Iki 1953 m., kai kalno viršūnę pavyko pasiekti pirmajam alpinistui, austrui Hermannui Buhlui, žuvo 31 tą padaryti bandęs nuotykių ieškotojas. Bet kalnui to buvo negana. Čia vyko ir vienas daugiausia diskusijų alpinizmo pasaulyje sukėlęs italų brolių Messnerių žygis į viršūnę.
1970 m. broliai Güntheris ir Reinholdas Messneriai su italų ekspedicija išvyko į Pakistaną. Iki tol tik dvi ekspedicijos į Nanga Parbatą buvo sėkmingos, todėl nei ištirtų maršrutų, nei tikrų žinių apie padėtį viršuje jie neturėjo.
Nanga Parbatas yra ypatingas tuo, kad jo siena (kalno dalis, stačiai kylanti iš slėnio iki viršūnės) yra itin stati ir aukšta, daugiau nei 4500 metrų ledo ir uolų šauna stačiai aukštyn. Kalnas neturi klasikinės piramidės ar ugnikalnio formos, jis yra viena milžiniška ketera, suformuojanti dvi stačias sienas.
Ekspedicijos dalyviai po įvykių pasakojo, kad tuomet alpinizmo pasaulio žvaigždė, vyresnysis brolis Reinholdas, svajojo pasiekti viršūnę lipant viena siena („Rupal face“, arba Rupalo siena), o nusileisti priešinga siena („Diamir face“, arba Diamiro siena). Toks traversas būtų atliktas pirmą kartą.
Birželio 26 dieną broliai jau gana aukštai, šeštoje stovykloje, laukė signalinės raketos iš žemai slėnyje įsikūrusios bazinės stovyklos. Mėlyna raketos spalva turėjo reikšti, kad oras kitą dieną bus geras, raudona – kad suprastės. Niekas nesiryžtų erzinti Nanga Parbato blogu oru. Pakistano radijas pranešė apie kopimui tinkamas sąlygas, ekspedicijos dalyvis iššovė raketą, tačiau kažkas kažkur padarė klaidą ir ji susprogo raudona spalva, o ne mėlyna.
Reinholdas, galvodamas, kad kitą dieną bus neįmanoma lipti, labai rizikuodamas antrą valandą nakties vis tiek išėjo viršūnės link. Alpinistas ėmė tik minimaliai įrangos, siekdamas kuo greičiau įkopti ir nusileisti. Ryte pamatęs, kad Reinholdas visgi išėjo į žygį, Güntheris viską metė ir pradėjo vytis brolį. Vėlai popiet abu stovėjo viršūnėje, tačiau pergalės džiaugsmo, greičiausiai, nejautė. Alpinistai, ypač jaunesnysis Güntheris, buvo ant visiško išsekimo ribos.
Alpinistų bendruomenė daugiau nei 30 metų ginčijosi, kas nutiko po to, kai Messneriai įveikė Nanga Parbatą. Ne veltui sakoma, kad pasiekta viršūnė yra tik pusiaukelė, didžioji dalis žūčių įvyksta besileidžiant. Reinholdo teigimu, broliai nutarė pernakvoti visai šalia viršūnės, nes temo, o leistis naktį Rupalo siena yra beveik neįmanoma.
Vyrai nakvojo itin žiauriomis sąlygomis, neturėjo nei palapinės, nei miegmaišių, tik plonas antklodes. Tokiame aukštyje, vadinamojoje mirties zonoje, -20–30 laipsnių šaltis ir pastovus stiprus vėjas yra įprastas oras. Po pragariškos nakties, anot Reinholdo, abu nutarė dar kartą perlipti kalno keterą ir leistis ne ta pačia siena, kuria užlipo, o priešinga.
Güntheris tada jau sunkiai sirgo aukštumų liga, buvo visiškai išsekęs. Reinholdas aiškino, kad priešinga Diamiro siena yra „švelnesnė“, todėl turėjo sumažinti nusileidimo riziką. Tą rytą prašvitus broliai Messneriai tolumoje pamatė kitus du jų ekspedicijos alpinistus, su kuriais šiaip ne taip pavyko komunikuoti šaukiant, tačiau Reinholdas jiems riktelėjo, kad viskas gerai, todėl alpinistai toliau tęsė savo kopimą į viršūnę ir broliams nepadėjo.
Per visą birželio 28 dieną Messneriams beveik nepavyko reikšmingai nusileisti, todėl kalne teko praleisti dar vieną baisią naktį. Kitą dieną, anot Reinholdo, Güntheris vos galėjo paeiti. Leidžiantis Diamiro siena, jis tiesiog dingo. Güntherio kūno niekas nebepamatys daugiau nei 30 metų. Tuo tarpu Reinholdas sėkmingai nusileido, jį slėnyje išgelbėjo vietiniai.
Reinholdas Messneris tapo pirmuoju žmogumi, įveikusiu abi Nanga Parbato sienas, tačiau ar sumokėta kaina nebuvo per didelė? Šis klausimas buvo aptarinėjamas dar ilgus metus po tragedijos. Alpinistai manė, kad Reinholdas paliko savo brolį sušalti kažkur netoli viršūnės ir atsisakė pagalbos, siekdamas dar kartą išgarsėti. Reinholdas tada pasakė, kad jie su broliu turėjo rinktis, ar eiti į mirtį, ar laukti jos ateinant.
Ginčijantis apie tai, kas iš tiesų įvyko 1970 birželio 26–28 dienomis, buvo iškelta daugiau nei tuzinas bylų teismuose, ekspedicijos dalyviai kaltino vieni kitus straipsniuose spaudoje, įvykiai iš skirtingų pusių buvo aprašyti keliose knygose.
2000 m. liepą alpinistas Hanspeteris Eisendle'as rado žmogaus kojos kaulą Nanga Parbato Diamiro sienos apatinėje dalyje, tačiau DNR tyrimai dėl kaulo būklės negalėjo parodyti, ar jis priklausė Güntheriui. 2005 m. liepą trys vietiniai pakistaniečiai gidai rado alpinisto kūną 4300 m aukštyje ant Diamiro sienos. Reinholdas, išgirdęs apie tai, atvyko į Pakistaną, užlipo į palaikų suradimo vietą ir parnešė tai, kas buvo likę iš kūno.
Maždaug po mėnesio laukimo paaiškėjo DNR tyrimų rezultatai. Palaikai – Güntherio. Tokia kūno padėtis „išteisino“ vieną garsiausių visų laikų alpinistų Reinholdą Messnerį, nes patvirtino jo pasakojimą, kad brolio jis nepaliko, o jie kartu siekė nusileisti lengvesne Diamiro siena. Greičiausiai Güntherį nusinešė sniego lavina.
Iki šiol Nanga Parbatas išlieka pavojingiausių pasaulio kalnų trejetuke, nusileisdamas tik Anapūrnai ir K2. Nanga Parbato Rupalo siena yra laikoma aukščiausia kalno siena pasaulyje.
