Kadaise Karaliaučiaus žemės priklausė mūsų giminaičiams – baltiškiesiems prūsams. Nuolat juos puldinėję kryžiuočiai galiausiai prūsus užkariavo ir suvokietino.
Prūsų kalba išnyko, vėliau susikūrė Prūsijos valstybė, kurioje gyveno vokiečiai ir suvokietinti prūsai. Bet rytinėje Prūsijos dalyje gyveno ir daug lietuviškai kalbančių baltų (lietuvininkų), kurių gyvenamos teritorijos gavo Mažosios Lietuvos vardą.
Nežinojo vargšai naciai, kad jau po kelerių metų patys vokiečiai iš Rytprūsių bus išrūkyti ilgam ir grįžti galės nebent sapnuose. Lazda turi du galus.
1871 m. Vokietijos imperija visiškai aneksavo Prūsiją. Lietuvininkai buvo stipriai vokietinami, tačiau kai kurie atsilaikė ir aktyviai puoselėjo lietuvybę. Po Pirmojo pasaulinio karo vokiečiai išlaikė Rytprūsių kontrolę, išskyrus Klaipėdos kraštą, kurį po 1923 m. sukilimo aneksavo Lietuva.
Nacių valdymo metais Mažoji Lietuva buvo vokietinama dar intensyviau: uždaromos lietuviškos mokyklos, keičiami lietuviški vietovių pavadinimai.
Nežinojo vargšai naciai, kad jau po kelerių metų patys vokiečiai iš Rytprūsių bus išrūkyti ilgam ir grįžti galės nebent sapnuose. Lazda turi du galus. Po karo didžiausia Rytprūsių dalis atiteko Lenkijai, kiek mažesnė (Karaliaučiaus sritis ir Klaipėdos kraštas) – SSRS.
Gastai – lietuvių pamėgta vietovė
Kažin, ar šis kraštas amžinai priklausys Rusijai, galvoju žiūrėdamas į visai ne rusišką Gastų (Slavsk) bažnyčią. XIX a. viduryje lietuviai sudarė net 38 proc. Gastų gyventojų.
Dauguma jų neatlaikė nacių vykdomos nutautinimo politikos ir prieš antrą pasaulinį karą jų buvo likę tik 400. Tačiau jau sovietmečiu Gastas pamėgo lietuviai tremtiniai, kuriems nebuvo leista grįžti gyventi į Lietuvą.
Nežinau, kodėl jie čia kūrėsi, bet prieš Lietuvai atkuriant nepriklausomybę Gastų rajone gyveno apie 2,3 tūkst. lietuvių, kurie sudarė trečdalį rajono gyventojų. Ir dabar Gastose dar veikia lietuvių kalbos ir etnokultūros būreliai.
Miestelis visiškai tuščias, norime minti toliau, bet staiga pasimaišo girtas kaimietis ir pataria nuvažiuoti prie Gastų mineralinių vandenų maudyklės.
Numynę ten supratome, kodėl miestelis tuščias: visi gyventojai turbūt buvo čia. O maudykla – tai toks didelis ir gilus betoninis labai šalto vandens baseinas lauke. Jis statytas dar prie vokiečio 1936 m. ir toks išlikęs iki dabar.
Sako, kad ten kažkokie mineraliniai vandenys, tačiau už juos galvos nededu, nežinojau kaip patikrinti.
Sako, kad ten kažkokie mineraliniai vandenys, tačiau už juos galvos nededu, nežinojau kaip patikrinti.
Nuo paprasto vandens jis skyrėsi tik tuo, kad buvo per šaltas tokiam metų laikui. Bent jau išsipildė mano rytinė svajonė atsivėsinti vandenyje.
Toliau kelias driekėsi link Skaisgirių (Bolšakovo). Toje atkarpoje ir įvyko tai kas turėjo įvykti.
Lyg pagal užsakymą užėjo pilki ir pikti debesys, oro temperatūra nukrito gal dešimčia laipsnių ir pakilo stiprus vėjas. Jis, žinoma, buvo priešpriešinis (tarsi MAN gali pūsti kitoks vėjas!).
Minant tokiomis sąlygomis, nedidelė pagalba gali būti pakelėje augantys medžiai, kas Rytprūsiuose ypač paplitę. Tačiau kaip ir buvo galima tikėtis, mums išpuolė turbūt vienintelė atkarpa, kai kelias buvo plyname lauke, todėl vėjelis galėjo parodyti viską ką sugeba. Prasidėjo mynimas, kurį aš vadinu žarnų išvertimu.
Tokiomis sąlygomis parodyti, ką sugeba, galėjo ne tik vėjas, bet ir dviratininkai. Fiziškai silpnesni ir turėję prastesnius dviračius atsiliko bematant. Grupelė išsisklaidė.
Aš savo ruožtu supratau, kad man geriau sekasi ant sofos gulėti ir geriant alų atsakinėti į „Auksinio proto“ klausimus nei minti sunkiomis sąlygomis.
Į paauglystę nukėlę čeburekai ir vietinių dėmesys
Skaisgiriuose sutūpėme prie kažkokių kioskų, kur kepė čeburekus. Nors vėlgi kažkada prisiekinėjau, kad jokių čeburekų iš kačiukų, t.y. neaiškios kilmės, gyvenime į burną neimsiu, bet visi taip gyrė, kad surizikavau ir nusipirkau.
Paragavau ir supratau, kad tokius skanius ir sultingus čeburekus paskutinį kartą valgiau prieš daugiau nei daugybę metų – dar vidurinėje mokykloje Kėdainiuose. Nusipirkau dar vieną ir alaus. Nuostabūs čeburekai, kepami klientui matant, net nuotaika pakilo.
Dviratininkų apsilankymas Skaisgiriuose sukėlė šiokį tokį ažiotažą miestelyje. Kol džiaugėmės čeburekais, prie mūsų vis prieidavo vietiniai pabendrauti. Vienas kaimo šaunuolis be dantų, gan neblogai kalbėjo lietuviškai ir gyrėsi esąs ne atsikėlėlis, o senųjų lietuvininkų atžala.
Dar 43 km iki nakvynės vietos prie Labguvos (Polesk). Prasidėjo miškai. Būrys labai išsisklaidė taip, kad nenorėdamas palikti paskutinės likusios ir jau iš streso beveik verkiančios dviratininkės, lėtai myniau šalia jos.
Būrys dingo, likome paskutiniai. Kelias nuo Skaisgirių iki Labguvos buvo visiškai tuščias. Porą kartų prasilenkėme su girtais marozais, šlitinėjančiais kelio viduriu. Jų akys buvo visiškai suzombėjusios nuo degtinės.
Iš jų žvilgsnio kilo abejonių, ar jie apskritai supranta, kur yra. Įspūdis buvo nuostabus – tylus miręs kelias, baisiu oru su dar baisesniais praslenkančiais zombiais.
Iš jų žvilgsnio kilo abejonių, ar jie apskritai supranta, kur yra. Įspūdis buvo nuostabus – tylus miręs kelias, baisiu oru su dar baisesniais praslenkančiais zombiais.
Vaizdas kaip iš kompiuterinio siaubo žaidimo „Silent Hill“, kurį dar Kėdainiuose su broliu žaisdavome per seną televizorių „Rekord“. Vaizduotė įsiaudrino.
Labai gerai buvo, kad važiavo nedaug automobilių, nes tokiu oru minti pro šalį švilpiant neaiškios kondicijos vairuotojams yra ypatingai nesaugu.
Kita vertus saugiai nesijautėme ir vieni. Jei tie zombiai būtų agresyvūs, galėjai dingti Rusijos miškuose ir niekas niekada tavęs nerastų. Be to, ir paklydimo tikimybė didesnė.
-
Tolimas artimas užsienis – Karaliaučiaus kraštas pro dviračio langą
-
Karaliaučiaus kraštas pro dviračio langą: minant per tuštumą
-
Karaliaučiaus kraštas per dviračio langą: Rytprūsiuose lietuviai laukiami
-
Karaliaučiaus kraštas pro dviračio langą: Tilžė, Ragainė ir greiti pasieniečiai
-
Karaliaučiaus kraštas pro dviračio langą: prieškario Tilžė ir geriausias metų pirkinys
Gerai, kad pusiaukelėje miško aikštelėje visi sustojome suskaičiuoti viščiukų, tai bent nepasiklydome. Išgėrėme degtinės šilumai palaikyti ir įaudrintai vaizduotei nuraminti.
Iki Labguvos numiname saugiai ir jau temstant įsikuriame miesto viešajame paplūdimyje prie Labguvos kanalo. Šįkart pasidžiaugiau, kad buvo prastas oras ir sekmadienio vakaras, nes poilsiaujančių miestiečių su savo intelektualiuoju kontingentu nesimatė. Nebesinorėjo dar vienos nakties su muzikaliais švenčiančiaisiais.
Mieste vyko kažkokia šventė, tad mūsų ištvermingiausieji dar nuėjo nuotykių paieškoti. Man užteko jėgų tik pasistatyti palapinę ir apdengti ją Tilžėje įsigyta plėvele. Ji idealiai saugojo mano kiaurą palapinę nuo lietaus. Klausiausi lietaus barbenimo į plėvelę, jaučiausi kaip namuose savo lovoje ir miegojau kaip negyvas.
