O stebuklas nuo gruodžio pradžios jau klajoja ispaniškų miestų ir gyvenviečių gatvėmis, žaižaruodamas gigantiškomis kalėdinėmis žvakėmis, kuriomis dailininkai paverčia elektrinius stulpus, pratrūkdamas vaikų juoku, šurmuliuodamas linksmomis mugėmis. Jaučiama, jog Ispanijoje tiesiog kultivuojamas dovanų kultas, kuriam neturi įtakos nei finansinė krizė, nei nedarbas, nei akivaizdžiai pastaruoju metu sumažėjusios gyventojų pajamos.
Šios šalies gyventojai stengiasi ne tiek kažką padovanoti artimiesiems, kiek įspėti troškimus tų, kuriems ši dovana skiriama. Firmų vadovai guodžiasi, jog teks išsiųsti tūkstančius sveikinimų, o paštininkai žino, kad teks sutelkti visas jėgas ir išnešioti kelis šimtus milijonų atvirukų ir laiškų. Tradiciškai per žiemos šventes kiekvienas ispanas jų gauna tiesiog šūsnimis. Taigi rūpesčių, sakytume, į valias. Tačiau jų sūkuryje joks ispanas niekada neužmiršta svarbiausio dalyko: iš anksto nusipirkti turono.
Be šio saldumyno ir kalėdinis stalas – ne stalas, ir naujametinė naktis – be džiaugsmo. Vieni ispanai tikina, jog turoną atvežė arabai, viešpatavę jų šalyje daugiau kaip septynis amžius. Kiti įrodinėja, kad, atvirkščiai, arabai išvežė jį iš šios šalies, ir jis paplito po visą pasaulį, pasiekdamas netgi Japoniją. Bet, kaip ten bebūtų, turono istorija gal ne tokia jau ir svarbi.Svarbiausia, kad šios valstybės gyventojai jį laiko savu ir nesirengia atsisakyti šio tradicinio Kalėdų skanėsto.
 |
| Wikimedia.org nuotr./Turonas |
Kaipgi jis gaminamas? Ispanai aiškino: reikia paimti nuvalytų migdolų ir medaus, įplakti kiaušinio baltymą, pridėti želatino. Ir dar – kiaušinio trynį, kokoso drožlių, cukruotų vaisių. Viską sumaišyti, ir – gero apetito!
Minkštas tironas savo skoniu kiek primena chalvą. Esama jo ir kietojo. Receptas bendras, bet, pasirodo, kiekviena provincija savąjį turoną laiko pačiu skaniausiu. Tiesa, vis dėlto esama etalonų, kurie visų pripažinti. Geriausias minkštasis turonas, nesusimąstydamas pasakys kiekvienas ispanas, yra gaminamas Alikantėje, o kietojo reikėtų ieškoti Chichono mieste.
Per Kalėdas – į namus, per Naujuosius – iš namų
Kalėdas ispanai tradiciškai švenčia savo tėvų namuose, į kuriuos suskrenda visi vaikai, kur jie bebūtų. Tuo tarpu, skirtingai nuo „naminių“ Kalėdų, Naujieji metai čia laikomi „gatvės švente“. Nors ispanai tikina, jog ne visi jų tėvynainiai išpuola tuo metu iš namų, užsieniečiams susidaro įspūdis, jog namuose gruodžio 31 –osios vakarą nesėdi niekas.
Tūkstančiai Madrido gyventojų (ir užsienio turistų) užpildo centrinę Madrido aikštę – Puerta del Sol. Ten puikuojasi pati aukščiausia Ispanijos eglė. Lygiai pusiaunaktį, sulig kiekvieno laikrodžio dūžiu, visi turistai, sekdami ispanų pavyzdžiu, suvalgo po vieną vynuogę, galvodami apie savo pačius didžiausius 12 norų. Pagarbų požiūrį į vynuoges, gerovės ir linksmybės simbolį, ispanai paveldėjo iš senovės romėnų, prieš daugelį amžių viešpatavusių Iberijos pusiasalyje.
 |
| 123rf.com nuotr./Plaza de Mayor Madride |
Svarbiausias šalies laikrodis, kurio dūžiams aidint valgomos vynuogės, buvo pagamintas ir į Buen Suseso bažnyčios bokštą įkeltas XVIII amžiuje, o 1854 metais „persikėlė“ į pagrindinę sostinės aikštę. Dabar šis laikrodis laikomas pačiu tiksliausiu šalyje. Nors ir jam nutinka visokių netikėtumų. Pavyzdžiui, 1978-uosius metus pagal jį Ispanija sutiko…dviem minutėmis anksčiau. Tiesiog Pijus Sagardija, nuo 1912 metų dirbęs „ispanų laiko sergėtoju“, prieš Kalėdas išėjo į pensiją, o jį pakeitęs žmogus pasirodė esąs ne itin pareigingas. Užtat laikraštininkai gavo galimybę pademonstruoti savo šmaikštumą, tikindami, jog šalis „skuba atsisveikinti su frankizmo palikimu“.
Ne mažiau žaismingas incidentas įvyko 1996-ųjų gruodžio 31-ąją, kai būtent vidurnaktį laikrodis staiga ėmė ir pradėjo skubėti: laiko tarpai tarp varpų dūžių buvo tokie trumpi, kad susirinkę Puerta del Sol aikštėje žmonės vos suspėjo ryti vynuoges. Sausio 2-ąją meriją užplūdo pasipiktinusių telefono skambučių lavina. Ir vėl aštrialiežuviai žurnalistai nenutylėjo: jų pašaipų ugnis buvo nukreipta į Konservatorių vyriausybę, kuri, esą, davusi įsakymą „pagreitinti“ Naujųjų metų atėjimą, kad galėtų įgyvendinti savo žadėtą programą. Beje, spauda tąsyk išryškino dar kelis įdomius faktus.
Pasirodo, vienąsyk Visentei Rodrigesui, atsakančiam už laikrodžio priežiūrą, sesuo pasiskundė, jog nesuspėja nustatytu laiku praryti 12 vynuogių. Na, kaipgi nepadėsi mylimam žmogui? Ir Visentė suderino laikrodžio mechanizmą taip, kad kiekvienas varpo dūžis tęsėsi 2,7 sekundės. Taip vyko 15 metų. 1996 metų gegužy laikrodis buvo atiduotas remontuoti. Technikai, manydami, jog ankstesnis varpo dūžio režimas neigiamai veikia mechanizmą, pasiūlė kitą, kiekvieną dūžį sutrumpindami beveik dvigubai – iki 1,3 sekundės. O šitam dalykui vynuogių valgytojai nebuvo pasiruošę…
 |
| 123rf.com nuotr./Kalėdų eglė Madride |
Bet sugrįžkime prie vynuogių. Paprastai jas žmonės atsineša su savimi. Užsieniečiams, kurie, nepagalvoję, gali atsidurti aikštėje be ritualinių uogų, jaudintis netenka: lygiai 12 jų vienetų galima nusipirkti čia pat, aikštėje. Uogos daugiausia pardavinėjamos pintuose sandaluose ( dar viena ispanų tradicija ), panašiuose į mūsų vyžas.
„Tinginiams“ netgi siūlomos vynuogės be kauliukų. Prariję paskutinę uogą, ispanai tuoj pat pakelia šampano taures ir palinki vienas kitam laimės ir sėkmės. O paskui išsiskirsto po restoranus ir barus – iki ryto. Čia ant padengtų stalų gali išvysti visą gastronominę Ispanijos įvairovę – gausias jūros gėrybes, keptus paršelius, ėriukus, lašišas ir netgi blynus su ikra. Tiktai turonas lieka nepakeičiamas. Ir, suprantama, šampanas bei ryte, kai jau iki soties prisilinksminę restorano lankytojai ketina išeiti, – karštas šokoladas.
Naujieji – kitu laiku
Ispanijos pietuose yra Berčuleso gyvenvietė, kurios gyventojai štai jau dešimti metai visiškai rimtai sutinka Naujuosius metus pagal savą kalendorių – naktį iš rugpjūčio 8-osios į 9-ąją. Kaip ir pridera, čia lygiai pusiaunaktį muša kurantai, žmonės aikštėje prie eglutės praryja tas pačias 12 vynuogių ir, kaip paprastai, išsivaikšto po barus…
Ši keista tradicija gimė atsitiktinai. Kaip visos Ispanijos, taip ir Berčuleso gyventojai gruodžio 31-ąją rengėsi sutikti 1995-uosius metus. Ir staiga, likus trims minutėms iki pusiaunakčio, užgeso šviesa – ištisoms 40 minučių. Negi čia kokia katastrofa? Bet prie komforto įpratusiems ispanams šventė buvo beviltiškai sugadinta.
 |
| hotelberchules.com nuotr./Berčiuleso miestelis |
Štai tada vietos merui Migeliui Torui šovė į galvą mintis kompensuoti savo pavaldiniams skriaudą ir nukelti Naujųjų metų sutikimo šventę į… rugpjūtį. Gyvenvietės vadovą, pasirinkusį šį mėnesį – turistinio sezono įkarštį – Naujųjų metų sutikimui, suprasti nesunku. Jau 1995-ųjų rugpjūtį „žaidimas“ surinko į Berčulesą svečius ne tik iš visų Ispanijos kampelių, bet ir iš įvairių pasaulio šalių. Žinia apie neįprastus Naujuosius skriejo žaibo greitumu. 2012–uosius, pavyzdžiui, čia sutiko tūkstančiai žmonių. Ir tai įvyko gyvenvietėje, turinčioje viso labo šiek tiek daugiau kaip vieną tūkstantį gyventojų, įskaitant kūdikius. Dabar valdžia galvoja: o gal įtraukti šią datą į Gineso rekordų knygą? Berčuleso gyventojai yra įsitikinę, jog tikrai šito nusipelnė.
