Teoriškai jam paklusti turėjo net žiauriausias praėjusio amžiaus diktatorius. Skamba kiek komiškai ir, žinoma, praktiškai taip toli gražu nebuvo. M.Kalininas buvo tik nieko nesprendžianti marionetė J.Stalino rankose.
Kodėl išvis apie jį užsiminiau? Nes šito veikėjo vardu buvo pavadintas mūsų mylimas Karaliaučius. Iki karo turėjęs Kionigsbergo (Karalių miesto) pavadinimą, po karo jis tapo M.Kalinino miestu.
Paradoksalu, tačiau dabar Karaliaučiaus jaunimas miestą vadina tiesiog Kionigu. Kalbama, kad vis daugiau Karaliaučiaus gyventojų nori miestui sugrąžinti buvusį pavadinimą.
Visiškai juos suprantu, Karalių miestas skamba gerokai išdidžiau, nei kažkokio neaiškios orientacijos butaforinio sovietų partinio šulo vardas ir pavardė.
Pats ne kartą mačiau ant kaliningradiečių automobilių numerių lėkštelių besipuikuojantį Kionigsbergo pavadinimą.
Bet Karaliaučius dar tik mūsų planuose, nes dabar miname pedalus Ragainės link. Pravažiuojame miestelį dar vienu iššaukiančiu pavadinimu – Didieji Kakšiai (Sadovo). Įskaitant dar laukiančias Ragainę ir Tilžę, jau esame pravažiavę Romintą, Tolminkiemį, Miliūnus, Stalupėnus, Pilkalnį, Grambkaukaičius, Ramoniškes ir Lazdynus.
Nepaliauju žavėtis lietuviškais Karaliaučiaus srities pavadinimais, jie man tokie gražūs.
Ragainė – vieta, iš kurios į Lietuvą plaukė uždrausti leidiniai
Kelias į Ragainę jau nebe toks tuščias ir lygus. Jis platesnis, turi kelkraštį ir nebėra iki pat asfalto krašto užsodintas medžiais, kaip būdinga Mažojoje Lietuvoje.
Debesys vis labiau sklaidosi, ateina geri orai. Nieko nuostabaus žinant, kad kelionė artėja į pabaigą. Kitaip ir negalėjo būti, man visada taip. Kai ateina laikas išvažiuoti, prasti orai susivokia, kad jau senokai buvo apsireiškę.
Kai ateina kelionės pabaiga, jie taip pat nusprendžia, kad ir jiems jau gana. Beprasmiška dėl to pykti, tik energiją iššvaistysi. Turi priimti kaip aksiomą.
O mintis apie maršruto tęsimą vis labiau neduoda ramybės. Stebėtina, kiek daug dviratininkų palaiko šią idėją. Deja, rusų viza galioja tik iki šios dienos pabaigos, tas mums būtinai reikia išvykti iš šalies. Nusprendžiame, kad prasitęsime vizas ir grįšime jau netrukus.
Ragainė – miestas turintis 12 tūkstančių sielų, tarp kurių apie 300 lietuviškų. Ji buvo svarbus Mažosios Lietuvos kultūros centras. 1549 m. Ragainės bažnyčios klebonu buvo paskirtas Martynas Mažvydas. Tuomet jis jau buvo Karaliaučiuje išspausdinęs pirmąją lietuvišką knygą „Katekizmas“, o gyvendamas Ragainėje išleido ir daugiau lietuviškų knygų.
Ypač reikšmingas Ragainės vaidmuo Didžiajai Lietuvai buvo spaudos draudimo metais. Čia buvo spausdinami pirmieji lietuviški laikraščiai „Aušra“ ir „Varpas“, lietuviškos knygos. Lietuvišką spaudą knygnešiai kontrabanda gabeno per Nemuną į Lietuvą.
Knygas pakeitė kiti nelegalūs „vaisiai“
Kaip susijusi Rytprūsių Ragainė su šiandienine? Žinoma, kad kontrabanda. Nebūkime naivūs: jau tada per Nemuną buvo gabenamos ne tik knygos ir žurnalai, bet ir kitos Didžiajai Lietuvai reikalingos prekės. O dabar ichtiandrai per Nemuną plukdo cigaretes rusiškomis banderolėmis.
Kuo mažiau rusas prideda rankos, tuo daugiau vietovė primena vokišką Rytų Prūsiją.
Man Ragainė pasirodė apleista ir netvarkinga. Tiesa, sunku dairytis aplink, nes reikia atidžiai žiūrėti po ratais, kad neįsmuktum į smegduobę ir nesulaužytum dviračio.
Greta likusių vokiško stiliaus pastatų stipriai kontrastuoja sovietinė architektūra. Tačiau, nors ir labai užleistas miestas, man jis patinka. Nežinau net kodėl. Gal, kad mažiausiai pakeistas.
Jaučiu kažkokią prūsiškai lietuvišką aurą, tvyrančią jame. Lyginant su Tilže, Ragainė rusams yra tarsi podukra, bet gal tai ir yra jos žavesys. Kuo mažiau rusas prideda rankos, tuo daugiau vietovė primena vokišką Rytų Prūsiją.
Žymiausias Ragainės objektas – kryžiuočių statyta Ragainės pilis. Iš jos kryžiuočiai nuolat puldinėjo Lietuvą. Lietuviai su žemaičiais skolingi nelikdavo ir ne kartą spirgino Ragainę su visa pilimi, o sykį ir visai sudegino. Tada kryžiuočiai pasistatė mūrinę pilį.
Rusai pilį yra palikę likimo valiai. Į griuvėsius gali eiti laisvai ir laipioti bei karstytis, kur tik širdis geidžia. Jokių apribojimų, jokių prižiūrėtojų, jokių turistų.
Šios pilies įspūdingi griuvėsiai iki šiol tebestūkso. Rusai objektą yra palikę likimo valiai. Į griuvėsius gali eiti laisvai ir laipioti bei karstytis, kur tik širdis geidžia.
Jokių apribojimų, jokių prižiūrėtojų, jokių turistų.
Gali atsikimšti butelį, užsilipti ant griuvėsių viršaus ir medituoti žiūrėdamas į kitapus Nemuno esančią Lietuvą. Svarbu tik nenukristi.
Dar svarbu neužsimedituoti per ilgai, nes reikia spėti išvykti iš Rusijos, kol viza nesibaigė. Kitaip meditacija gali prasitęsti Ragainės areštinėje. Jei ji tokios pačios būklės, kaip ir miestas, tai gal geriau paskubėti.
Viešnagė Mažosios Lietuvos sostinėje
Likęs 10 kilometrų kelias iki Tilžės yra apkrautas automobiliais. Minti sunku, nes kelyje išvažinėtos vėžės ir reguliariai pasitaiko viską laužančios duobės.
Automobiliui gal ir nieko, o dviračiui įvažiavimas į tokią duobę gali kainuoti ne tik patį dviratį bet ir nuosavus dantis. Tačiau visi atvyksta sveiki ir sustoja tiesiai prieš Karalienės Luizos tiltą.
Kadangi vėl laukia neprognozuojama siena, todėl svarbiam lietuvių kultūrai miestui skiriame tik valandą. Mažokai, tačiau per daug nesijaudinu – žinau, kad netrukus vėl būsiu čia.
Tilžė yra Mažosios Lietuvos sostinė. Joje iki Antrojo pasaulio karo gyveno daug lietuvių: visi kažką veikė, organizavosi lietuviškus būrelius, dainavo liaudiškas dainas.
Ant vieno iš lauko kavinės skėčių puikuojasi lietuviško alaus reklama, nors šio alaus nėra nė kvapo. Matyt, kavinė susirinko skėčius iš įvairių pakampių ir tiesiog pasistatė.
Tilžė buvo lietuvių visuomenės veikėjų telkimosi centras. Čia gyveno rašytojas ir kultūros veikėjas Vydūnas. Prie jo namo yra pritvirtinta memorialinė lenta.
Šiuo metu Tilžėje gyvena apie 40 tūkstančių gyventojų, iš kurių apie 1 500 lietuvių. Iki karo mieste gyveno net 60 tūkst. žmonių.
Ant vieno iš lauko kavinės skėčių puikuojasi lietuviško alaus reklama, nors šio alaus nėra nė kvapo. Matyt, kavinė susirinko skėčius iš įvairių pakampių ir tiesiog pasistatė.
Rusaitė padavėja aptarnauja maloniai ir paslaugiai. Pasakius, kad turime mažai laiko ir nedaug likusių paskutinių rublių, ji ne tik greitai išrinko, ką mes galime užsisakyti, bet ir labai skubėjo nešti maistą.
Užkandę tęsėme greitą pažintį su miestu. Parke radome stovintį sovietinį tanką, papuoštą gėlėmis ir vainikais.
Toliau – Tilžės teatras pavadinimu „Tilsit“. Smagu, kad rusai grįžta prie senųjų pavadinimų. Galėtų dar gatvėms grąžinti senuosius vardus. Tai skonio reikalas, tačiau man, pavyzdžiui, Klausijaus gatvės pavadinimas skamba daug gražiau nei Lenino.
Nemuno krantinėje daug žvejų. Nuo jos atsiveria Karalienės Luizos tilto panorama, ant jo stovinčios automobilių – benzovežių, norinčių įvažiuoti į Rusiją eilės, o už Nemuno – Lietuva.
Rusų pasieniečiai šįkart išleidžia labai greitai ir net be eilės. Netgi patys ragina, „Bystreje bystreje velosipedisty“ (Greičiau, greičiau, dviratininkai), susirinkit savo žaislus ir nešdinkitės iš čia.
Kas čia jiems užėjo, galvojam. Paslaptis paprasta: jiems paskambino iš Lazdynų savivaldybės, kad nevalia sugadinti nuotaikos garbingiems dviračių turizmo skatintojams iš Lietuvos. Po tokio skambučio nebereikėjo nei eilių, nei deklaracijų, nei bagažo tikrinimų.
Malonu lėtai žingsniuoti gražiu Karalienės Luizos tiltu į Lietuvą ir temstant mėgautis Nemuno ir dviejų valstybių abipus jo vaizdais. Lietuvių pasienietis pasveikina sugrįžus.
Gera, gražu, tačiau dar ne pabaiga. Netrukus grįžime tuo pačiu tiltu atgal į Tilžę ir minsime pedalus per vakarinę Karaliaučiaus krašto dalį į Nidą.
