Pirmieji žingsniai kalno apačioje šviečiant Mėnuliui ir šone paliktas keltuvas (kuris dienos metu užkeltų iki vidurio kalno) primena, kad šiuo metu esu visiškai vienas ir greičiausiai kelyje nesutiksiu nei vieno žmogaus. Kuprinės svoris anksčiau nesukeldavo problemų keliaujant. Bet tik ne šį kartą.
Jau po pirmo kelionės pusvalandžio supratau, kad reikės pailsėti. Papildomai prisegtas miegmaišis, pirmos pagalbos krepšelis, kompasas ir išgyvenimo rinkinys – atrodo, tik keli nesunkūs daiktai, tačiau šis priedas prie fototechnikos pakeitė kurpinės svorį. Vis statėjanti kalno papėdė bylojo apie linksmai prasidedantį nuotykį.
Kalne besimėtanti striukė, pamestas batas ir išgirstas lojimas priminė, kad nesu pasiėmęs nieko, kuo galėčiau apsiginti nuo laukinių gyvūnų. Beveik aklomis susirandu pagalį. Jis šioje kelionėje tapo mano geriausiu draugu – buvo ne tik savigynos priemonė, bet ir ramstis lipant į kalną.
Prožektoriaus vis dar nenaudoju, nes mėnulis šviečia pakankamai ryškiai. Nors ir tamsu, bet kelią po kojomis įžiūrėti galima.
Galvoje sukasi mintys: kam aš tai darau? Geriau išsipakuočiau miegmaišį, atsigulčiau ant žemės ir pamiegočiau, o kelionę tęsčiau prašvitus. Bet labiau už miegą norisi pamatyti bundančius kalnus. Tad pusiaukelėje stabteliu padaryti keletą nuotraukų, atsigeriu vandens ir judu toliau.
Vis matau, kaip miestelis už manęs pradeda skęsti rūke ir galiausiai visiškai jame pradingsta. Kaip ir paskutiniosios medžių viršūnės.
Galvoje sukasi mintys: kam aš tai darau? Geriau išsipakuočiau miegmaišį, atsigulčiau ant žemės ir pamiegočiau, o kelionę tęsčiau prašvitus. Bet labiau už miegą norisi pamatyti bundančius kalnus.
Žvilgteliu į laikrodį. Jau 5 val. Saulė kils tik 6.20 val. O man iki kalno viršūnės dar nemažas kelias. Nors muša prakaitas ir kuprinės svoris darosi vos pakeliamas, veidą pridengęs šalikas jau beveik šlapias, tačiau kažkas viduje verčia skubėti.
Geras pusvalandis spartaus žingsniavimo, ir Gymbos viršūnė jau pasiekta. Vienoje kalno pusėje šviečia Mėnulis, kitoje – tuoj tuoj kilsianti Saulė.
Vėjuota ir žemė dar šlapia. Vienintelis būdas nesušalti, tai susisukti į miegmaišį arba vaikščioti kalnų viršūnėmis.
Tačiau nepraėjus nei 20 minučių dangus nusidažė raudona spalva ir pasirodė pirmieji saulės spinduliai. Nuo kalnų besitraukiantys šešėliai atskleidė visą kalnų grožį.
Mėnulis vis švintančiame danguje darėsi nebe toks ryškus ir galiausiai visiškai išnyko. Pro rūką išlindusios Karpatų viršūnės atvėrė panoramą, dėl kurios buvo verta keltis 3 val. ryto ir kopti aukštyn. Stebint bundančius kalnus negali būti blogos nuotaikos. Ir belieka tik žavėtis tuo, kas aplink tave.
