Pirmadienį žygio po kalnus aplink Trollstigen metu žuvo maždaug 40 metų lietuvis.
Tarp kalnų stačiais posūkiais išsiraitęs kelias pradėtas tiesti 1928 m., nors kritikai tokias statybas vadino beprotybe. Tačiau projektas buvo baigtas, ir 1936 m. juo jau buvo galima važiuoti.
Važiuoti galima tik šiltuoju metų laiku – kiekvienų metų pabaigoje, pasirodžius sniegui, valdžia jį uždaro, nes esant blogoms oro sąlygoms kelias gali būti mirtinas. Trollstigen vėl atidaromas gegužės pabaigoje ar birželio pradžioje. 2012 m. jis tapo oficialiu Nacionaliniu turistiniu keliu.
Trollstigen kalnų kelias yra ir viena dramatiškiausių, ir viena dažniausiai lankomų vietų Norvegijoje – lankytojai čia apdovanojami gilių fjordų, krioklių, tunelių, žalių slėnių ir ežerų peizažais. Legenda pasakoja, kad troliai kiekvieną naktį laksto po Trollstigen kalnus, tačiau pasirodžius pirmiesiems saulės spinduliams jie virsta akmenimis.
Vairuotojams čia reikia būti itin atsargiems – status kelias vietomis labai susiaurėja, posūkiai būna labai statūs, o matomumas – labai ribotas. Važiuojant juo reikia įveikti 11 staigių posūkių, o kelio nuolydis – net 9 proc. Rekomendacijose pabrėžiama, kad juo važiuoti turėtų tik patyrę vairuotojai, turintys šaltus nervus, o važiuoti čia tamsoje ar lyjant – košmaras.
Trollstigen viršūnėje įrengta apžvalgos aikštelė Trollstigheim, nuo kurios atsiveria kvapą gniaužiantys vaizdai. Žinoma, tik esant geram orui. Dažnai čia panoramą užkloja rūkas, tad nuo 700 m aukštyje įrengtos aikštelės tuomet nieko nesimato.
Trollstigen yra ir populiari žygių kalnuose vieta, nors takas šiame regione yra priskiriamas prie sudėtingų. Norvegijos Turizmo departamentas jam skyręs raudoną spalvą, kuri reiškia, kad maršrutas yra sunkus.
Žygeiviai pamėgę Kløvstien kelią, kuris jungia Romsdalen ir Sunnmøre. Šiuo taku ne vieną amžių keliaudavo prekeiviai ir piemenys. Toks žygis pėsčiomis iki 1936 m. buvo vienintelis būdas pasiekti kitą kalnų pusę.
Takas yra įtrauktas į kultūros paveldo sąrašą, dedama daug pastangų, kad jis būtų išsaugotas. Kai kuriose vietose yra įrengti akmeniniai laiptai, įkalti stulpai su metalinėmis grandinėmis, kad žygeiviams būtų saugiau keliauti.
„Rough Guides“ rašo, kad nors šis takas neabejotinai dovanoja fantastiškus vaizdus, dažnai jis taip pat yra labai status ir neapsaugotas. Iššūkius tuomet gali kelti ir stiprus vėjas. Įspėjama, kad į jį reikia leistis gerai pasirengus – su tinkama avalyne, pasirengus galimiems staigiems orų pokyčiams, su pakankamai maisto, vandens, turint žemėlapius.
Lietuvos alpinizmo asociacijos (LAA) prezidentas, alpinistas Kęstutis Skrupskelis prieš kelias savaites 15min studijoje pabrėžė, kad leidžiantis į bet kokį žygį kalnuose – net jei kalnai ir nėra ypač aukšti – privalu jam tinkamai pasiruošti.
„Galbūt nėra būtinybės kopiant į neaukštus kalnus sportuoti visus metus, bet bent jau minimalus fizinis pasirengimas turėtų būti. Tai gali būti bet kokio tipo kardiotreniruotės – bėgimas, važiavimas dviračiu. Bet koks ėjimas su kuprine tą patirtį mums padės sukaupti, ir savo organizmo galimybių ribas – kaip mes jaučiamės išvargę – tikrai pajusime“, – kalbėjo jis. Daugiau skaitykite čia.
