Nuo stalo nulakstė puodeliai, dušo kamaraitėje ritinėjosi šampūno buteliukai, o viršutinio denio paplūdimio kėdės linksmai čiužinėjo tai į vieną, tai į kitą kraštą.
„Koks smagus lengvas brizas šią naktį“, – plačia pirato šypsena patenkintas sumurmėjo Ludwigas, įsitaisęs kapitono tiltelyje.
Įsitempusioms burėms siūbuojant žvaigždėto dangaus fone, jaučiausi tarsi Skrajojančio Olando jūreivė pakeliui į paslaptingas pietų jūras.
Laikyti vėją rankose
„Stahlratte“ („Plieno žiurkė“), 1903 metais Olandijos dokuose statytas 24 metrų ilgio burlaivis, kadaise vadinosi Johanna Maria ir plaukiojo tarp Stavangerio ir Haugesundo Norvegijoje kaip nedidelė žvejų škuna. 1984-aisiais burlaivį nusipirko vokiečių komuna Bremene, ir jau dvejetą dešimtmečių „Stahlratte“ plaukioja Karibų jūroje tarp Meksikos, Kubos, Jamaikos, Panamos bei Kolumbijos.
Įgulos meiliai vadinamas Lulu, kapitonas Ludwigas Karibus pažįsta kaip savo penkis pirštus. Jo pirmoji padėjėja, olandė Anna Angevaare, sako, jog jūroje jaučiasi tarsi namie. „Tradiciniu buriavimu susidomėjau būdama septyniolikos, o čia, „Stahlratte“ burlaivyje Karibuose, esu jau dvejetą metų. Siekiu pati netrukus tapti kapitone, o „Stahlratte“ man tapo puikiausia mokykla“, – sako Anna. Smulkutė dvidešimt vienerių metų mergina vadovauja dviems įgulos nariams, be vargo susitvarko su didžiosiomis burėmis bei išmano viską apie burlaivio manevrus, variklį bei remontą.
„Spalį pradėsiu studijas Olandijos Enkhuizer Zeevaartschool, tradicinio buriavimo koledže, kad pagaliau galėčiau gauti kapitono licenciją. Nekantriai laukiu studijų, bet manau, kad praktika – kur kas svarbiau. Kai esi jūroje diena iš dienos, išmoksti greitai priimti sprendimus, improvizuoti, jei reikia ką nors sutaisyti laive – be to, tarsi vystai "raumenų atmintį", kaip rišti mazgus, kaip kelti ir nuleisti bures. Dievinu buriavimą, nes kai laikai burės virvę ir pajunti, kaip burė įsitempia – tai nenusakomas jausmas. Tarsi laikytum vėją rankose”, – pasakoja Anna.
„Tai tokia galinga patirtis. Burlaivyje tarsi tampi viena su gamtos jėgomis. Žinoma, kai vėjo nėra, naudojame variklį, tačiau tai ne tas pat. Variklis – tai mechanika. Burės – tai labai fizinis, labai natūralus pojūtis“, – sako šaunioji kapitono padėjėja.
Per Atlantą solo
Pasak Annos, ji niekuomet nelaikė savęs feministe – kol nepradėjo buriuoti.
„Visuomet maniau, kad feminizmas nebereikalingas – juk moterys gali balsuoti, daryti, ką panorėjusios. Atrodė, visos feminisčių kovos jau laimėtos. Tačiau kai pradėjau buriuoti – o vargeli... Nors esu kapitono padėjėja, nors puikiai pažįstu šį burlaivį, nors kalbu keturiomis kalbomis ir gerai žinau, kaip derėtis su pakrančių apsauga ar dokų pareigūnais, vyrai dažnai mane laiko „tiesiog mergaite“.
Kapitonui Ludwigui keleiviai, pakrančių pasieniečiai, karininkai visuomet paspaudžia ranką, man – beveik niekuomet. Su manimi tiesiog yra elgiamasi kitaip nei su vyrais kapitonų padėjėjais. Stengiuosi tiesiog nekreipti dėmesio, o kartais paprasčiausiai viduje pasijuokiu iš mačizmo, ir tiek“, – sako Anna.
Pasak jos, ji pažįsta visus burlaivio manevrus, gali vairuoti „Stahlratte“ tiek burėmis, tiek varikliu, ir jei kas nutiktų kapitonui, Anna be vargo perimtų laivo valdymą. „Norėčiau kada nors viena burlaiviu kirsti Atlantą, o gal net apiplaukti visą pasaulį: vienatvė manęs negąsdina, o jūroje jaučiuosi geriausiai.
Ar nebūtų baisu? Ne – nejauku buvo tik vieną kartą Kolumbijos Kartagenos dokuose. Naktį kažkas mėgino pavogti mūsų valtį, aš burlaivyje buvau viena – tikrai pasijutau pažeidžiama. Tačiau jūroje jaučiuosi visiškai saugi. Audros gerai paruoštam burlaiviui nebaisios, juk tiesiog supiesi kartu su bangomis. Jei nesi pratusi, gali būti baisoka, tačiau kai pažįsti kiekvieną laivo virpesį – nieko ypatingo“, – įsitikinusi Anna.
Uraganai, koralų rifai ir ispanų galeonai
Pasak kapitono Ludwigo, Karibų jūra – pakankamai rami, išskyrus, žinoma, uraganų sezoną. „Tarp birželio ir lapkričio kursuojame tik tarp Kolumbijos ir Panamos, o į Jamaiką, Providenciją ir Kubą plaukiame žiemą. Karibai – pakankamai ramus regionas, tačiau ir čia reikia patirties, išmanymo bei tikslios navigacijos. Jūros dugnas ties San Blas salomis sėte nusėtas nuskendusiais laivais, nes ten daug koralų rifų, ant kurių nepatyrę kapitonai dažna užveda laivus“, – pasakoja Ludwigas.
Legendos apie piratus, nuskendusius ispanų galeonus, laivus – vaiduoklius bei jūrų pabaisas pamažu apleidžia Karibus. Nors Panamos vandenyse vis dar atrandama senų, septyniolikto – aštuoniolikto amžiaus ispanų ir portugalų laivų, kartais net su lobiu, šiandien Karibai – banglentininkų ir nardytojų rojus.
„Piratų čia nebėra, tačiau narkotikų kontrabanda iš Kolumbijos į Meksiką ir JAV tiesiog klesti. Pavyzdžiui, Providencijos salos ypač populiarios tarp kolumbiečių „kokaino kapitonų“, kurie čia pasipildo degalų. Siaubinga, kaip jie rizikuoja, bet, matyt, dėl pinigų žmonės pasiryžę viskam“, – priduria kapitonas Ludwigas.
Dvejetą mėnesių praleidus girgždančiame „Stahlratte“ denyje, jūrai naktimis žioruojant žaltvykslėmis – fosforuojančiam planktonui – o dienomis lenktyniaujant su delfinais ir žuvimis skraiduolėmis, pagaliau išlipus ant žemės Kartagenos dokuose atrodo, lyg būčiau grįžusi iš kito pasaulio. Keliauti jūra burlaiviu – tai tarsi sapnuoti atviromis akimis.
