Mosėdžio seniūnė Jolanta Ažondenienė sutiko papasakoti, kaip jam pavyko šis, iš pažiūros titaniškas, darbas ir kokį paveldą V.Intas paliko ateities kartoms.
Pirmą akmenį parsivežė dviračiu
Nors Mosėdžio istorija siekia XIII a., miestelis be gydytojo V.Into (1925–2007 m.) tikrai nebūtų toks, koks yra dabar. Pasak J.Ažondenienės, šiai didžiai ir įstabiai asmenybei rūpėjo ne tik žmogaus kūnas, bet ir siela, todėl jo darbai stebina ir teikia džiaugsmo kiekvienam, apsilankiusiam Mosėdyje.
Stulbinanti „akmenų sostinės“ istorija, pasak seniūnės, prasidėjo jaunam gydytojui Vaclovui pagal paskyrimą atvykus dirbti į Mosėdį.
„Pastarąjį jis rado tokį, kokie buvo dauguma XX a. šeštojo dešimtmečio provincijos miestelių. Vietiniai gyveno ūkiškai, augino gyvulius ir ne itin rūpinosi savo aplinkos puoselėjimu, švaros palaikymu, estetika. Vienintelis apylinkių išskirtinumas – gausybė įvairiausių formų riedulių. Būtent į juos ir atkreipė dėmesį jaunas gydytojas, nors aplinkiniai akmenyje matė tik nereikalingą daiktą ar statyboms tinkamą elementą“, – pasakoja J.Ažondenienė.
Pasak seniūnės, pirmąjį pakelės akmenį į ligoninės kiemą V.Intas atvežė dviračiu, grįždamas iš apsilankymo pas sergančius miestelėnus.
„Palaipsniui įdomių formų rieduliai nugulė ligoninės kieme – čia Vaclovas kūrė gražią, estetišką aplinką. Po to atėjo eilė kitoms miestelio vietoms – šviesuolio atvežti akmenys „dygo“ Bartuvos upės slėnyje. Be to, mėgęs keliauti gydytojas iš svečių kraštų parsiveždavo įvairios retos augmenijos, kurią sodindavo Mosėdyje. Taip formavosi jo puoselėjamas ir prižiūrimas parkas, šiuo metu apimantis kone visą miestelio teritoriją. Medžiai, krūmai, akmenys Vaclovo vizijų ir kruopštaus darbo dėka tapo bendra kompozicija. Jo atvežti retų rūšių paukščiai kėlė susižavėjimą ir mažiems, ir dideliems“, – prisimena ji.
Tyli lyderystė įkvėpė aplinkinius
V.Intas ne tik pats nepaliaujamai dirbo miestelio labui, bet ir įkvėpė aplinkinius.
„Jo dėka vietos gyventojai pradėjo organizuoti talkas, puošdavo ir gražindavo savo aplinką. Be to, jis išmokė gyventojus elementarios estetikos. Netvarkingus, apsileidusius mosėdiškius V.Intas subardavo, tačiau tuo pačiu kvietė tvarkytis, dovanodavo šluotas. Būtent jis išmokė gyventojus puošti savo sodybas“, – sako Mosėdžio seniūnė.
Pasak jos, žmonės rodė entuziazmą, nes pamatė Vaclovo darbų rezultatus, jautė jo užsidegimą, skleidžiamą gėrį, diegiamą meilę gamtai ir harmoningam gyvenimui.
„Tuo pačiu šis šviesuolis niekada nesireklamuodavo, nemėgo didžiuotis savo darbais, buvo nepaprastai kuklus ir nesusireikšminęs. Vis dėlto, kasdienybėje rodyta jo lyderystė nepalikdavo abejingų“, – teigia J.Ažondenienė.
Moterį iki šiol stebina V.Into organizaciniai sugebėjimai, mokėjimas suburti žmones konkretiems tikslams.
„Jo darbas tik iš pirmo žvilgsnio gali atrodyti paprastas. Įsivaizduokite, kokių organizacinių gabumų reikėjo norint 40 tonų riedulį pargabenti ir įkomponuoti miestelio erdvėje. Tik subūręs žmones, pasitelkęs įvairių organizacijų techniką jis galėjo įgyvendinti savo svajones. V.Into įžiebta bendruomeniškumo tradicija išliko ir po jo mirties – miestelio žmonės ir organizacijos stengiasi bendromis jėgomis puoselėti ir išsaugoti jo palikimą. Šiandieniniame, karo kontekste, stiprios bendruomenės poreikis, parodyta vienybė taip pat kaip niekada reikalinga. Juk ateitis priklauso ne individui, ne vienam žmogui o mums visiems“, – įsitikinusi ji.
Šviesuolio palikimas išsaugotas ateities kartoms
Mosėdžio puoselėtojo V.Into visas gyvenimas buvo susijęs su akmeniu. „Jis yra ne tik parko, bet ir muziejaus įkūrėjas, sodybos puoselėtojas. Jo dėka atrastos ir senovės šventvietės. Jam buvo svarbu išlaikyti tai, ko civilizacija dar nesugriovė. Ne veltui Akmenų gatvė (taip ji ir vadinasi) veda į V.Into sodybą – gydytojas buvo kategoriškai prieš tai, kad kelias į jo namus būtų išasfaltuotas. Akmenų tema, bendri interesai V.Intą suvedė ir su netoliese gyvenusiu V.Orvidu, su kuriuo Mosėdžio šviesuolis bendraudavo“, – pasakoja J.Ažondenienė.
1979 m., Vaclovui Intui inicijavus, buvo įkurtas Respublikinis Vaclovo Into akmenų muziejus, kurio direktoriumi paskirtas pats gydytojas. Valstybė suteikė finansavimą muziejaus išlaikymui ir plėtrai, iki tol gydytojas nuosavomis lėšomis kūrė akmenų muziejų ir Mosėdžio miestelį.
„Mosėdiškiai po šviesuolio mirties ir toliau siekia, kad jo sukurtas gamtovaizdis nepakistų. Tuo pačiu jis nuolat tobulinamas, plečiamas, atsiranda nauji objektai, pasitelkiamos modernios technologijos. Taip pat labai stipriai atnaujintas ir V.Into įkurtas muziejus, jis pritaikytas vaikams, praplėsta lauko ekspozicija, kurioje ne tik galima, bet ir kviečiama paliesti akmenis, juos apsikabinti, pajausti išskiriamą energiją. Tuo pačiu riedulių išdėstymą, pagrindines detales stengiamės palikti autentiškas“, – tikina seniūnė.
J.Ažondenienė džiaugiasi, kad tėvelio darbus tęs ir į Lietuvą grįžtanti jo dukra, kuri gyvens V.Into sodyboje.
„Be to, šio šviesuolio veikla ir toliau įkvepia kitus kūrėjus domėtis mūsų kraštu. Štai Mosėdyje 2021 m. duris atvėrė Kuršių genties istorijos muziejus, vienintelis toks Lietuvoje, įkurtas gyvosios istorijos klubo „Pilsota“ vadovo Beno Šimkaus, kuris dar labiau papildė miestelio unikalumą“, – džiaugiasi J.Ažondenienė.
Pasak jos, ne veltui Vaclovas save vadino geriausiu geologu tarp gydytojų ir geriausiu gydytoju tarp geologų.
„Jo rūpestis žmogaus fizine sveikata persipynė su noru padėti kiekvienam pažvelgti į savo sielos gelmes, atrasti kadaise nutrūkusį ryšį su gamta. V.Into vizijos iš snaudulio pakėlė ir vietos bendruomenę, priminė žmonėms esmines vertybes ir pakvietė individualizmą keisti bendrojo gėrio siekiu. Neabejoju, kad visi, nutarę atvykti į Mosėdį, šio kūrėjo idėjas priims kaip kažką labai sava ir artima, nes tai – bendražmogiškos vertybės, peržengiančios tautines, geografines, kalbines sienas“, – įsitikinusi Mosėdžio seniūnė.
