Dokumentinės istorijos „Mokytoja“ premjera bei pokalbis su Sona ir Stasiu įvyks šių metų balandžio mėn. 7 dieną, 18 val. virtualioje erdvėje. Renginys nemokamas. Daugiau informacijos ir registracija – Vystomojo bendradarbiavimo platformos puslapyje ir socialinėje medijoje.
Rutininiai apsišaudymai ir vadinamos kontaktinės linijos budrumo patikrinimas tarp Armėnijos ir Azerbaidžano įsispraudusiame Kalnų Karabache buvo gana dažnas reiškinys visus tuos beveik 30 metų, kai buvo pasirašytos paliaubos pirmajame Karabacho kare. Prie to priprato ir vietos gyventojai, ir tarptautinė bendruomenė, kuriai įšaldytas ir iš esmės taip ir nesureguliuotas konfliktas ilgus metus buvo nebeįdomi primiršta tema.
Tarptautiniai taikdariai čia taip ir neatsirado. Tiesa, regione veikė Tarptautinis Raudonojo Kryžiaus komitetas. Dar svarbesnį išminavimo ir Karabacho žemėje likusių sprogmenų deaktyvavimo procesą ilgus metus vykdė tarptautinė nevyriausybinė organizacija „HALO Trust“.
Karabachas buvo „neįdomus“ iki lemtingos 2020 m. rugsėjo 27-osios. Tačiau net ir tuomet, pirmosiomis konflikto dienomis, atrodė, kad situacija po dviejų ar trijų dienų normalizuosis ir viskas vėl grįš į senas vėžes.
Kai spalio mėnesį atvykau į Jerevaną, galimybė sukurti filmą apie paprastos armėnės mokytojos patirtį Kalnų Karabache atrodė miglota ir tarsi nustumta į antrą planą. Sonos mintys taip pat jau buvo kitur. Vietiniai gana greitai suprato, kad šįkart konfliktas taip greitai nesibaigs ir peraugs į rimtą susirėmimą, pareikalausiantį daug aukų.
Į Jerevaną ir kitus Armėnijos miestus iš Karabacho plūstelėjo dešimtys tūkstančių karo pabėgėlių – moterų, vaikų, senelių. Karinių veiksmų apimtame regione liko tik karinei tarnybai tinkantys vyrai ir atsisakantys savo namus palikti užsispyrėliai. Sonos pažįstami vaikai iš Hin Šeno kaimo, kuriame ji buvo dirbusi, taip pat laikinai prisiglaudė Jerevane. Visą tą laiką Sona su jais palaikė ryšį.
Sona Kalnų Karabache, armėnų vadinamame Arcache, praleido dvejus metus. Anglų kalbą Jerevane ir fotožurnalistiką Anglijoje baigusi mergina seniai svajojo apie mokytojavimo patirtį toli nuo namų. Ilgus metus ji savanoriavo Armėnijos Raudonajame Kryžiuje ir prisidėdavo prie įvairių su švietimu susijusių iniciatyvų.
Išvykti į Karabachą jai padėjo tarptautiniam švietimo iniciatyvų tinklui priklausanti organizacija „Teach for Armenia“, kaip tik po Sonos grįžimo iš Londono pradėjusi jaunų pedagogų siuntimo į nepripažintą, bet Armėnijos remiamą Kalnų Karabachą programą.
Dar gyvendama Anglijoje Sona buvo girdėjusi daug gerų atsiliepimų apie „Teach for Armenia“ ir jų vykdomas veiklas, nukreiptas į regionų atskirties mažinimą bei galimybių jaunajai provincijos kartai skatinimą. Grįžusi į gimtinę Sona įsidarbino fotografijos bibliotekoje ir čia atsitiktinai užsimezgė pokalbis su viena mergina, kuri turėjo mokytojavimo patirties būtent per „Teach for Armenia“ tinklą.
Sona kantriai išlaukė savo akimirkos ir pasirinko atokią vietovę netoli istorinio Šuši miesto. Mergina ten patraukė vienui viena, pasiryžusi atlikti savo misiją, numatytą dvejų metų kontrakte. Kaimiškoje vietovėje nebuvo miestui įprastų patogumų, nekalbant jau apie kultūrinį gyvenimą ir pramogas. Vietoj to čia ją pasitiko kukli buitis ir nuolat išdaigas krečianti atšiauri kalnų aplinka. Tačiau, kaip sako Sona, ją nuolat supo draugiški vietiniai ir jų rodoma pagarba, kad „į kaimą iš miesto atvyko mokytoja“! Tai jai vietos bendruomenėje suteikė ypatingą statusą. Ypač dėl to, kad ši gyvenvietė beveik dešimtmetį neturėjo anglų kalbos mokytojo.
„Aš niekada gyvenime nesijaučiau esanti vieniša ir žinau, kad niekada tokia nesijausiu. Kodėl? Tave juk visuomet supa žmonės ir tas pasaulis, kuriame gyveni ir būni. Gyvendama ten jaučiau, kad tampu svarbia bendruomenės dalimi“, - prisiminė Sona.
Paklausta, ar jos netrikdė kukli gyvenimo kaime buitis, kai pačiai reikia atsinešti vandens, pasikurti, įleisti rankas į žemę savo auginamų daržovių lysvėje ar pan., Sona patikino, kad nuolatinės veiklos ir buvimas bendruomenėje buitinius iššūkius pavertė visiškai nereikšmingais. „Ten gyvenant mane nuolat kankindavo mintis: ar šiandien padariau viską, ką galėjau? O gal galėčiau padaryti dar daugiau?..“, - pasakojo Sona.
Grįžusi į Jerevaną ir išgyvendama iš karo zonos atkeliaujančias naujienas Sona visų mūsų susitikimų metu būdavo vis kitokia. Vieną diena – nestokojanti optimizmo ir vilties, kad ši sumaištis greitai baigsis ir gyvenimas tem vėl tekės įprasta vaga, su savais iššūkiais ir lūkesčiais. Kitą dieną ji pabusdavo gavusi skambutį ar žinią iš pažįstamų, kad situacija prastėja ir daros vis sunkiau. Sona, kaip ir visi armėnai, tomis dienomis nepaleisdavo iš rankų mobilaus telefono ir interneto. Jos profilis Facebook’e būdavo lydimas melancholinių eilių, prisiminimus iš periodo Karabache keliančių nuotraukų ir akcentavimo, koks svarbus yra švietimas, kuris, pasak Sonos, yra raktas į taiką.
„Labai sunku vaikams kalbėti apie taiką ir auklėti juos pozityviai, kai vis dar ryškūs pirmojo karo vaizdai ir išgyvenimai. Atrodo, ši karta jau gimė gerokai po pirmojo karo ir apie jį žino tik iš tėvų, senelių pasakojimų ar nuotraukų bei karo memorialų. Deja, dabar ir jiems teko patirti, kas yra karo pabėgėlio dalia, matyti, kaip netenka savo namų, mokyklos”, - kalbėjo Sona.
Būdamas Jerevane susitikau ir su „Teach for Armenia“ centrinio biuro komanda, kuri tuo metu kaip tik sprendė galvosūkį, kaip užtikrinti nenutrūkstantį mokymo procesą esant ypač nedėkingai situacijai – tęsiantis karui ir nesitraukiant pandemijai. Pokalbio metu laikinasis organizacijos vadovas Ruiz Clark ne kartą akcentavo, kaip svarbu užtikrinti švietimą, kur vaikai auga nepripažintoje teritorijoje nuolatinės grėsmės sąlygomis.
Bendraudami su Sona ir ruošdamiesi interviu filmavimui žinojome, kad nuvykti į Kalnų Karabachą artimiausiu metu tikrai nepavyks. Į konflikto teritoriją tuo metu galėjo patekti tik įvairių institucijų koridorius išmynę ir akreditacijas gavę užsienio karo žurnalistai.
Iš Armėnijos išvykau kaip tik tuo metu, kai buvo pasirašytas iki šiol prieštaringai pačioje šalyje vertinamas paliaubų aktas. Vieni emocijų apimti armėnai pyko, kad jų valdžia kapituliuoja, kiti puolė teisinti politinę ir karinę vadovybę, kad esą buvo gelbėjama paskutinė galimybė išsaugoti bent kažkokius kas valandą prarandamus Karabacho teritorinius likučius. Šešias savaites trukusi tautos vienybė ir susitelkimas virto politine krize, kurios galo nematyti po konflikto normalizavimo prabėgus jau daugiau nei trims mėnesiams.
Po netikėtos atomazgos užsivėrė ir Sona. Kurį laiką ji buvo nepasiekiama socialiniais tinklais ir elektroniniu paštu. Paskui Sona papasakojo, kad buvo išvykusi į pietinę Armėniją, Karabacho pasienį, kur vietiniams padėjo skubiai nuimti granatų derlių. Žemės darbai buvo užleisti dėl karo ir šiose vietose buvusių pavojingų sąlygų. Sona pasakojo, kad tai buvo tam tikra terapija, kai visa Armėnija išgyveno kolektyvinę traumą.
Montuojant vaizdo medžiagą filmui, kuriam daviau trumpą ir labai paprastą pavadinimą – „Mokytoja“, labai trūko autentiškų kadrų iš kaimo, kur dirbo Sona. Čia labai pagelbėjo Sonos rekomenduotas spaudos fotografas Vaghinak Ghazaryan, kuris ir konflikto metu nemažai laiko praleido Karabache įamžindamas vietinių gyvenimą karo sąlygomis. Vaghinak mielai sutiko, kad filme būtų panaudoti archyviniai kadrai iš Sonos mokytojavimo periodo, kai vietos žurnalistai ruošė apie ją straipsnį.
Ne mažiau įdomi buvo patirtis ieškant asociatyvių paprastos eilinės armėniškos mokyklos kadrų. Kaip tik viešint Armėnijoje vėl įsisiūbavo koronavirusas. Ir nors karas Kalnų Karabache pandemiją tarsi nubloškė į paraštes, nenorėdama rizikuoti ligoninių, kurių reikėjo gabenamiems sužeistiesiems, perpildymu, valdžia puolė imtis ribojančių priemonių. Viena jų – neribotas mokyklų uždarymas ir mokymo perkėlimas į nuotolinę erdvę.
Kai įsitikinau, kad Jerevane oficialiai nepavyks įsiprašyti į mokyklą, nutariau laimę išbandyti provincijoje. Pavyko iš antro karto. Gavaro mieste pabandžius pasikalbėti su mokyklos budėtoju, netrukus prisistatė du specialiais ženklais nepažymėti automobiliai. Iš jų išlipę uniformuoti ir civiliai apsirengę vyrai mandagiai, bet griežtai ėmė klausinėti, ką ir kodėl noriu fotografuoti ar filmuoti. Vėliau vietiniai man paaiškino, kad tai buvo saugumo darbuotojai, kurie įtemptu šaliai metu operatyviai reaguodavo į pranešimus apie kiekvieną įtarimų keliantį užsienietį, ypač atokiose vietose renkantį informaciją ir galbūt šnipinėjantį priešiškų valstybių naudai.
Antro miestelio pavadinimo negaliu paminėti, nes taip pažadėjau man padėjusiems žmonėms. Pavyko susitarti, kad trumpam įleis į mokyklą nufilmuoti tuščios klasės su sąlyga, kad nebus nuorodų į konkrečią vietą. Armėnija tuo metu išgyveno itin jautrų laikotarpį, kai daugelio šalies mokyklų vestibiliuose buvo galima išvysti gėlėse skendinčius kaspinais perrištus žuvusių jaunų kareivių portretus. Dauguma fronto linijoje artimoje kovoje žuvusių kareivių buvo nepatyrę šauktiniai, ką tik mokyklą baigę devyniolikmečiai. Į mokyklą įleidęs vyresnio amžiaus vyras nubraukė ašaras ir paprašė nefilmuoti ten, kur matosi žuvusių jaunuolių nuotraukos.
Jau po mūsų pokalbio Sona vėl įsidarbino „Teach for Armenia“ organizacijoje. Šįkart įvairiapusės patirties turinti mergina pradėjo darbuotis kaip švietimo specialistė ekstremalių situacijų metu.
