti kur kas paprasčiau, mat apart ežero ar upės yra ir paplūdimiai ir kitos kurortinės vietos su dušais. Paprasčiausiai tariant – naudojiesi galimybėmis. Žiemą išorinius drabužius valome sniegu. Netgi ir patys po mankštos nusiprausiam kartais nusiprausiam sniegu – taip grūdinamės ir palaikom švarą. Net ir dabar svečiuose dažnai ryte įsmunkam greitam šaltam dušui – ir energijos antplūdis garantuotas.
 |
| Evelinos ir Karolio nuotr./Prausimasis |
Skalbiamės kiekvieną kartą atvykus pas ką nors. Ne kiekvienas pasiūlo skalbimo mašiną, tad dažnai tenka skalbti tiesiog rankomis. Žiemą dažnuose namuose yra radiatoriai, krosnelės, ir mes greitai įvertiname, kiek galime išsiskalbti. Kojinė, dvi ir dėl nešvarių drabužių dabar problemų dar tikrai nėra. Vasara, manom, bus kiek sunkiau, mat 30 kg ant kupros ir svilinantis karštis tikrai nesutaupys mūsų muilo.
 |
| Evelinos ir Karolio nuotr./Skalbimasis |
Sportas
Kasdien stengiamės mankštintis, pratampyti raumenis, ypač nugaros. Mat nuolatinis svoris gali greitai atsiliepti sveikatai, todėl saugome ją apšildydami miegančiuosius kūnus, kad šie leistų mums keliauti be priekaištų.
Apsauga
Vertiname ir stengiamės saugoti savo įrangą. Kadangi mes ant savo kupros nešamės tik tai kas būtiniausia, tai pametus kepurę gali žinoti, jog kitą dieną tavęs laukia nušalusios ausys.
