Dabar daug karinės technikos išgabenta, tačiau Rusija kaskart mojuoja didesnio srities apginklavimo korta, norėdama išpešti geresnį rezultatą dėl ko nors derantis su ES ar NATO.
Beje, nuo 1950 m. užsieniečiams ilgus metus Karaliaučiaus sritis buvo draudžiama zona.
Kai kas netgi siuntė savo vaikus į Lietuvą geresnio gyvenimo ieškoti. Šie vaikai buvo vadinami „vilko vaikais“. Visas negandas atlaikiusieji, kurių buvo apie ketvirtis milijono, po karo vis tiek buvo deportuoti iš gimtųjų žemių į Vokietiją.
Kaip žinia, iki Antrojo pasaulinio karo Karaliaučiaus kraštas priklausė Vokietijai ir buvo viena iš Rytų Prūsijos provincijos teritorijų. Karui baigiantis, Rytprūsiams teko pirmoji ir stipriausia sovietų armijos įniršio banga.
Per paskutines karo dienas net du milijonai Karaliaučiaus srities gyventojų pabėgo į Vokietiją laivais. Daug mirė nuo bado, ligų ir sovietų agresijos.
Kai kas netgi siuntė savo vaikus į Lietuvą geresnio gyvenimo ieškoti. Šie vaikai buvo vadinami „vilko vaikais“. Visas negandas atlaikiusieji, kurių buvo apie ketvirtis milijono, po karo vis tiek buvo deportuoti iš gimtųjų žemių į Vokietiją.
Į jų vietą atkeldinti kolonistai iš plačiosios Sovietų Sąjungos užėmė paliktus vokiečių namus. Visgi naujakurių nebuvo daug. Dabar Karaliaučiaus srities populiacija – milijonas gyventojų nesudaro nė pusės tos, kuri buvo iki karo.
Su šia informacija, pasigaminę naujas vizas, mes vėl dviračiais grįžtame į Karaliaučiaus sritį. Minsime vakarine jos dalimi nuo Tilžės pro Gastas, Labguvą, pietinę Kuršių marių pakrantę, Krantą, rusų Kuršių nerijos dalį iki pat Nidos. Įvažiuosime į Rusiją Karalienės Luizos tiltu per Nemuną ir pateksime tiesiai į Tilžę.
Vanduo buvo nuostabus. Gaivinomės kone apžioję Ragainės celiuliozės fabriko nuotekų vamzdį.
Norime tą padaryti anksti ryte, todėl nakvojame visai netoli pasienio posto esančių Bitėnų viešoje stovyklavietėje. Puikus vasariškas oras žada smagų žygį.
Jaukiai vakarojame prie laužo laukdami būsimų nuotykių. Dviratininkai šoka į Nemuną maudytis.
Kažkada griežtai prisiekinėjau niekada šioj purvinoj upėj nesimaudyti, bet, anot kai kurių mano pažįstamų, gyvenime dažnai žadu, bet retai tęsiu, tad šis atvejis būtent toks ir buvo.
Vanduo buvo nuostabus. Gaivinomės kone apžioję Ragainės celiuliozės fabriko nuotekų vamzdį.
Kadangi stovyklavietė yra vieša, joje iškylavo dar dvi girtos kompanijos, lenktyniavusios, kuri garsiau leis savo cicinus. Auštant jie baigė lenktynes, bet tada užėjo audros debesys.
Kažkur tolumoje žaibavo taip, kad naktis trumpam tapdavo diena ir pasimatydavo, jog debesys yra juodesni už čigonės akis. Tai nebuvo nuostabu, juk kelionė prasideda, orai ta proga ir turi sugesti. Pradėjo krapnoti. Netrukus pajutau, kad krapnoja pas mus palapinėje.
Būtų buvę visai blogai, tačiau tą naktį orų dievai mums buvo gailestingi ir apsiribojo tik pakrapnojimu. Baisingi juodutėliai debesys nusiaubė kitą Nemuno krantą ir nuslinko tolyn.
Pakilę septintą ryto pasistengėme, kad vakarykščiai muzikantai irgi nepraleistų galimybės išvysti nuostabų rytą ant Nemuno kranto. Kaip pasistengėme? Žygio daina ir kitokiu triukšmu.
Rytas išaušo giedras, net pasirodė, kad tie juodvarnio spalvos debesis nušvietę žaibai man sapnavosi. Bet savijauta tikrai tvirtino, kad naktį iš tikrųjų beveik nemiegojau.
Pakilę septintą ryto pasistengėme, kad vakarykščiai muzikantai irgi nepraleistų galimybės išvysti nuostabų rytą ant Nemuno kranto. Kaip pasistengėme? Žygio daina ir kitokiu triukšmu.
Pakilom į žygį ir po valandėlės važiavimo Rambyno regioniniu parku, jau stovėjome prie Prūsijos karalienės Luizos vardu pavadinto tilto, apkrauto automobilių eilėmis, vežančių pigesnį benziną namo. Sieną perėjome labai greitai, nes ėjome pėsčiomis. Pėsčiųjų eilių nėra.
Kelios minutės ir aš vėl savo mėgstamoje Rytų Prūsijos žemėje. Turbūt niekada nepabos čia lankytis ir kiekvieną sykį apsilankęs atrasiu ką nors nauja.
Širdis atsigavo, nuovargis kažkur dingo, aš pasiruošęs judėti gilyn į Rytprūsius. Tik neramu, kad palapinė lietų praleidžia labiau nei tikėjausi. O nakvynės visame žygyje ir numatytos tik palapinėje. Gal nelis?
Per Antrąjį pasaulinį karą Tilžė nebuvo taip stipriai nuniokota kaip Karaliaučius, mat ne tokios svarbos miestas buvo. Be to vokiečiai Tilžės taip stipriai negynė, visi telkėsi į Karaliaučiaus gynybą.
Todėl Tilžėje išsaugota nemažai prieškarinių pastatų. Besidomintys vokiškąja krašto praeitimi mieste tikrai ras, į ką paganyti akis.
Čia yra išlikusios bažnyčios, mokyklos, vilos. Netgi Tilžės ligoninė įkurta prieškario pastate.
Iki karo tai buvo didelis ir gražus miestas. Jame važinėjo tramvajai. Tilžė buvo Mažosios Lietuvos sostinė, čia visada gyveno daug lietuvių. Ir dabar jų mieste gyvena apie 1 300.
Besiilsėdamas Nemuno krantinėje ir bespoksodamas į Karalienės Luizos tiltą, pamačiau, kad vienas vaikinukas iš mūsų grupelės kažkur išvažiuoja. Klausimas „kur gi važiuoji, bičiuli?“ buvo tai, kas galėtų pretenduoti į geriausių metų poelgio nominaciją.
Jis važiavo į Tilžės turgų pirkti polietileno plėvelės savo palapinei apdengti. Sumanymas pasirodė nekvailas, todėl prie jo prisijungiau. Netolima ateitis parodė, kad šis pirkinys galėtų pretenduoti ir į geriausio metų pirkinio titulą, nes visas kitas keliavimo naktis lijo.
Be plėvelės būtume pamiršę, ką reiškia miegoti sausiems. Galima drąsiai teigti, kad šis pirkinys mums iš esmės išgelbėjo žygį.
Beje, Tilžės turguje plėvelės pardavėjas su mumis kalbėjo lietuviškai. Daug lietuvių čia užeina, sako, pramokau.
Beje, Tilžės turguje plėvelės pardavėjas su mumis kalbėjo lietuviškai. Daug lietuvių čia užeina, sako, pramokau.
Toliau miname link Gastų miestelio. Rusiškasis jo pavadinimas yra ypač prėskas ir be fantazijos – Slavsk. Pravažiuojame visą vakarinę Tilžės dalį ir priemiestį, kuriame išlikę daug beveik nesugriautų vokiškų gyvenamųjų namų, o ilga gatvė yra akmenuotas grindinys.
Aišku, toks grindinys dviračiams yra prakeiksmas, teko kiek pabarškinti dantis, tačiau akims tai buvo atgaiva. Tarsi patekau į prieškario Rytprūsius, dar ruso nesužalotus.
Beliko tik užsimerkti ir įsivaizduoti, kaip turtingoje prieškario Rytprūsių Tilžėje žmonės šia gatve rytais skuba į turgų, arba kaip prie Tilžės artėjant rusams, šia akmenuota gatve vakarų kryptimi slenka minios vokiečių pabėgėlių, palikusios namus su daiktais.
Namai ilgai tušti nestovės, juose netrukus apsigyvens nauji šeimininkai. Aišku, užsimerkti buvo galima ne ilgiau nei sekundei, nes tikimybė užvažiavus ant didesnio nelygumo veidu plotis į tą žavų grindinį buvo ypač didelė.
Diena buvo labai karšta, todėl minant mintys apie Rytprūsius kaitaliojosi su mintimis apie vėsų ir švarų vandens telkinį kur nors pakelėje.
Mano bendrakeleivis Valdas mindamas šalia atkakliai gadino nuotaiką tvirtindamas, kad antroje dienos pusėje turi užeiti lietus ir atvėsti.
Žinojau, kad taip turi atsitikti, nes juk aš keliauju, bet širdies gilumoje vyliausi, kad jis meluoja.
Gastos (Slavskas) nedidelis miestelis ir išskyrus bažnyčią, nieko įdomesnio jame nėra. Truputį rytprūsiškų namų ir gatvių struktūra yra išlikusi.
Žmonių čia taip pat nebuvo matyti, nors atvažiavome po pietų. Kažko nusipirkę miestelio parduotuvėje norėjome minti toliau, bet čia pasimaišė girtas kaimietis, kuris pakoregavo mūsų veiksmų planus. Apie tai – kitoje dalyje.
