Gavęs pasiūlymą mėnesį dirbti Karibuose koku – taip laivyne vadinami virėjai – ilgai nedvejojau. Lietuvoje sausį ir vasarį šalta ir šlapia, o kitoje gaublio pusėje – saulė ir šilta jūra. Projektas „Kapitono Granto vaikai“ seka Jules'io Vernes'o herojų jūrmylėmis, kartais nusižengiant romano istorijai nuo 37 laipsnių pietų lygiagretės.
„Kapitono Granto vaikų“ projekto idėja – kas dvi savaites burlaivyje keičiasi įgula ir kapitonas, plaukiojantys vienu ar kitu laivu įvairiose pasaulio vietose. Ir taip septynerius metus. Daugiau informacijos galite rasti interneto tinklalapyje www.kapitonograntovaikai.lt
Iš apstulbusio pareigūnės veido supratau, kad jai vietoje mano galvoje turimų dantų „plombų“ jai pasigirdo žodis „bombos“. Laimei, jos kolega pareigūnas išgirdo gerai ir aš buvau įleistas į lėktuvą.
Galėjau to rojaus Karibuose ir nepamatyti. Dėl Jules'io Vernes'o herojaus Žako Paganelio lygio išsiblaškymo kartą nuvykau į oro uostą diena anksčiau, o kai atvažiavau laiku – Vilniaus oro uoste žengdamas pro metalo detektoriaus vartelius pats sau pasirodžiau labai sąmojingas, kai nepasigirdo jokio detektoriaus garso ir tariau: „Plombos necypia!“.
Iš apstulbusio pareigūnės veido supratau, kad jai vietoje mano galvoje turimų dantų „plombų“ jai pasigirdo žodis „bombos“. Laimei, jos kolega pareigūnas išgirdo gerai ir aš buvau įleistas į lėktuvą.
Skridau per Paryžių į Švento Martyno salą. Pusė jos yra užjūrinė Prancūzijos teritorija, pusė – Nyderlandų karalystės. Olandų pusėje kažkodėl atsiskaitoma JAV doleriais, pas prancūzus – eurais. Užbėgant įvykiams už akių – kitose Mažųjų Antilų salose taip pat sunku susigaudyti, kokios valiutos reikia turėti. Šalia euro ir JAV dolerio dar apyvartoje yra Rytų Karibų doleris. Visos valiutos viena į kitą keičiamos tik keitėjams suprantamais kursais.
Kai „Air France“ lainerio vadas pranešė, kad leidžiamės Šventojo Martyno saloje – atrodė, kad tūpsime vidury vandenyno, jokios žemės nesimatė. Tačiau netikėtai po ratais išniro sala su paplūdimiu, iš kurio entuziastingai mojavo paskrudę poilsiautojai maudymosi kostiumėliais.
Viena populiariausių pramogų šioje saloje – pasitikti ir lydėti milžiniškus lėktuvus Maho paplūdimyje.
Kurtinantis lėktuvo triukšmas ir pakilimo tako artumas garantuoja neišdildomą įspūdį.
Taksi atvykęs į Simpsono įlanką kapitoną Darių, su kuriuo plauksime jachta, sutikau krante po geros valandos. Po trumpos pažinties keliaujame į burlaivį „Reliant 59“. Laivas stovi su inkaru įlankoje ir iki jo reikia plaukti „dingiu“ – taip vadinamas guminis pripučiamas laivelis su pakabinamu varikliu, kuriuo Lietuvos ežere lydekas spiningu gaudyčiau greičiausiai vienas, nes vietos būtų mažoka.
Bet susėdę ant bortų telpam keturiese ir dar susidedame kuprines. Rezultatas – šlapia tam tikra kelnių dalis. Bet ar tai bėda, kai oro temperatūra apie 30 laipsnių šilumos, o vandens – šiek tiek mažesnė?
Įgula susirenka. Eduardas kartu su manimi iš Vilniaus, Ovidijus – kažkur iš Niujorko. Kapitonas Darius laive gyvena nuo pat kelionės per Atlantą iš Kanarų salų – apie du mėnesius.
Išbandymas jūros liga
Aš nustebinu pats save – vaikystėje sunkiai nuvažiuodavau be pykinimo autobusu nuo Vilniaus iki Nidos, Karibuose jau kitą dieną plaukiant jūra galėjau šeimininkauti kambuze
Visi neramiai galvojame apie pirmą išbandymą – bus ar nebus jūrligė? Kai kitą rytą pajudame iš Švento Martyno salos, du iš mūsų pusdienį žvilgčioja per bortą, vienas išgėręs vaistų nereaguoja, Dariui sūpavimas – seniai nė motais.
Aš kiek vėliau nustebinu pats save – vaikystėje sunkiai nuvažiuodavau be pykinimo autobusu nuo Vilniaus iki Nidos, Karibuose jau kitą dieną plaukiant jūra galėjau šeimininkauti kambuze – taip laivyne vadinama virtuvė. Ne valandą, bet galėjau. Supratau, kad jūros liga – įveikiamas dalykas. Bet kiekvienam – skirtingai. Nežinau, kaip būtų po pertraukos vėl grįžus į sūpuojantį denį.
Romantika ant denio
Vieną naktį permiegojęs kajutėje, persikrausčiau ant denio. Kajutėje – tvanku, o ant denio – stiebų girgždėjimas ir žvaigždžių mirgėjimas kur kas maloniau nuteikia miegui. Išskyrus atvejus, kai prapliumpa lietus.
Visą laiką galvoji, kad jis tuojau nustos ir trauki antklodę ant savęs – bet dažniausiai jis trunka tiek, kad norom nenorom keliesi ir bandai perdėlioti patalynę, kad kažkuris kraštas būtų sausas.
Bet kokiu atveju miegoti gryname ore smagiau. Po mėnesio jautiesi, tarsi dalyvautum ilgame laukiniame turistiniame žygyje po Lietuvą.
Kadangi esu išbandęs kitokius keliavimo būdus, galiu palyginti. Jei nėra ekstremalesnių oro sąlygų – buriavimas Karibuose yra gana nuobodus.
Horizontai tie patys, tarp salų – vidutiniškai po 50 jūrmylių, erdvė – apribota.
Spėju, kad tariama ramybė keičiasi sulig vėju, bet to man neteko patirti. Kažkuo primena važiavimą senu „Volskwagen Combo“ per Argentinos pampas.
Ten taip pat pavojingi netikėti šoninio vėjo gūsiai – jie apverčia automobilius ir tam skirti specialūs įspėjamieji ženklai. Ypač kai artėji prie Magelano sąsiaurio. Aišku, tariama idilija išnyktų buriuojant blogu oru ar sportiniu režimu. Bet to, kaip ir rašiau, patirti man neteko.
Jachtose – gyvenimu besidžiaugiantys pensininkai
Karibų salos knibždėte knibžda jachtų. Labai įvairių. Tačiau dažniausiai jas vienija vienas dalykas – kai paklausi žmogaus už šturvalo, kuo užsiima gyvenime, dažniausiais atsakymas – „retired“. Pensininkas lietuviškai.
Daugybė pensijinio amžiaus žmonių baigė darbus kontorose, versluose ar dar kur ir pagavo savo svajonę – išsinuomojo jachtą ir blaškosi po Karibų salas.
Pavėjiniuose Antiluose tarp salų vidutinis nuotolis nedidelis, įlankos ir uostai visur gražūs, tad pensininkai prišvartavę laivą vienoje vietoje praleidžia kelias savaites, po to įsitikinę, kad artimiausią savaitę oras tikrai bus geras – buriuoja į kitą salą. Gal ir geras būdas pratintis prie pensijos.
Sužavėjo naktinis plaukimas. Stovi prie šturvalo su savo mintimis, skaičiuoji žvaigždes, matuoji mėnesienos taką jūroje ir suvoki, kad tai, kas vyksta – ne sapnas, o tikrove virtusi svajonė.
Salos – ir panašios, ir skirtingos. Britų veikiama Antigva žėri prabangiais laivais. Naktimis su povandeniniu apšvietimu akvatorijoje šie įvairių projektų jūriniai šedevrai atrodo tarsi kosminiai laivai.
Kai sužinojo, kad mes – lietuviai, per „Youtube“ suskambo „Anties“ ir Jazzu hitas „Aš sutikau Naujus Metus“. Karibų karštyje tai buvo keistai fantasmogoriška.
Montserato saloje išlipę į krantą susipažinom su buvusiu žurnalistu amerikiečiu Tomu Walkeriu – jis sėkmingai valdo karibietišką barą su regio muzika „Soca Cabana“. Labiau karibietiško baro taip ir neteko matyti.
Kai sužinojo, kad mes – lietuviai, per „Youtube“ suskambo „Anties“ ir Jazzu hitas „Aš sutikau Naujus Metus“. Karibų karštyje tai buvo keistai fantasmogoriška... Ypač kai po to suskambo Tomo parinktos lietuvių liaudies polkos.
Montserato saloje rekomenduoju paragauti ožkienos troškinio – populiarus kreoliškas patiekalas, palikęs vieną didžiausių įspūdžių kelionėje po Karibus. Tik kai užsukau ten su antra įgula, užeigos šeimininkas nuo ryto buvo paėmęs romo – ir ne vieną butelį.
Tad troškinio kaina staiga šoktelėjo dešimčia kartų. Teko ginčytis, retkarčiais įterpiant net nenorminę tarptautinę leksiką.
Šis įrašas baigiamas tradiciškai – laukite tęsinio.
Svajoji pats įspausti pėdsaką atgimstančioje Kapitono Granto paieškos istorijoje ir savo kailiu patirti visa tai, apie ką kalba Vytaras? Kreipktis tiesiai į ekspedicijos kelionių partnerį – Estravel ir junkis prie įgulos www.estravel.lt
