Apie kalnus, savo aukščiu vos persiritusius per tūkstantį metrų ir ligi pat viršūnės apaugusius medžiais, dažnai nė nepagalvojame. Ir tikrai – žvelgiant nuo Vacmano (Watzmann), Hochkalterio (Hochkalter) ar Kėlštaino (Kehlstein), Erelio lizdo žemosios Berchtesgadeno viršukalnės atrodo tik kaip mielos žalios kalvos, dažnai nė nepažymėtos informacinių stendų panoraminėse kalnų nuotraukose. Tačiau jie ne mažiau žavūs, o ir keliautojų mažiau. Šiuos kalnus dažniausiai renkasi vietiniai bavarai ir kaimynai austrai. Iš turistinio autobuso pabirusios grupės čia retenybė.
Kneifelšpicė (Kneifelspitze, 1189 m.), Griūnštainas (Grünstein, 1304 m.), Toter Man (Toter Mann, 1392 m.) – tai keletas tų žavių Berchtesgadeno „kalvų“. Į kiekvieną jų veda bent keli pėsčiųjų takai. O viršukalnėje atsiveriantys vaizdai neką nusileidžia kalnų atvirukams. Na, tik kiek žemiau, kiek kitu kampu.
Šį kartą kiek plačiau apie Toter Man. Išvertus į lietuvių kalbą kalno pavadinimas reikštų – Miręs vyras. Ne, tikrai nesiruošiu Jūsų gąsdinti. Tai tik legendos, kurios legendauja: esą seniai seniai vieną šaltą žiemos dieną užklydęs prašalaitis nepaklausė vietinių ir sumanė vienu šlaitu užkopti į tada dar bevardį kalną, o kitu šlaitu nusileisti ir taip sutrumpinti savo kelią. Sniego buvo daug, keliauninko jėgos seko. O pavasarį jį neva rado medžiotojai. Nei vardo, nei pavardės, tiesiog – miręs vyras. Taip ir pavadino kalną. Bet tai buvo seniai seniai...
Šiandien į Toter Man viršūnę veda pėsčiųjų takai, beveik iki pat jos kelia krėslinis kalnų keltuvas (Hirschecksesselbahn, Hochschwarzeck). Vasaros sezono metu pakilimas ir nusileidimas keltuvu suaugusiems kainuoja 11 eurų, vien pakilimas – 9 eurus, vien nusileidimas 8 eurus.
Keltuvas kelia ne tik vasarą, bet ir žiemą. Beje, žiemą čia veikia ir daugiau keltuvų. Tikras rojus žiemos sporto mėgėjams! Slidės, snieglentės ir net rogės. Beveik dviejų su puse kilometro rogučių trasa abejingų nepaliks: juk aukščio skirtumas tarp starto ir finišo beveik 400 metrų.
Nenorite leistis nuo kalno, rinkitės slidinėjimo kroso trasą. Tai puiki vieta kartu su visa šeima mėgautis žiemos teikiamais malonumais (Hochschwarzeck žiemos sporto kortelė dienai suaugusiam kainuoja 22 eurus; keturių valandų kortelė 17,50 euro; šeimos kortelė dienai nuo 31,50 iki 56 eurų; rogučių nuoma dienai 6,50 euro. Jei kalnan roges užsitempsite patys, nusileidimas rogučių trasa nekainuos nė cento.
Tačiau ne tik vasarą ar žiemą čia užklysti verta! Verta ir rudenį, kai medžiai spalvoti spalvoti, ir pavasarį, kai iš po sniego pasirodo pirmi žemės plėmai. Bet pamirškime metų laikus – apsidairykime: prieš akis Vacmanas, Hochkalteris, aukštasis Giolis (Hoher Göll), ten žemai išsibarstęs Ramzau (Ramsau) miestelis, kiek toliau Hinterzė (Hintersee) ežero akelė. Oras gaivus gaivus ir lyg paukščiui noris ištiesti sparnus.
Tad kai lankysitės Berchtesgadeno krašte, nepamirškite mažųjų šios krašto kalvų.
Tiesa, ta maža Hinterzė akelė...
Tai vienas iš Berchtesgadeno krašto ežerų. Nedidelis, bet labai gražus. Neretai tenka skaityti, jog tai vienas romantiškiausių kalnų ežerų. Gali būti, juk ežeru gėrėjosi ne tik Bavarijos karalius Liudvikas II (kas jau kas, o jis apie grožį tikrai nusimanė!), bet ir daugelis XIX amžiaus dailininkų romantikų. Apie tai byloja pėsčiųjų takas – Ramzauer Malervėg (Ramsauer Malerweg) – prasidedantis Ramzau miestelyje ir vedantis iki pat Hinterzė ežero. Šalia tako daugybė stendų su to meto dailininkų tapytais vaizdais. Jei šiuo taku neisite, keletą stendų rasite ir prie ežero.
Nemažiau puikių vaizdų dovanoja takas aplink ežerą. Jo ilgis apie penkis kilometrus. Tačiau nė nepajauti, kaip juos įveiki. Vaizdas nuolat keičiasi: tai trumpėja, tai ilgėja šešėliai, kalnų šlaitus tai užstoja, tai atveria medžiai, šalia teliuškuoja tai smaragdinės, tai jorios, tai visai skaidrios ežero bangelės. Kažkur beveik vidury ežero į akmenį šaknimis įsikibęs stovi medis. Būtent čia takas veda per užburtą mišką (Zauberwald) – vieną gražiausių Bavarijos geotopų.
Prie Hinterzė ežero prasideda daugybė pėsčiųjų takų, vedančių į aplink stūksančius kalnus. Nebūtinai viršukalnes – kartais tik iki kalnų trobelių, vadinamų „Alm“ arba „Hütte“. Daugumoje šių trobelių šeimininkauja iki šiol dar taip vadinami „Senner“ ar Sennerin“.
Pavadinimas išlikęs iš tų laikų, kai trobelėse visą vasarą gyvendavo piemenys ir rūpindavosi kalnų pievose besiganančiomis bandomis. Šiandien piemenys (Senner, Sennerin) rūpinasi, kuo pamaloninti keliautojų gomurius: kalnų gėlėmis kvepiantis naminis sūris, smalčiumi aptepta duonos riekė, keptas sūrio kukulis su raugintais kopūstėliais, naminis pyragas, stiklinė pieno. Juk visai šalia žolę kramsnoja karvutė.
Prie Hinterzė ežero galima praleisti dieną, galima dvi, tris ar net visą savaitę. Gal panorėsite užkopti iki Bliauaishiute (Blaueishütte, maždaug 3 valandos kelio) ir ten pasilikti nakčiai (trobelė atvira tik vasaros sezono metu), gal norėsite pėsčiomis nueiti iki Bindalm trobelės? Iki šios, pasak informacinės lentos – dvi valandos kelio. Dvi valandos nuostabaus grožio takais! O gal Halsalm trobelė? O gal šiaip kur akys mato ir širdis geidžia. Tik nepamirškite mažųjų Berchtesgadeno kalvų!