„Kai įsitikinau, kad tu – be turistų grupės, išdrįsau prieiti“, – kaip išblizginti kalavijai sužvilgo mano naujo bičiulio, pasidabinusio vandenyno spalvos turbanu, skaidrios kaštoninės akys. Ne, jis – ne gidas ir ne gatvės sukčius. Daug metų Austrijoje gyvenęs indas tiesiog pasiilgo pokalbių su europiečiais ir tapo mano vedliu. Na, kaip dažnai nutinka pasakose: klajoja herojus sau vienas, kol sutinka geradarį senuką.
Tiesa, Indija nėra pasaka. Ne viskas, kas Indijoje sudvasinta, yra dvasinga, ir ne viskas, kas Indijoje dvasinga, būna sudvasinta. Indija jau greičiau yra, kaip rašytojas Salmandas Rushdie palygino, sapnas. Dar pridursiu: tas sapnas sulipdytas iš skirtingų laikų, regionų, etninių ir religinių grupių. Visos jos nori ar ir realiai siekia Indiją išsiplėšyti po gabalą, iš kurių ši Azijos milžinė buvo sudėta.
Mano pažįstami indai prisipažino, kad nuvykę į kitą, toliau nuo namų esančią provinciją, jie dažniausiai pasijunta svetimšaliais: kita kalba, kitokie žmonės, kitokie papročiai. O aš toje kaitrioje istorijos ir tautų klampynėje pasijuntu patekusi į skirtingas žemes ir kulniuodama ta pačia gatve, jei visai netoli viena šalia kitos įsikūrusios ne tos pačios religijos išpažinėjų ir ne tiems patiems dievams skirtos šventavietės.
Gurudvara, iš pundžabių k. išvertus „guru durys“ – durys į vienos turtingiausių pasaulyje bendruomenių (po judėjų), ironiškai dar vadinamos Indijos žydais (nors pagal kilmę su pastaraisiais ir nesisieja) – sikhų – gyvenimą. Žinoma, ir jų politikos bei kovų užkulisius.
Pietūs šventykloje
Prasimaišę gurudvaros maldų salėje, išvaikštinėję šventyklos erdvę po atviru dangumi, pasukame į salę, kurioje visiems norintiems – ir elgetoms, ir šiaip išalkusiems svečiams – dalijamas šiltas maistas. Sikh reiškia mokinį. Viena svarbiausių jo pareigų – seva, t.y. tarnauti bendruomenei, padėti vargšams, dalytis.
Todėl sikhai, kiekvienas – pagal išgales (o dauguma – pasiturintys) dosniai aukoja šventykloms, kad jose kiekvienas praalkęs būtų pamaitintas. Gurudvaros virtuvėje aplink milžiniškus puodus, kuriuose verda ryžiai ir burbuliuoja aštri lęšių putra, sukasi ir samdyti virėjai, ir savanoriai.
„Valgyk, valgyk. Maistas čia gaminamas švariai“, – be žodžių mane supratęs padrąsina Surjitas. Prie pietų davinio dar ir šiltos duonos – nano – gabalėlį gaunu. Teks viską sušveisti, kad ir kaip aitru, antraip maisto prižiūrėtojai barsis, kad švaistau brangų kąsnį, ir jie bus visiškai teisūs. Patikinta, kad vanduo filtruotas, o puodeliai gerai išplauti, lauke atsigaivinu irgi iš bendro didelio indo pilstomu šaltu gėrimu.
Neturėdama kur prisiglausti ar ištikus bėdai, po gurudvaros skliautais galėčiau ir pernakvoti už auką pagal asmenines galimybes. Ir dienos metu šventyklos prieigas po stogu, juosiančias sarovarą – švento vandens baseiną – apgulę maldininkai. Vieni tik ilsisi ir snūduriuoja, kiti – kietai įmigę. Žmonių ir jų likimų pertekusioje Azijoje, ne tik Indijoje, paprastai nėra nei tabu, nei gėdos viešosiose vietose prigulti numigti. Tai ne tik valkatų teisė ir privilegija – ja dalijasi beveik visi, per daug padėties nesureikšmindami, kad ir kaip aršiai pagal ją išsiskirstę.
Panaši šventyklos bei ją užplūdusios minios struktūra – ir kitoje, žymiai kuklesnėje gurudvaroje, kuri vietiniams svarbi, anot Surjito, dėl čia įrengtų vestuvių ceremonijų bei pokylių salės. Man ji pirmiausia išklibina klausimą: ar čia galėtų susituokti pelenė ir milijonierius arba atvirkščiai – vargšas ir turtuolė, ar sikhai iš tikro nepaiso kastų, priešingai nei hindai? Tačiau apie tai – vėliau.
Iš visos šafrano, dangaus, saulės ir kitų sodrių spalvų turbanų bei „liepsnojančių“ sarių užpildytos minios išsiskiria orus barzdyla su kardu, ilgu alyviniu apsiaustu. Kai patalpinau jo nuotrauką socialiniame tinkle, žmonės teiravosi arba šaipėsi, gal tai dar vienas cirkininkas už pinigus, jogas apsimetėlis, kuriam svarbu iš turistų iščiulpti rupijų, todėl esą taip noriai ir pozavo. Patikinu – tai ne tas atvejis. Šis mielai priešais mano fotokamerą sustingęs veikėjas – pats tikriausias – nesuklastotas ir ne vaidybai pasišventęs – gurudvaros šventikas.
Sikhai – dar palyginti konservatyvūs, savo tapatybę saugo tradicine apranga bei atributika. Ją stengiasi išlaikyti ne tik gurudvaros tarnai. Dar visai neseniai Anglijoje vykdavo sikhų protestai, kai darbdaviai mėgindavo pakeisti jų stilių pagal europietiškus standartus ir reikalaudavo darbo metu nedėvėti turbanų bei nusikirpti ilgus plaukus.
Surjitas sako, kad ne visi sikhai, ypač – jaunimas, po išdidžiu skaros ritiniu turi susisukę nuo vaikystės užsiželdintus plaukus, tačiau ši tradicija dar gyva. Ji priklauso vienam iš penkių K reikalavimų.
Penkios K
Sikhizmas susiformavo palyginti neseniai – prieš šešis šimtmečius dabartinio Pundžabo regione. Šios religijos, kuri sugėrė ir hinduizmo, kaip antai sielų persikūnijimo ar majos teorija, ir šį tą pasiėmė, regis, iš abraomiškų tikėjimų, tiksliau, vienatinio Dievo sampratą, pradininku laikomas guru Nanakas.
O paskutinis, dešimtasis guru Gobindas Singhas XVII a. gale sukūrė karinę vyrų ir moterų bendruomenę – khalsą. Ne visi sikhai jai priklauso, tačiau tie, kurie yra į ją įšventinti, turi laikytis penkių K. Kita vertus, jų paiso visi lojalūs sikhai.
K raide prasideda penki pundžabių kalbos žodžiai, nurodantys pagrindines sikhų vertybes. Architektūroje šias svarbias K atspindi penki gurudvaros bokštai. Kiekvieną jų dengia simboliniai paaiškinimai, tačiau gyvenimo kasdienybėje praverčia praktiškai. Juk Rytuose nieko nėra atsitiktinio ar tik simboliško – viskas pagrįsta racionaliais išskaičiavimais, kokia nors nauda.
Kesh – tai nekerpami plaukai. Esą reikia kuo mažiau kištis į savo prigimtį ir tokiu būdu paklusti Dievo valiai. Galvos dangalas, po kuriuo susukami ilgi plaukai, padeda juos išlaikyti švarius. Kanga – tai medinės šukos, kurias būtina naudoti, kad išliktum tvarkingas, kad plaukai nebūtų susivėlę. Kara – plieninė apyrankė, nešiojama ant dešinės rankos. Ratas simbolizuoja amžinybę, o plienas – jėgą. Toje pačioje – dešinėje rankoje sikhas turėtų laikyti kirpan – durklą, kuris turėtų būti panaudotas ginant khalsą ir Dievą. Šio ginklo pakaitalas – kirpano formos segė.
Kačera – tradiciniai sikhų apatiniai iki kelių, primenantys apie švarą ir kuklumą. Net ir nežinant sikhų išvaizdos reikalavimų bei simbolikos, į akis krinta jų nepriekaištingai švari apranga, didelis dėmesys, skiriamas higienai. Tai tarsi atsakas Indijos bakterijų ir bacilų knibždėlynui.
Kastos – kitaip
Vietos visuomenėje kartu su archaine, bene seniausia paplitusia religija – hinduizmu įsišaknijusi kastų sistema. Ji tokia paradoksali, kartu – tokia praktiška, kad nusipelno atskiro detalaus pasakojimo. Bet jei apibendrintai, dauguma jau vėliau šiame regione gimusių mokymų priešinosi tam gyventojus apgaubusiam nelanksčiam socialiniam tinklui, kuris be gailesčio žmonėms nuo pat gimimo nulemdavo jų padėtį, luomą ir profesiją be galimybės pakilti aukščiau, pasitaisyti ar susigiminiuoti su kito sluoksnio atstovais.
Kitos religinės ir filosofinės tradicijos jau ir ne taip radikaliai išskyrė patriarchatą, suteikė daugiau teisių moterims. Sikhizmas taip pat užderėjo kaip viena iš atsvarų sustabarėjusiai hindiškajai socialinei sistemai, pabrėžia vyrų ir moterų lygybę. Teoriškai sikhai nepripažįsta ir kastų. Tačiau net jie patys tarpusavy dėl to nesutaria.
Kai kurie sikhizmo gerbėjai sako, kad jei jiems kastos ir gyvos, tai tik dėl politinių dalykų. Kiti siūlo sikhų pasiskirstymo pagal veiklą ir sferas su kastomis ir diskriminuojančia hierarchija nepainioti. Keli pavyzdžiai. Štai khatri ir arora – tai biznio srities atstovai: pirkliai, krautuvių savininkai, finansininkai. Visi garsieji sikhų guru buvo khatriai. Jat sikhai – taip pat labai išsilavinę ir pasiturintys, daugiausia siejami su žemės ūkiu. Mahtonai atlieka karinę tarnybą, laikomi geriausiais sikhų kariais.
Patys konservatyviausi sikhai, kaip ir hindai, iki šiol atžaloms sutuoktinius parenka už akių. Indijoje religijų skirtybės šeimoje nėra taip skausminga kaip klasių kontrastai. Ir sikhai stengiasi tinkamą žentą ar anytą rasti, atsižvelgdami į padėtį. Tas vengimas „maišytis“ galbūt ir yra vienas iš atsakymų, kodėl sikhams per kartas pavyksta išlikti tokiems turtingiems ir nepamesti gyvenimo būdo tradicijų.
Liūtai ir Princesės
Dar viena sikhų šifruotė – tai jų pavardės. Bene populiariausia visoje Indijoje pavardė, kurią, kaip manoma, turi apie 36 milijonai žmonių, yra Singh. Ji reiškia liūtą. Dauguma Singhų yra sikhai. Kita dažna pavardė – Kaur, kilusi iš Kanwar, tai „princesė“.
Liūtai ir Princesės pas sikhus atkeliavo iš hindų kšatrijų varnos, kuriai priklausė karingieji radžputai. Pastarieji į sikhų gretas įsiliejo, kai buvo pasamdyti juos apmokyti kovos menų. Mat sikhams atsirado poreikis militarizuotis, kadangi paskutinės Indijos dinastijos – Mogolų valdovai musulmonai bijojo, kad gali nusilpti islamo įtaka, ir su kai kuriais sikhų guru susitvarkė be skrupulų.
Plėšrūnai britai su karingaisiais sikhais jau buvo atsargesni. Jie samdė sikhus tarnauti kariuomenei. Bet pokolonijiniai konfliktai ir migracijos bangos neaplenkė ir sikhų. 1947 m. Pundžabas buvo padalytas Indijai ir Pakistanui. Sikhams atskira respublika taip ir nebuvo sukurta. Jie liko Indijoje ir Armitsare, o Lahorė atiteko Pakistanui. Tačiau didieji sikhų mokytojai skelbė, jog be savo valstybės jiems gresia pavojus išnykti.
Neišsipildantis Khalistanas
Po 2001 m. bokštų Dvynių teroro akto amerikiečiai ėmė lanku apeidinėti Niujorko gatvėse sutiktus vyrus su turbanais. Mano vedlys Surjitas prisimena, kad tuo metu, kai jis gyveno Austrijoje, jo tėvynainiai, neatsisakę tradicinės išvaizdos, turėdavo nemalonumų – vis užkliūdavo patikros pareigūnams oro uoste ar stotyje, ir tekdavo teisintis, kad jie yra ne musulmonai ir ne teroristai.
Tačiau vakariečiai į sikhus šnairuoja ne tik dėl neišprusimo, ne tik dėl to, kad „visi jie ten iš Azijos yra vienodi“. Net ir tarp indų tamsi ir greičiausiai neištrinama dėmė ant sikhų įvaizdžio krito po to, kai ministrė pirmininkė Indira Gandhi žuvo nuo asmens sargybinių kulkų.
1984 m. birželio mėnesį jos įsakymu buvo atlikta vadinamoji Mėlynos žvaigždės operacija, per kurią kariuomenė apsupo garsiausią sikhų gurudvarą – Auksinę šventyklą Armitsare. Ten būstinę buvo įkūręs religinis ir karinis sikhų ortodoksų lyderis Jarnailas Singhas Bhindranwale. Jis palaikė Khalistano, „tyrosios žemės“, kaip atskiros sikhų valstybės, idėją, o per vieną interviu pasakė, kad sikhai „negali gyventi nei Indijoje, nei su Indija“. Per J. Singho Bhindarwale įkvėptus susirėmimus mirė ir buvo sužeista daugybė kitatikių, taip pat – jo politikai besipriešinusių sikhų.
Nuo vieno konflikto nusidriekia grandinė tragedijų. Per I. Gandhi inicijuotą Auksinės šventyklos apgultį, oficialiais duomenimis, žuvo beveik 500 sikhų. Praėjus keliems mėnesiams, keršydami už šią akciją, ministrę sušaudė du jos pačios asmens sargybiniai sikhai, kuriais politikė visiškai pasitikėjo.
2014 m. birželio pirmą savaitę Armitsaro Auksinę šventyklą užplūdo būriai kardais ir durklais ginkluotų sikhų paminėti 30-ąsias tragiškai pagarsėjusio armijos reido metines. Sikhai anuomet Indijos vyriausybės įvykdytą išpuolį prieš ginkluotus J. Singho Bhindranwale pasekėjus ir Khalistano judėjimo separatistus laiko terorizmu. Ta proga buvo netgi sukurtas filmas „Kaum de Heere“ („Žmonių deimantai“), išaukštinęs I. Gandhi asmens sargybinius, tačiau jį Indijos vyriausybė rodyti uždraudė.
„Dėl vieno ar dviejų asmenų gali likti kalti visi“, – pečiais pagūžčioja Surjitas. Tuo metu man gurudvaros kiemelyje ir vėl moja gėrimo pilstytojas – kviečia atsigaivinti, kad lengviau būtų atlaikyti tropinį miesto karštį. Jau pagirdytas benamis šuo po verandos pastogėje besisukančiu vėjo malūnu palaimingai snaudžia. Gurudvara pasirūpins ir juo.
