Mano rojus – akimirka. Tai nieko tikro, tik jausmas, kuris disidentiškai vaduojasi nuo teorijų, dėsnių ir
 |
| 123rf.com nuotr./Keliukas Balkanuose. |
tiesos – tų pranašų ir rašto aiškintojų. Kelias taip dažnai kartojasi, jog pats juo tampu. Grįžtu pas save ir daugelį kartų pravažiuoju, darau lankstas ir ignoruoju raudoną. Kelias neturi išankstinių nusistatymų. Kelias be galutinės stotelės, iš tiesų gali padovanoti daug netikėtų tarpinių stotelių, į kurias paprastai jūs niekada nebūtumėte užsukę.
Kai kelionės metu pavėluoji į paskutinį tądien Budapeštan išvykstantį traukinį ir prisėdęs Zagrebe prie nepažįstamojo, klustelni, gal šis turįs cigaretę, tuomet pastarasis gali papasakoti, jog šiandien štai pralošė visus turėtus pinigus. Tiesdamas į tavo sveikatą, ką tik gurkštelėto alaus butelį, konstatuoja, jog turi problemų su alkoholiu. Pavargusiu, bet nenugalėtu veidu prasitaria, jog Bosnijos karo metu, tarnavo kaimelyje, kuris, pamišėliško serbų vykdyto bosniakų genocido metu turėjo būti sekanti beprotybės auka. Beprotybės, kurios ašmenimis sruvo moterų, vaikų ir senių perrėžtų gerklų kraujas. Ir tos akys žvelgiančios taip lyg, rodos,viską išgyventų ir vėl. Sutinki tokių personažų ne vieną. Jie kaip kelio ženklai.
Kartais kelio ženklų nepaisai. Merki koją ten, kur jau buvai arba tiesiog neklausai net pats savęs. Pats abiem rankom įsikiši kabliuką sau į žiaunas, trukteli už valo ir pasufleruoji, kad jau laikas traukti. Taip mes su bendrakeliaiviais papuolėm į palmėmis papuoštą didžiausią Kroatijos turizmo industrijos masalą – Dubrovniką.
 |
| 123rf.com nuotr./Dubrovnikas - Kroatijos turizmo centras. |
Dubrovnikas! – aiktelėsite jūs, o pritariamuoju back vokalu jums kaprizingu šlamesiu atkartos tos pačios palmės ir ošianti mėlyna jūra. Palikite šį „turistų pamėgtą Viduržemio rojų“ orų prognozių žemėlapiuose!
Kodėl? Todėl, kad naktį jis būtinai privažiuos prie jūsų savo motoroleriu. Neišjungęs motoro ir nenusiėmęs šalmo – štai, koks užsiėmęs – jums pasiūlys nakvynę. Trisdešimt eurų – labai nebloga kaina suskubs patikinti jus. „Nebent už aštuoniolika. Ne? Na ką gi...”.
Jūs nužingsniuojate. Nervingai ima tiksėti sekundės, nuo krantinės, pro laivus, lyg vagis, švelniai atslenka naktinis brizas. Tik tak, tik tak... „Ok ok. 18 euros!”,- privažiuoja ir nemaloniai lyg sparva karštą vidurdieny suzirzia dar karta. O mes dar kartą nesusigundom.
Tuomet vis dar burzgiant motorui „bzur bzur bzuur!” Dubrovnikas nusijuokia, spaudžia gazą ir toldamas, dusliai birbiant senutėlei „Vespai”, spėja pinčukiškos šypsenos nutviekstas mums sušukti „cha cha cha better sleep in the park! Better in the paaaaaaark…!” (Cha cha cha geriau miegoti parke! Geriau parke...!).
Dubrovnike, būdavo momentų, kuomet atmetęs štai tokius, dievaži, nepadoriai gundančius pasiūlymus jausdavausi, lyg ką tik laimėjęs pokerio partiją. Jaučiausi lyg įsigavęs į žalčio urvą, ir ten be jokio leidimo raškantis jo pažinimo obuolius. O pagautas pykčio, dar ir piktdžiugiškai jais bežongliruojantis žalčiui panosėje.
Mums tik pasirodžius ir žalčiui vis dar miegant, pro vielinę tvorą kaišiodami rankas skynėme pažinimo apelsinus, į barus ėjome tik pasysioti, o miegojome naktį siauroje senamiesčio gatvelėje.
Jūsų pasipiktinimas klaus kodėl? Kodėl tokie nekultūringi ir netvarkingi? Nes: a) esame be skatiko kišenėje, b) nes esam tais, kuriuos paprastai vadina lūzeriais ir galiausiai todėl, kad c) nors ir būdami lūzeriais turim žmogišką troškimą pamatyti Dubrovniką, nusimesti sunkias kelionines kuprines ir įmerkti kojas į mėlyną jūrą. Ir kai jau būsime tai padarę, galėsime atremti viso likusio tvarkingo pasaulio panieką. Sėkmingų kostiumuotų korifėjų žodžiais tarsime sau ir kitiems:
I’ve lived the life that’s full
I travelled each and ev’ry highway
And more, much more than this, I did it my way.
(iš F. Sinatros dainos „My way“) (Liet. – Nugyvenau prisirpusį gyvenimą/ Nukeliavau kiekvienu greitkeliu/ O kas visų svarbiausia – padariau tai visiškai savaip.)
Dubrovnikas, beje, yra labai dvilypė asmenybė.
 |
| 123rf.com nuotr./Dubrovniko gatvelė. |
Kartą dviejų išradingų protų sąjunga po eilinės vyno taurės pagimdė terminą “pragmatiškasis moteriškumas”. Jis taikytinas moterims, kurios yra dieviškai gražios, tai gerai žino ir moka reikalui esant tuo pasinaudoti. Grožis tampa pragmatišku. Dar blogiau yra tada, kai po akiniuotos ir spuoguotos paauglystės, pradeda ryškėti afroditiškos grožybės ir po kiek laiko jos jau panaudojamos taktiniais sumetimais. Taip grožis tampa priemone ir įrankiu.
Dubrovnikas turbūt irgi naudojasi savo grožybėmis, nors dar visai neseniai, karo su serbais metu, buvo stipriai sugriautas. O dabar kaip iš dangaus tas gražumas. Kur dar dygstantys SPA centrai, įspūdingi buvusiam prezidentui F. Tudžmanui skirti tiltai, prieplaukos su snobiškai užvadintais laivais, saulė ir ta pati mėlyna mėlyna jūra... ak. Neįkandamas grožis paprastam tranzuotojui.
Močiau į tą Dubrovniką ranka, trenk jį perkūnas, tačiau prisimenu štai ką – besilankant Makedonijoje prie „eik tu sau!“ kokio gražaus Ohrido ežero, užsukau aplankyt ikonų muziejaus. Praeinu dulkėta gatvele, posūkis į kairę, medinės pravertos durys ir štai toks vidinis kiemelis: bizantiško tipo pastatų kompleksas, medžių paunksmėj stovi sena „Zastava“. Greta ant suoliuko pūpso apkūnus vyriškis ir įsakinėja. Matau kaip dukra paskubom prileidžia kibirą vandens, prabėga su juo ir... šliūkšt ant tos purvinos mašinos. Čia iš senos bažnyčios-muziejaus išbėga garbiniuota makedonė, ir kažką garsiai, su dideliu užsivedimu sako giminėms ar kaimynams. (Supratau, kad turistai nesusimokėjo už bilietą. Nemoka, kad juos kur!). Senesnioji moteriškė padeda dukrai – dabar jau abi plauna „Zastavą“, o palei ikonų pastatą šmirinėja keli babmbliai. Pirštai burnoje, ir akys nepaleidžia nepažįstamo užklydėlio. Be manęs daugiau jokio pašalinio asmens. Pasijaučiau nejaukiai, kai iš stebėtojo, tapau stebimuoju. Tapau paveiksliuku savo kelyje.
Taip ir Dubrovnikas... tave stebi ir stebisi tik tada jei mato, jog neturi pinigų.
Antroji Dubrovniko dvilypės asmenybės dalis yra turistai. Jų, galvą guldau, yra turbūt daugiau negu vietinių gyventojų. Jie yra niekšai ir daugiau apie juos neverta kalbėti.
 |
| 123rf.com nuotr./Dubrovnikas naktį. |
Kroatija. Čia viskas palaikoma švaistūniškumo, lengvabūdiškumo, draugiškumo, bei pietietiškos iracionalios laimės mišiniu. Jokių namų! Vakarop kaimynai susirenka pažaisti kamuoliu, pasišnekučiuoti ar išlenkti butelaitį skanaus Karlovačko alaus. Zagrebas, Splitas, Dubrovnikas visur ir visomis dienomis, man būnant, kavinės buvo pilnos žmonių lėtai gurkšnojančių alų ar kavą.
Ar darbas mus padarė žmonėmis? Geriau neklausinėti nesąmonių. Namai ir tylus vakaras prie televizoriaus? Beprotybė! O dabar pasiimkit savo piniginę, iškrapštykit, visus turimus įvairaus nominalo savo pinigus, sudėkit juos į krūvelę, šalia pridėkite televizoriaus pultelį, bei naujausią savo „iPod“ grotuvą, kad viskas atrodytų kiek rimčiau dar pridėkite ir keturis metus stenėtą perspektyvios teisės, vadybos etc. diplomą ir paklauskite savęs ar visa tai yra verta daugiau nei ta kroatiška beprotybė, pernakt su draugais praūžta alga, bei nerūpestinga žaidimo rutuliais partija vakare su savo kaimynais.
Kai jūs skaičiuosite ir mąstysite, aš dideliu greičiu pralėksiu pro jus berdamas jums turbūt nesuprantamus žodžius, lyg pažinimo vaismedžio sėklas į jūsų sodą. Sakysite, viskas, kas yra ant jūsų stalo, yra tikra, bet mano sėkla jau pasėta. Tik tak tik tak – tik laiko klausimas, kada imsite ir suabejosite.
