Projektas „Kapitono Granto vaikai“ startavo 2014 metų lapkričio 24 dieną. Patyrusio kapitono Dariaus Vinkevičiaus statytas klasikinis raudonmedžio laivas, jachta „Reliant 59“, su pirmąja įgula išplaukė nuo Kanarų krantų.
Visa ekspedicija truks septynerius metus. Atskiruose jos etapuose dalyvaus skirtingi žmonės, kurie iš anksto registravosi į projektą. Kadangi projektas nekomercinis, visi įgulos nariai turi susimokėti po 1000 eurų už šią unikalią galimybę įgyvendinti savo svajonę.
Per septynerius metus projekto dalyviai įveiks visą romane „Kapitono Granto vaikai“ aprašytą maršrutą, apimantį visą 37-ąją pietų pusrutulio platumą – įdomiausius Atlanto, Ramiojo bei Indijos vandenynų salynus. Iš paskutinio etapo įgula sugrįš 2022 metų gegužę. Atskira projekto dalimi yra Čilės, Argentinos, Patagonijos, Australijos ir Naujosios Zelandijos sausumos ekspedicijos.
Daugiau informacijos apie ekspediciją galima rasti projekto puslapyje kapitonograntovaikai.lt
„Pasaulis kišenėje“ skaitytojai turi išskirtinę galimybę paskaityti pirmojo etapo įgulos įspūdžius.
Jais dalinasi vienintelė jachta plaukusi moteris – Kristina Mažeikytė. Jai ši kelionė buvo gyvenimo svajonė. K.Mažeikytė yra ir viena iš projekto „Kapitono Granto vaikai“ sumanytojų.
Kelionės bagaže – 800 litrų vandens, dyzelino ir beveik 1000 maisto produktų
Į pirmąjį etapą 2014 metų lapkritį išplaukė 6 vairininkai, 1 kapitonas ir 1 kokas – 7 vyrai ir 1 moteris. Vachtos (įgulos narių pamainos budėjimo laikas laive – red. past.) – 5 valandos denyje ir 10 poilsio.
„Kapitono Granto vaikų“ pirmoji ekspedicija prasidėjo ne tada, kai visa įgula sulipo į laivą ir atsišvartavo, o nuo laivo parengimo darbų: dažėme, lakavome, valėme, kalėme. Visi gavo darbų, tad kelionė prasidėjo nuo svaraus kiekvieno komandos nario indėlio.
Privaloma laivo parengimo dalis – apsirūpinimas visomis būtinomis atsargomis: vandens pasiėmėme 800 litrus, tiek pat dyzelio, 944 maisto produktus.
800 litrų vandens 8 įgulos nariams – tokie skaičiai nežadėjo komforto. Supratome – teks taupyti tiek plaunant indus, tiek prausiantis, tiek skalbiant. Beveik 5 litrai dienai. Pirmas žingsnis iš komforto zonos. Teks praustis ir skalbtis po sūriu Atlanto vandeniu.
Pirmuosius kartus šiek tiek šalta, nes, tolstant nuo žemyno krantų, vanduo vis dar rudeniškai šaltas. Tačiau kuo labiau artėjome link antrosios kelionės pusės, tuo darėsi smagiau ir šilčiau.
800 litrai kuro: tiek jo užtektų, jei, likus 1000 mylių iki sausumos, dingtų vėjas, ir mums tektų plaukti įjungus motorą. Pamatęs šiuos skaičius supranti, kad turėsime gaudyti kiekvieną vėjo gūsį, išnaudoti kiekvieną bangą, kad užtikrintai judėtume į vakarus, į savo kelionės tikslą.
944 produktai, kuriuos nupirkome parduotuvėje. Čia buvo visko: lešių, avinžirnių, ryžių, spagečių, penne makaronų, pupų, konservuotų pomidorų, bulvių, kiaušinių, kavos, arbatos, šokolado. Atrodė, kad visko turėtų užtekti, tačiau skaniausi ir labiausiai vartojami produktai turi tendenciją baigtis pirmieji. Ne išimtis buvo ir mums: nuo vandenyno vidurio jau neturėjome šokolado, kavos ir sausainių.
Plaukdami neturėjome ir mėsos, kurios tiesiog nenusipirkome. Prieš kelionę niekas apie ją nepagalvojo, tad mėsa liko gulėti prekybos centro lentynose.
Plaukiant svarbi apranga – štorminės striukės ir kelnės, botai. Tokia ji buvo pračioje mūsų kelionės pradžioje, nes naktimis stovėti prie šturvalo būdava gana žvarbu. Tačiau, kuo labiau stūmėmės link Karibų, tuo darėsi smagiau. Štormines žiemines striukes pakeitė lengvos vasarinės, botai tapo šlepetėmis, o pirštinės buvo supakuotos į lagamino dugną.
Plaukimo dienoraštis atskleidžia – kiekviena minutė tokioje kelionėje ypatinga
1 minutė, 2014 11 25. Iš Posito Blanco uosto Gran Kanarijoje pavyko išplaukti lapkričio 25 dieną 23.59 val. – vis dar per vieno įgulos nario gimtadienį. Puiki dovana žmogui, kuris apie tai svajojo daugelį metų.
1 para, 2014 11 26. Mes pagaliau Atlante! Vachtos paskirstytos, visi linkčiojame galvas, nors nelabai orentuojamės nei aplinkoje, nei kaip viskas vyks. Bet argi galime tą pasakyti garsiai? Mes gi būsimi Atlanto nugalėtojai.
Pradžioje dvi su puse valandos turėsime padėti stovinčiam prie šturvalo, po to dvi su puse valandos vairuosiu laivą pati, o mane jau „saugos“ kitas įgulos narys.
Ištrauka iš vieno kolegos dienoraščio: „Jau rengdamasis šturmuotę supratau, kad kažkas ne taip...“
Pakibusi ant vantų matau nuostabiai žėrintį nuo šviečiančių planktonų vandenį – vemiu... Po to, vėl vemiu... Guliu paslika kokpite (atviroje dėžėje jachtos laivagalyje; burlaivio žemiausio denio laivagalyje – red. past.), siaubingai šalta, krečia drebulys. Vėl vemiu.
Mano eilė stotis prie šturvalo. Dabar, ketvirtos paros pabaigoje, tai man kelia šypseną, bet tada juokinga nebuvo. Ačiū laivo kapitonui, jis atsistojo vietoje manęs ir po kurio laiko išsiuntė miegoti. Gėdingas Atlanto „nugalėtojos“ startas.
Bet koks saldus miegas ir koks gražus saulėtas rytas. Tiesa, į buvimą kajutkompanijoje ir į maistą visi žiūri atsargiai.
Artėjant vakarui sėdime kokpite, kai staiga vienas iš mūsų parodo į link dešiniojo borto artėjančius delfinus. Esame juos matę ir anksčiau, bet vis tiek labai smagus vaizdas ir šiltas jausmas, kai jie palydi tave į kelionę. Mes judame link Žaliojo Kyšulio salų.
2 para, 2014 11 27. Ei, kur dingo saulė? Mes juk judame pietų link. Kol kas geriausias kiekvieno draugas yra šturmuotė. Aplink labai daug vandens. Keistas teiginys būnant vandenyne, bet taip jau yra. Nuobodu. Delfinai nebepasirodo, žuvis nekimba, saulės nėra. Vienintelė paguoda, kad laivas tiesiog skrenda vandenyno paviršiumi.
Išbandymas drėgme: ką daryti, kai į kajutę veržiasi vanduo
3 para, 2014 11 28. Esame trečia para laive, liko dar apie aštuoniolika parų, o centrinė mūsų kajutė pavirto tvartu. Tos kajutės gyventojas – Aivaras – pavadino ją gerokai švelniau – taboru. Kadangi mes plaukiame baidevindu (kai vėjas pučia į laivo priekį – red. past.), laivo denį nuolat lieja vanduo.
Deja, bet mūsų laivo liukas yra nesandarus, todėl naktį pasidarė nebeįmanoma miegoti, nes mus, tiesiogine to žodžio prasme, lieja vanduo.
Esame trečia para laive, liko dar apie aštuoniolika parų, o centrinė mūsų kajutė pavirto tvartu. Tos kajutės gyventojas – Aivaras – pavadino ją gerokai švelniau – taboru. Kadangi mes plaukiame baidevindu (kai vėjas pučia į laivo priekį – red. past.), laivo denį nuolat lieja vanduo.
Negana to, kai kurie kiti įgulos nariai nusprendė, kad centrinėje kajutėje labai patogu palikti savo šlapias šturmuotes, šlapius batus, šlapius rankšluoščius...
Vėliau kiek galėjome užsandarinome liuką, bet kajutėje pilna drėgmės, tvanku, nėra oro.
Vaizduotė piešia paveikslą, kad panašiomis sąlygomis, gal tik kokį šimtą kartų blogesnėmis, tuo pačiu keliu būdavo plukdomi į JAV vergai.
Iškilo klausimas – susitaikyti su esama padėtimi ir likusią kelionės dalį praleisti tvarte, ar vis tik dar pabandyti sukurti aplinką, kuri būtų normali gyvenimui.
Bet kol kas mes bandome kur nors prigulti, kad nors kiek pamiegotume. Diena pasirodė kaip reta ilga.
Beje, šiandien Laurynas (jachtos kokas) iškepė, nepabijokime to žodžio, fantastiško skonio lietinius.
Trečią dieną Atlantas pasidarė panašus į vandenyną. Su jūra jo jau nebesumaišysi. Vandens masė pakyla ir atsirita į laivo dešinįjį bortą, kilnodama mūsų jachtą kaip liftu aukštyn-žemyn. Vienas įgulos narys pavadino šias bangas „trijų aukštų kotedžais“. Apibrėžimas pakankamai tikslus, tik su aukščiu nesutikčiau. Iki „trijų aukštų“, manau, dar gerokai trūksta.
Tačiau tarp šių „kotedžų“ lekia mūsų laivas. Naktį apima jausmas, kad ne mes valdome laivą, o jis mus plukdo į ten, kur mes jį paprašėme. Jis atkakliai ropščiasi į bangas, čiuožia nuo jų, vėl ropščiasi. Grumtynės yra labai nelygiavertės, bet mūsų laivas labai užsispyręs. Ir jei mes tik jo nepavesime, jis mus nuplukdys į Karibus.
Baisiau už audrą – laivas pabaisa
4 para, 2014 11 29. Aivaras serga, Aurelijus pavaduoja jį vachtoje. Pasigirsta klausimas: „Ar matai tą patį, ką ir aš?“ Atsisuki pažiūrėti, kur mus plukdo laivas, ir matai visiškai juodą sieną tiesiai prieš mus. Kaip kokie šunyčiai suinkščiame: „Daaariau, ateik...“. Kapitonas įvertina situacijos rimtumą, nuleidžia bizanę, kliverį, surifuoja stakselį. Grotas (pagrindinė burė – red. past.) surifuotas jau anksčiau. Žodžiu, mes pasiruošę audrai. Gerai, kad taip viskas ir baigėsi, nes tas baisusis debesis mūsų nesulaukė ir pabėgo.
Po valandos prie šturvalo stoja kitas vairininkas, o į kokpitą pakylu aš ir ištariu lemtinga galėjusią tapti frazę: „Jau dvi paras nesutikome jokio laivo“.
Po pusvalandžio horizonte kairiojo borto dešimtoje valandoje pamatėme švieseles. Dar po valandos kapitonas kažką kalbėjo apie mirtį, bet mes jau to negirdėjome. Su laivu, kuris pagal jo žibintus yra ilgesnis nei 50 metrų, o pamačius gyvai buvo ilgesnis ir už 100 metrų, prasilenkėme gal 100 metrų atstumu.
Tą milžinišką laivą iš priekio matė tik Aurelijus ir aš. Lengviau atsikvėpėme tik pamatę jo kairiojo borto raudonąjį žibintą. Pabaisą savo gyvenime matėme pirmą kartą, tikėkimės, kad ir paskutinį. Stebiuosi, kaip kapitonas gali būti toks ramus?
Galų gale užkibo žuvis! Patyręs žvejys mūsų įguloje ėmėsi naujos žvejybos taktikos, kuri davė rezultatų.
Citata iš laivo žurnalo: „Pjauk jai galvą, o ne badyk, ne žemę gi žaidžiam!“. Nesutariame, kaip vadinasi žuvis: auksinė dorada, auksinė delfinžuvė, maki maki... Nesvarbu, Laurynas šiandien pietums pagamins žuvį.
Su Aivaru grąžiname padorų vaizdą mūsų laivo kajutėms – jos vėl gyvenamos. Šiąnakt miegosime savo lovose.
