Kodėl vyko į Karpatus? Tiesiog pasiilgo kalnų: „Jau nesvarbu, į kuriuos važiuoti – kad tik aukščiau žemės, kad tik virš debesų, kad tik vėl į tas beribes erdves, kur nušvinta akys ir nusišveičia visi apniukę sielos užkaboriai.“
Aplankyti trys Karpatų kalnai. Aukščiausias Ukrainos kalnas Hoverla (2061 m), Blyznycia (1881 m) ir Petra (2020 m), į kurio viršūnę pūga neleido užlipti.
Nuotykiai prasidėjo jau kalnų papėdėje. Teko sėsti į seną sovietinę techniką ir kilti iki starto vietos. Deja, technikai kelią pastoja nuvirtęs medis. Toliau teko eiti pėsčiomis
Keliautoja pasakoja, kad sniegas čia iškrito prieš kelias dienas, o atrodo lyg būtų viduržiemis: „Vėjas ir rūkas prideda papildomų prieskonių, tad nelabai ir suprasi, kur čia eini. Atpažinom pavasarį matytą snieginių krokų pievelę.“
Keliautojai tądien pasuko ne į viršūnę – per daug pavojinga. Naujas maršrutas taip pat buvo gana ekstremalus: „Smagumai prasidėjo už pirmo posūkio – tokio stataus pakilimo seniai jau nebuvau mačiusi. Purvas ir slidūs lapai jį darė dar ekstremalesnį. Grįžinėjant atgal paaiškėjo, kad pakilti per šį etapą dar nebuvo taip sudėtinga, kaip leistis.“
Kalnų orai – kaip koketuojanti mergiotė: tai praskleidžia savo drabužį, tai vėl tvirtai į jį susisupa. Jei ką nors spėjai pamatyti, nereiškia, kad spėjo ir kiti.
Kitas dvi dienas kalnų viršūnės įsileido, bet niekas nesitikėjo, kad gamta čia visiems „Kertam kampą“ keliautojams pateiks siurprizą.
Vėjas ir sniegas čia žmogaus pastatytus statinius, kryžius ar informacines rodykles pavertė tikrais meno stebuklais.
„Turbūt niekad gyvenime neatsistebėsiu kalnų stebuklais. Argi įmanoma nedžiūgauti ir nesvaigti iš nuostabos, matant, kaip ką tik buvęs purvinas ruduo akyse virsta pasakiška žiema? Tokio grožio akivaizdoj ne tik kalbėti, bet ir garsiau kvėpuoti nedrąsu.
Kalnų orai – kaip koketuojanti mergiotė: tai praskleidžia savo drabužį, tai vėl tvirtai į jį susisupa. Jei ką nors spėjai pamatyti, nereiškia, kad spėjo ir kiti.
Karpatų kalnus visuomet įsivaizduodavau kaip žalią oazę, kur, rodos, tik eik pasišokinėdamas kalnų takeliais, kvėpk žolelių aromatus, šildykis saulės voniose. Pavasarį pamačiau, kad šitie kalnai irgi būna balti. Šįkart kai kurie vaizdai priminė rytą po seno pasaulio pabaigos ir prieš naujo pradžią.
Kur kitur, jei ne viršūnėje, gali stovėti tokios modernaus meno instaliacijos? Vienas iš jų yra kryžius, kitas – atminimo žuvusiems simbolis, trečias – rodyklė. Bet kas tuo patikės, kai mato prieš akis tikrai ne žemės paviršių primenančius darinius“, – dalijosi prisiminimais keliautoja E.Karoblytė.
Per sekundę debesys prasiskyrė ir atidengė viską, kas buvo bandyta nuslėpti! Aleliuja!
Neįmanoma būti nelaimingu, kai savo akimis matai ir visa dūšia jauti tai, ko taip ilgai laukei. Tai, ko negali matyti ir pajusti visi, likę kažkur žemai, likę Lietuvoj, sėdintys šiltuose namuose (vieni gal norėtų, bet negali; kiti gal galėtų, bet nenori; tretiems išvis niekas neįdomu).
