Tačiau Lietuvos žiniasklaidoje yra ir priešingų pavyzdžių – tekstų, kuriuose kitų kraštų realybės pateikiamos per nuoširdaus žmogiškumo prizmę, remiantis informuota situacijos analize ir nesivaikant „egzotikos“.
Abu atvejai yra stebimi: šiemet organizuojami antrieji „Kaleidoskopo“ apdovanojimai, kuriais žalingos praktikos kritikuojamos ir raginamos keistis, o gerosios yra pasveikinamos. Iš keturių nominuotųjų kiekvienoje kategorijoje laimėtojus atrenka visuomenė elektroninio balsavimo būdu.
„Kaleidoskopo“ apdovanojimų idėją įkvėpė panašios iniciatyvos užsienyje – pvz., norvegų organizacija SAIH surengė apdovanojimus, kuriais kritikavo vaizdines kampanijas, pasitelkiančias pramogų pasaulio žvaigždes ir liūdnais vaizdais kviečiančias aukoti kurios nors Afrikos valstybės žmonėms. „Tokio ydingo požiūrio būta – ir dar vis yra! – visur, – sako Dominyka Nachajūtė, nevyriausybinės organizacijos „Vystomojo bendradarbiavimo platforma“ projektų koordinatorė ir viena iš „Kaleidoskopo“ kūrėjų.
– Mes jau kuris laikas bandome atkreipti dėmesį į tai, kad Lietuvos žiniasklaidoje taip pat gajus toks požiūris ir dažnai vystomojo bendradarbiavimo šalių realybė ir įvairios problematikos pateikiamos neetiškai ir nekonstruktyviai. Todėl šia iniciatyva siekiame keisti žmonių suvokimą apie skurdą ir valstybių vystymąsi, skatinti etišką komunikaciją, griauti stereotipus ir mažinti žiniasklaidos stigmatizaciją. Siekiame parodyti, kad šalys ir regionai, su kuriais bendradarbiaujama pagal vystomojo bendradarbiavimo gaires, neturėtų būti vertinami vienpusiškai ir žeminančiai, ypač – viešojoje informacinėje erdvėje. Be to, norime atkreipti redakcijų dėmesį, kad būtų atidžiau filtruojama ir įvertinama publikuojama informacija.“
Kaleidoskopo motyvas iniciatyvos kūrėjams simbolizuoja tai, kaip skirtingai gebame ir renkamės matyti nevienalytę pasaulio realybę. Nominacijas „Kaleidoskopui“ rinkusi studentė, „VB Platformos“ praktikantė Šarūnė Steikūnaitė sako pastebėjusi, jog kelionių įspūdžių aprašymai dažnai yra pagrindinė prizmė, per kurią skaitytojai yra supažindinami su plačiojo pasaulio, ypač Afrikos ir Azijos šalių, kasdienybe, problemomis ir iššūkiais.
„Žinoma, tai diktuoja ir tam tikras tendencijas straipsnio tonui ir vyraujančiam turiniui – ypač, jei žmogus aprašomoje šalyje lankosi pirmą kartą, prieš tai mažai domėjęsis regiono kontekstu ir istorija, – sako Šarūnė. – Deja, dažnai tokio pobūdžio straipsniai neišvengia stereotipų, nepagrįstų apibendrinimų ar tiesiog atvirai diskriminuojančio požiūrio. Blogieji pavyzdžiai, ypač tekstuose apie Afrikos šalis, dažnai pasižymi „baltojo geradario sindromu“, kuris yra ne tik neetiškas, bet ir kelia klausimų apie tai, kaip suvokiame ir vertiname kitų kultūrų žmones.“ Tokie ir panašūs pasisakymai keliauja į nespalvotąją „Kaleidoskopo“ kategoriją.
Tekstai atrenkami remiantis Vystomojo bendradarbiavimo komunikacijos gidu: jeigu kalbama apie vystomojo bendradarbiavimo šalių problemas, dėmesys krypsta į tai, kaip jos aprašomos – ar remiamasi faktais, ne tik subjektyvia autoriaus nuomone; ar pristatomas situacijos kontekstas; ar kalbama pagarbiu, ar atvirkščiai – visažinio tonu.
„Svarbu paminėti, kad atrinkdami straipsnius vertiname bendrą jų turinį, o ne atskirus sakinius ar pavienę mintį, – sako Šarūnė. – Gerieji pavyzdžiai pasižymi temų ir pašnekovų įvairove, pagrindinė jų tendencija yra pagarba žmogaus orumui nepriklausomai nuo to, kur ar kaip jis gyvena. Geruosiuose pavyzdžiuose taip pat minimos tolimų kraštų problemos, tačiau jų autoriai nesistengia situacijos specialiai dramatizuoti, jie pasakoja jautrias, žmogiškas istorijas ir dažnai žodį suteikia patiems straipsnio veikėjams, ne tik sau.“
Gynybai naudojamas argumentas, esą stereotipų kupini reportažai niekam jokios tiesioginės žalos nedaro – tai tiesiog jų autorių nuomonė, kurią jie laisvi išreikšti. Tačiau iš tiesų žala yra giluminė, ilgalaikė ir ne iškart pastebima. „Netikslus kitų kraštų, ypač dažnai Afrikos šalių, ir jų žmonių vaizdavimas, perpildytas gailėjimosi ar pašaipos motyvais, yra ne tik kenksmingas ir pamina aprašomų žmonių orumą, bet ir daro žalą mūsų pačių visuomenei, – sako Dominyka. – Kuo greičiau pribręsime pagarba, bendradarbiavimu ir lygiavertiškumu grįstam požiūriui, tuo daugiau ne tik iš tikrųjų galėsime padėti kitoms valstybėms spręsti atitinkamas problemas, bet ir greičiau užmegsime vertingus ir praturtinančius dvišalius santykius.“
Žalingi ne tik stereotipai, bet ir kritikuojamuose tekstuose dažnai aptinkamas „gelbėtojo“ – turisto ar savanorio – ir jo „paramos“ (šokolado, balionų, cigarečių ir pan.) gavėjo santykis, kuriame galios pozicijoje esantis dosnusis atvykėlis tarsi nusiperka teisę išnaudoti vietos žmones savo nuotraukoms ar kitokiai „autentiškai“ patirčiai. Dažnai tokie tekstai pateikia labai suprimityvintą problemų sprendimo vaizdą, esą vien savo buvimu ar minimaliomis materialinėmis dotacijomis baltasis atvykėlis gali „pakeisti kažkieno gyvenimą“ ar net „išgelbėti pasaulį“. To „įrodymai“ paprastai būna „skurde gyvenančių vaikų šypsenos“, kuriomis jie apdovanoja turistus.
Žinoma, nereikia apsimetinėti, kad problemų kituose kraštuose nėra. Jų yra – lygiai kaip ir pas mus Lietuvoje. Tačiau, sako Dominyka, šios problemos – skurdas, kariniai konfliktai, socio-ekonominiai iššūkiai – neegzistuoja vakuume ir nėra „savaime suprantamos“, neva amžinos ir neišsprendžiamos. Gilų jų kontekstą ir istoriją dažnai lemia mūsų pačių, t. y. Vakarų šalių, sukurti tarptautinių ekonominių ir politinių sistemų modeliai. Būtent apie tai skaitytojai ir turėtų būti informuojami, kad suprastų realią situaciją ir tikrąsias jos priežastis, o ne būti šiurpinami „egzotika“, „šokiruojančiu“ kitoniškumu ar virkdomi skurdu – procesas, dar vadinamas „skurdo pornografija“. „Šiame pasaulyje visi esame lygiaverčiai veikėjai, visi mūsų veiksmai yra susiję ir kuria atoveiksmius. Vietoj priešiškumo kitų kultūrų atžvilgiu ar jų žeminimo, verčiau turėtume sveikinti bendrumą ir švęsti žmonijos įvairovę“, – sako Dominyka.
Pirmieji „Kaleidoskopo“ apdovanojimai įvyko prieš metus. Tuomet, paskelbus apie šią iniciatyvą, jos organizatoriai tiesiogiai kreipėsi ir į nominuotuosius autorius, ir į jų tekstus publikavusius naujienų portalus. Reakcijų sulaukta – turbūt nenuostabu – tik iš pagirtųjų autorių ir kai kurių kelionių organizatorių bei tinklaraštininkų, sveikinusių šią iniciatyvą. Tačiau jos organizatoriams ypač apmaudu dėl visiškos tylos iš pačios žiniasklaidos pusės, nes būtent redakcijų lygmenyje yra didžiausias potencialas problemą spręsti iš esmės. Tad kodėl ignoruojama kritika? „Galbūt dėl to, kad stereotipinis mąstymas yra taip įsitvirtinęs, kad net tapo savaime suprantamu. Jį kvestionuoti, priimti kritiką ir pripažinti savo klaidas nėra lengva, – svarsto Dominyka. – Tačiau mes toli gražu nesiekiame reguliuoti, ką galima rašyti ir ko ne, atvirkščiai: pateikiame konstruktyvios kritikos, kuri, mūsų supratimu, pati savaime yra vertinga, kaip ir kitur gyvenime. Nekritikuojame vardan kritikavimo, tiesiog norime padėti geriau suprasti ir tobulėti, todėl kartu kviečiame atidžiai perskaityti ir mūsų pačių bei kolegų paruoštus etiškos komunikacijos gidus. Tai yra mūsų siūlomas sprendimas problemai, kuri akivaizdžiai egzistuoja.“
Šią problemą spręsti padeda požiūrio keitimas ir etiška komunikacija. Tačiau kodėl svarbu apie pasaulį komunikuoti etiškai? „Lietuvos žiniasklaidoje už užsienio politikos ribų apie kitas kultūras ir kraštus kalbama nedaug, todėl tai, kas kalbama, turėtų būti kokybiška, – sako Dominyka. – Straipsniai, grįsti klaidingais stereotipais, piešiant neigiamus, apgailėtinus vaizdus ar žeminančiai, neetiškai kalbantys apie kitas šalis ir jų žmones, yra vienas pagrindinių šaltinių, formuojančių klaidingą visuomenės supratimą bei kuriančių nuostatas, kurias dažnai nekvestionuodami perimame kaip savas. Bloga komunikacija diktuoja neteisingą diskursą visuomenėje ir kartu kuria ydingą, nelygiavertį santykį tarp „mes“ ir „jie“, skatina siaurą stereotipinį mąstymą. Galų gale, juk kalbėdami apie kitą visada kalbame ir apie save.“
„Kaleidoskopo“ kūrėjos ragina visas etiškomis save laikančias žiniasklaidos priemones, jų redaktorius, žurnalistus, keliautojus, turistus bei tarptautinius savanorius, kurių tekstai apie mūsų gražųjį išprotėjusį pasaulį yra publikuojami viešai, tai daryti atsakingai. Etiškai komunikuoti apie kitus kraštus padeda kelios pagrindinės gairės, kurias derėtų visada atminti: visų pirma, gerbti žmonių, su kuriais bendraujate ir kurių gimtinėje lankotės, orumą; atskleisti aptariamos situacijos kontekstą, įvairiapusiškumą ir priežastingumą; įgarsinti vietinių žmonių poziciją, o ne tik pateikti savąją; nevaizduoti žmonių kaip bejėgių, o verčiau kaip partnerius, lygiaverčius, aktyvius savo krašto atstovus; vengti nepagrįstų apibendrinimų, pvz., apie visą žemyną; atsisakyti stereotipus maitinančių sensacingų vaizdų ir istorijų; vengti vaikų ir įvairių orumą paminančių nuotraukų, fotografijai visada gauti sutikimą. Ir tiesiog pasinaudoti proga prisidėti prie geresnio ir teisingesnio pasaulio kūrimo.
Susipažinti su šiųmečiam „Kaleidoskopui“ nominuotais tekstais, specialistų komentarais ir etiškos komunikacijos gairėmis, bei balsuoti už geriausius ir prasčiausius pavyzdžius galite čia: https://www.kaleidoskopas.info/. Balsavimas vyksta iki 2021 m. vasario 20 d.
