Orvilleas Wrightas, vienas iš dviejų brolių (kitas, Wilburas, mirė 1912-aisiais), spėjo pamatyti aviacijos progreso greitį. Jau Pirmajame pasauliniame kare padangėse mušėsi naikintuvai, mažai kuo primenantys tą „Wright Flyer“ skraidyklę. Orvilleas Wrightas gimė 1871 metais, o mirė 1948-aisiais – jis nugyveno gyvenimą nuo arklinių vežimų iki viršgarsinio skrydžio.
„Curtiss NC“
„Curtiss NC-4“ – inžinieriaus Glenno Curtisso darbas. Curtissas dar prieš Pirmąjį pasaulinį karą pradėjo eksperimentuoti su plūduriuojančiais lėktuvais, kurie, jo manymu, būtų idealios transporto priemonės itin ilgoms kelionėms. 2013 metais laikraštis „Daily Mail“ paskelbė įdomų konkursą – pirmojo transatlantinio skrydžio autoriams buvo žadamas piniginis prizas.
Siekdamas šio tikslo Curtissas susipažino su į atsargą išėjusiu Karališkojo laivyno karininku Johnu Cyrilu Porte. Kartu jie sukūrė skraidantį laivą „America“, kuriuo 1914 ketino keliauti į kitą Atlanto vandenyno pusę. Šias ambicijas sustabdė prasidėjęs Pirmasis pasaulinis karas. Curtisso kompanija karo metu kūrė ir tobulino plūduriuojančius lėktuvus, o po karo JAV Kariniam jūrų laivynui pagamino NC-1, NC-2, NC-3 ir NC-4 skraidančius laivus.
NC serijos lėktuvai mažai kuo skyrėsi – tiesiog NC-4 turėjo keturis variklius ir buvo gerokai sunkesnis. Savo laiku NC-4 buvo labai didelis – jo sparnų ilgis siekė 38 metrus, fiuzeliažo – 20,78 m. Virš atviros šešiavietės kabinos buvo keturi „Liberty L-12“ V12 varikliai, išvystantys po 400 AG (300 kW). Jie suko stumiančius keturmenčius propelerius. Tuščias NC-4 svėrė apie 7,3 tonas, pilnai pakrautas – apie 12,7 t.
„Curtiss NC-4“ buvo pagamintas 1917 metais, bet pirmam skrydžiui pakilo tik 1919-aisiais. Nors šis lėktuvas nuo pat pradžių buvo kuriamas ilgiems skrydžiams, be sustojimų per Atlantą jis niekaip nebūtų galėjęs perskristi. Tai kaip jis 1919 metų gegužę įveikė Atlanto vandenyną? Na, prisiminkite, kad tai – skraidantis laivas.
NC-4 skrenda per Atlantą
Pirmasis pasaulinis karas parodė, kad karo aviacija turi didžiulį potencialą ir šalis, kuri išmoks juo pasinaudoti, kitame konflikte turės didelį pranašumą. Taigi, JAV Karinis jūrų laivynas siekė aktyviai vystyti aviaciją ir 1919 metų gegužę suorganizavo pirmąjį transatlantinį skrydį.
Į šią kelionę leidosi tris NC lėktuvai – NC-1, NC-3 ir NC-4. NC-2 tuo metu jau buvo išardytas atsarginėms dalims. Strateginiuose taškuose Atlanto vandenyne buvo dislokuoti JAV karo laivai, kurie turėjo padėti lėktuvams naviguoti ir gelbėti įgulų narius nelaimės atveju. Pagrindinis misijos laivas buvo „USS Aroostook“, specialiai paruoštas lėktuvų priežiūrai.
Kaip jau supratote, NC lėktuvų kelionė per Atlanto vandenyną nebuvo be sustojimų. Tiesą sakant, net ir galingasis NC-4 niekaip nebūtų galėjęs perskristi vandenyno be tūpimų. Jų reikėjo ir įgulos nariams, kurie kentėjo nuo nuovargio, triukšmo ir žvarbaus vėjo – juk NC lėktuvai neturėjo uždaros kabinos. Be to, tų laikų lėktuvams reikėjo nuolatinės priežiūros, įskaitant ir valdymo mazgų tepimą.
Gegužės 16 dieną lėktuvai pakilo įveikti ilgiausią ekspedicijos atkarpą tarp Niufaundlando ir Azorų salų. Maždaug 1900 km atkarpoje budėjo 22 karo laivai, kurie žymėjo teisingą kursą. Nepaisant visų pastangų, pakilęs rūkas stipriai pablogino matomumą ir NC-1 bei NC-3 buvo priversti leistis atvirame Atlanto vandenyne.
NC-1 buvo apgadintas tupiant ir vėliau buksyruojamas laivu nuskendo, o NC-3 susidūrė su mechaninėmis problemomis ir Azorų salas pasiekė kaip laivas, o ne kaip lėktuvas. Todėl toliau kelionę tęsė tik NC-4 su Alberto Cushingo Reado, Walterio Hintono, Elmerio Fowlerio Stoneo, Jameso L. Breeseo, Eugeneo S. Rhoadso ir Herberto C. Roddo įgula. Ilgiausią ekspedicijos atkarpą NC-4 sėkmingai įveikė per 15 valandų ir 18 minučių.
Kelias dienas po to NC-4 buvo remontuojamas. Gegužės 20 dieną lėktuvas pakilo skrydžiui į Lisaboną, tačiau ore susidūrė su mechaninėmis problemomis ir vėl tūpė Azoruose. Paskutinę kelionės atkarpą NC-4 įveikė tik gegužės 27 dieną.
Taip „Curtiss NC-4“ tapo pirmuoju orlaiviu, įveikusiu Atlanto vandenyną. Ir taip, jis ne kartą tūpė ant vandens ir buvo remontuojamas – ši kelionė truko net 19 dienų ir lėktuvams padėjo 53 karo laivai. Tačiau tai buvo svarbus pasiekimas aviacijos istorijoje. Gegužės pabaigoje NC-4 išskrido į Angliją, kur buvo išardytas – į JAV NC-4 grįžo kaip „USS Aroostook“ krovinys. Visų trijų lėktuvų įgulos į JAV grįžo „USS Zeppelin“ garlaiviu. JAV „Curtiss NC-4“ tapo „Smithsonian Institution“ nuosavybe ir iki šiol priklauso šiam muziejui.
Kodėl NC-4 negavo „Daily Mail“ premijos?
„Curtiss NC-4“ įgula buvo apdovanota medaliais, vyrus sveikino JAV žmonės, apie juos rašė laikraščiai. Tačiau gali būti, kad apie šį NC-4 -žygį jūs net nesate girdėję. Ir anksčiau minėtos „Daily Mail“ premijos jo organizatoriai negavo.
„Daily Mail“ konkursas originaliai buvo paskelbtas 1913 metais, tačiau po karo jo sąlygos buvo atnaujintos – į jas įrašyta maksimali 72 valandų kelionės trukmė. Lėktuvas galėjo tūpti degalų papildymui ir remontui, tačiau Europą jis privalėjo pasiekti per 3 dienas. NC-4 įgula ir ekspedicijos organizatoriai gerai tai žinojo ir į šią premiją nesitaikė.
„Daily Mail“ premiją gavo anglas Johnas Alcockas ir škotas Arthuras Whittenas Brownas, kurie 1919-ųjų birželio 14-15 dienomis „Vickers Vimy“ lėktuvu be sustojimų perskrido Atlanto vandenyną. Tai buvo įspūdingas žygis, trukęs 16 valandų ir 27 minutes. Britai neturėjo tokios didelės karinių laivų pagalbos, jų skrydis buvo dar pavojingesnis ir daug sėkmingesnis. Be to, jis įvyko nepraėjus nei mėnesiui po NC-4 ekspedicijos, todėl „Vickers Vimy“ tarsi nustūmė „Curtiss NC-4“ į aviacijos istorijos paraštes.
