Įvažiavus į Kanados žemę dar bent dešimtuką mylių mes neaptikom pasienio posto. Jau lyg ir sveikint sėkmingai atvykus, bet kad dar lyg ir nesam oficialiai įvažiavę į šalį. Gamta vis dar aliaskinė.
Evelinos ir Karolio nuotr./Kanada |
Pasienyje kaip kareiviai ištrimituojam savo baltą melą: taip taip išskrisime iš Havajų atgal į Australiją. Stačiai melas. Bilietą mes iš tikrųjų turime, bet pirmai progai pasitaikius jau įvažiavus į valstijas, mes jį atšauksim. Antraip Havajus (ir apskritai Ameriką) būtumėme matę kaip savo ausis. Pasienietis gūžčioja pečiais „bet sakot, kad dabar važiuojate į Čikagą“. O taip, čia jau tikra tiesa. Mūsų tiesos ir melo labirintuose jis ilgai neklaidžiojo, matyt pasitenkinęs faktu, jog Kanadoj neužsibūsim. Sveiki atvykę.
Evelinos ir Karolio nuotr./Jauki naktis prie upelio. |
Gamta jau sodrėjo, rudeniškos spalvos nebepasivijo mūsų, o tik perėjo į kiek turtingesnes mėlynųjų eglių šakas. Labai jau lieknos jos buvo pačioje Aliaskos šiaurėje, o čia viskas auga vešliau. Ežerų prisėta, upės viena kitą vejasi. Jau pirmasis kempingas, už kurį Kytas žutbūt pasiryžęs mokėt, sugrąžina mus į gamtą. Vakare drauge plepam apie vertybes ir neįtikėtinus faktus. Iš ryto įšokam į geliantį upės vandenį.
Keliaujame su Kytu bent keturias dienas. Su visiškai svetimu žmogumi atviraujame, savo skaudžias ir linksmas istorijas lukštena ir jis. Rusena laužiukas, o jis porina apie matytą griaustinio paukščio šešėlį („thunderbird“), kurio mat niekam nesiseka pamatyti, bet šešėlis persekioja ne vieną Amerikoje. Indėnai tvirtina, kad galingas šešių metrų paukštis iš tiesų egzistuoja, bet jį pamatyti labai sunku. Kytas tad matė tik šešėlį. Tiesa čia ar melas, nesvarbu. Svarbu, kad Kytas labai išradingas žmogus, ir mes netrukom tuo įsitikinti.
Evelinos ir Karolio nuotr./Team LT ir gerasis vairuotojas |
Paties vairuotojo sukurptas „Dodge'as“ atrodė patikimas – juk tokią puspriekabę tempia. Jis pats automobilį iš kelių mašinų sumeistravo. „Dodge“ kildamas į kalną pradeda dusti, o dar už netolimų kilometrų, ir visai užsispyrė. Kytas suka galvą, keičia filtrą, nepasiteisinus, bado senąjį – gal taip nekokybiškas benzinas paklius nebetrukdomas ir mes užuot puškavę, keliausim tolyn. Mašina iš pradžių dar energingai juda, bet kaskart judant įkalne, sunkiai kvėpuoja, ir galiausiai padūsta. Kytas vėl mąsto, ką protingo čia padarius. Vulkaniniai karštieji šaltiniai likus vos 20 kilometrų, atrodo nepasiekiami. Taip purpsėdamas nė pėsčiojo nepavysi.
Evelinos ir Karolio nuotr./Kad nereiktų stovinėti ir pildyti mažo bakelio kas dešimt kilometrų žkėlėme ir didesnį, motociklo baką |
Įveikiame. Tą vakarą ir visą kitą dieną plūduriuojame šiltuose vandenyse po atviru dangumi. Kytas išradingas. Jis užkelia ant stogo motociklo baką, jį įsodina į skalbinių krepšį, baką dujų vamzdeliais per stogą prijungia prie degalų pompos. Mašina pajuda, mes atsidūstame, ir jau greitai atsiduriame prie vulkaninių versmių. Tiesa, Kytas tądien buvo tikras herojus netikėtai mus sustabdžiusiems keliautojams automobiliu. „Ką mums daryti – benzinas teka, ir mes nežinome, ką daryti“. Kytas jau lenda po jų mašina, ir netrukus jaunuoliai iš kelių šalių (tarp kitko, visi koučserferiai) jau patys dėkingiausi už išgelbėtą kelionę.
Evelinos ir Karolio nuotr./Japonija, Amerika, Prancūzija, Pakistanas, Kanada, Rusija, Lietuva |
Lairdo upės (Liard River) karšti vulkaniniai šaltiniai buvo tikra atgaiva po neaiškios dienos, o Kytui ir gera proga nusiplaut tepalus. Mirksti regis karštoj vonioj, tik kad aplink tropiniai augalai ir dangus. Bandom eiti artyn ištakų, karšta taip, kad vos tegali išbūti. Senolis moko: „pritūpkit, ir rankomis vėsų vandenį iš dugno link savęs stumkit“. Nueinam iki pat degančių akmenų – stovėti ant jų reiškia norėti apskrusti it kokiai kiaušinienei.
Evelinos ir Karolio nuotr./Verdame karštosiose versmėse |
Su Kytu išsiskiriam netoliese nulinės mylios prie Dosono kryko (Dawson Creek). Su juo nuvažiavom 2000 kilometrų Aliaskos greitkelio. Paliekam Jukoną (Yukon) ir Britų Kolombiją (British Columbia), pačias gražiausias Kanados provincijas, juodąsias meškas ir bizonus jų pakelėse.
Evelinos ir Karolio nuotr./Štai ir pirmasis mūsų bizonas |
Evelinos ir Karolio nuotr./Štai ir grizlis |
Išsiskyrus su Kytu neretai pagalvojam, kaip būt buvę, jei toliau būtumėme tęsę savo kelionę per Ameriką. Prisiminę jį geru žodžiu, užeinam į netikėtai užmatytą kempingą. Kaip žinia, Kanadoje viskas mokama. Ak, pabandom. „Mes esam keliautojai, jau įveikę pusę pasaulio. Ar galėtumėme pasistatyti palapinę čia prie upelio?“. Jie ne tik leido pasistatyti palapinę, bet prinešė malkų, kurios šiaip jau mokamos, ir dar iš ryto pagamino sotų pusrytį. Ir dar pasidalinom istorijomis.
Evelinos ir Karolio nuotr./Beragaujant "poutine" – kanadietiškas patiekalas (bulvytės fri su padažu). |
Alberta – Kri indėno istorija bei dviračiai į Afriką
„Mano darbas – kirsti medžius“, – pradėjo pasakoti Gordonas. Iš veido bruožų – rusvos spalvos ir kiek įkirptų akių – galėjai matyti, kad jis greičiausiai vietinis. Indėnas. „O tai taip prieštarauja tuo, kuo aš tikiu. Medžiai, gamta, viskas turi sielą. Jie gyvi“.
Ir nuo čia prasideda jo įdomi gyvenimo istorija, kuria jis pasidalino nesibodėdamas. „Viena senolė perspėjo: ateis laikai, kai mūsų žemę išvagos baisios venos. Niekas tada jos nesuprato. Dabar matom – mūsų žemę išvagoję naftos vamzdžiai“, – apgailestaudamas jis pasakojo. Tačiau kita vertus, jo asmeninė gyvenimo istorija solidi.
Evelinos ir Karolio nuotr./Arčiau šaltinio buvo neįmanoma ištverti, tai mes pasirinkdavome kiek nuošalesnį kampą ir mirkdavome po tris valandas |
Iš pradžių jo gyvenimo tikslas buvo būti laimingu. Jis pirko mašinas, mėgavosi merginų draugija, galiausiai įsmuko į alkoholio ir narkotikų pelkes. Visa tai jam turėjo teikti laimės. O neteikė. Jis jautėsi nelaimingas ir smengantis į duobę. Dukart kalėjimas. Bedugnė. Jį mama kartą pakvietė šokti saulės šokio. Tai vienas iš tradicinių indėnų šokių. Vėliau jis pradėjo lankytis taip vadinamose „sweat lodge“ – indėnų pirtyse, kuriose jie mokosi dvasinių dalykų, mato gyvūnų vizijas, ir ilgainiui įgauna dvasinės stiprybės.
„Noriu tos merginos, kad ji suteiktų man laimę“, – jis sakė vyresniajam. „Ne, čia taip nedaroma“. Tik ilgainiui jis suvokė, kad svarbiausia yra vidinė dvasinė ramybė. Vyresnieji nedavė jam tikslių atsakymų, jie tiesiog skatino jį išmąstyti. Nebeliko vietos pavydui, nesveikai konkurencijai, pykčiui. Septynis metus jis gyvena taikoje su savimi. Dabar jis net padeda kitiems Anoniminių Alkoholikų klube.
Evelinos ir Karolio nuotr./Ne kaip Aliaskoje, čia daugybė ežerų ežerėlių. Kartais labai primindavo Lietuvą |
„Mano indėniškas vardas Andidio, bet močiutė vadindavo „Apčiou“, tai reiškia „mažas“ – prieš atsisveikindamas prisistatė. „Su kuo ateini į pasaulį, tuo pasaulis žiūri į tave“, – tarsi nuramino ir padrąsino mūsų kitiems etapams. Jam tik buvo labai įdomu, kodėl katalikai vis prašo pinigų bažnyčiai, bet tiek daug skurstančių ir badaujančių katalikų. „Nors ir čia yra vyresniųjų, kuriais negalima pasitikėti“, – samprotavo.
Ketinom nutranzuoti iki Edmontono, ir ten padaryti dienos pertrauką. Kai mums sustojo Polas, iš pradžių paprašėm pametėti tik iki kokio „McDonaldo“, kad galėtumėme internetą susižvejoti. „Tai pas mane namuose galite“. Vėliau pasiūlė ne tik dušą, bet net ir čia apsinakvoti. Polas keliautojas, gal dėl to iš pusės žodžio mus suprato. Jis pats dviračiais pervažiavęs Afriką, tranzavęs Europoje ir Amerikoje. Jo padrąsinimas buvo įkvepiantis.
Evelinos ir Karolio nuotr./Padėjome iškrauti dviračius. |
Kitą dieną mes pamatėme, kad Polas ne tik pats dviratininkas, bet ir rūpinasi, kad Afrikoje žmonės galėtų įsigyti kuro nereikalaujančios transporto priemonės. Tądien jis iš vienos bažnyčios surinko apie du šimtus dviračių, kuriuos ilgainiui sudės į konteinerį ir išsiųs Afrikon. Organizacija šiaip jau veikia vien savanoriškais pagrindais, ir jos partneris yra gerai žinomas aktorius Benas Stilleris. Jei kam įdomu sužinoti daugiau apie tokį projektą, gal net prisidėti, paskaitykite http://www.bicycles-for-humanity.org/
Saskačevanas: naminė kiaulė mašinoje, didžiausias pasaulyje velykinis kiaušinis ir 2600km vienu ypu iki Čikagos
Polas mus pamėtėjo iki patogesnės vietos tranzui. Prie mūsų priėjo moteriškė iš netoliese stovinčio kemperio, ir pasiūlė sumuštinių. „Mano dukra tranzavo po Kanadą, ir ji man liepė pamačius tranzuotojus visada jais pasirūpinti“. O buvom iš tiesų jau gerokai išalkę. Tas netikėtas žmonių paslaugumas mus vis dar maloniai stebina.
Evelinos ir Karolio nuotr./Miesteliai užsikrėtę tikra didybės manija - didžiausias pasaulyje Vėlykinis kiaušinis. Ukrainiečių benduomenės sukurtas. |
Pakeliui dar vienas vairuotojas mums sumąstė parodyti vieną iš mažų miestelių pasididžiavimo objektų. „Jūs nustebsite, kiek maži miesteliai gali padaryti, kad tik išgarsėtų. Štai Vegreville miestelis garsėja didžiausiu velykiniu kiaušiniu „Pysanka“. Saskačevanas – prerijos, tad traukė daugiausiai žemdirbyste užsiimančius europiečius. Ukrainiečiai šioje teritorijoje tiesiog klesti. Net ir vairuotojas turi slaviško kraujo, mat jo senelė ukrainietė. Šis mus užvežė apžiūrėti to pasaulinio garso kiaušinio. „Vienas kaimelis garsus tuo, kad turi ateivių nusileidimo taką. Jei jie atskris į žemę, turės kur nusileisti“.
Evelinos ir Karolio nuotr./Fermerių laukai |
Traukiam toliau. Niekur ilgėliau nebeketiname apsistoti. „Kad taip kas važiuotų iki Čikagos“, - atsidusom. Netrukus sustoja prabangokas automobilis. Įsėdam, o ant galinės sėdynės sėdi kiaulė. Nepatenkinta kriuksi. Nagučiai rožine spalva padažyti. Šeimininkai šypteli pamatę mūsų nustebusius veidus. Matyt prie to jie jau įpratę. Šeimininkė maitina mažutį ožiuką. Matyt žmonės myli gyvuliukus.
Evelinos ir Karolio nuotr./Mus nustebinusi, mašinos gale kriuksėjusi padažytais nagais kiaulė Junis. |
„Tai kur važiuojat dabar?“, – išklausę mūsų istorijos pasiteiravo. „Mes į Čikagą“. „Mes irgi už poros dienų važiuojam pro ten. Jei norite, galite apsistoti pas mus fermoje. Turime jakų, karvių, ožių, miniatiūrinį arklį ir asilą“. Tokios galimybės pražiopsoti neketinome. Ir po valandėlės kitos mes apsistojame Vilio ir Džeraldine fermoje. Vilis – kanadietis, Džeraldinė – iš Alabamos. Susipažino internetu. Dabar gražiai augina būrį faunos. Glostėm jakų ragus, asilas kramtė rankas, miniatiūrinis arklys atrodė tarsi iš pasakos mažiesiems, o ožkos niekaip nesidavė pamelžiamos. Man. Bet Karolis susidorojo drąsiai. Kitą vakarą aplankėm karvių puotą, o viena jų kaip tik tądien atsivedė veršiuką ir paslėpė miškelyje, kad pikta akis nenugvelbtų.
Evelinos ir Karolio nuotr./Kaime |
Pajudam iš Kanados lauk. Per dieną šeimininkai nuvažiuoja tūkstantį su geru trupučiu kilometrų, ir mes iškamantinėti JAV pasienyje, galiausiai ją kertam.
Kanada – Koldirjerai šiaurėje, iškarpyti upėmis ir ežerais, o plačios lygios it biliardo stalas prerijos pietinėse provincijose. Paslaugūs ir linksmi žmonės. Bizonai, juodosios meškos ir grizliai. Kanadą palikom su labai maloniu jausmu.
Praktiniai patarimai keliaujantiems paprastai Kanadoje
Viza: keliauti po Kanadą 90 dienų vizos nereikia su biometriniu pasu.
Maistas
Kanada ne ką pigesnė nei Aliaska ar Havajai, tad jau kainų aukštis – įprastas reiškinys. Reikia mąstyti ir suktis. Tiesa, mes apsipirkome tik kartą penkioms dienoms, užmokėjome kortele, o grynųjų net ir neturėjom. Taip ir pralėkėm nepamatydami, kaip ten atrodo kanadietiški doleriai. Kita vertus, tai rodo, kokie draugiški yra žmonės.
Miegas
Turistų centruose darbuotojai nustebs, jei paklausite, ar čia yra nemokamų kempingų. Nors mes netrukdomi pasistatydavome palapinę ir pakelėje. Šiaip jau čia be proto daug kemperių, kurie dideli it autobusai keliauja kanadietiškais keliais.
Transportas
Evelinos ir Karolio nuotr./Alkan greitkeli |
Tranzuoti Kanadoje, kaip ir Aliaskoje labai lengva. Žmonės paslaugūs ir labai malonūs. Netgi gali būti, kad būsite pakviesti apsistoti namuose. Per Jukoną ir Birtų Kolumbiją perskriejom vienu automobiliu, tad apie „tranzo“ ypatumus negalėtumėme paporinti.
Higiena
Kempinguose karšti dušai, o upės skaidrios, bet šaltos.
Daugiau skaitykite: itervitae.me