Leidinyje nagrinėjami Karšuvos žemės, kurios teritorija apima didžiąją dalį dabartinių Tauragės ir Šilalės rajonų, LDK karo su Vokiečių ordinu įvykiai, aptariama čia stovėjusių pilių reikšmė.
V.Almonaitis pasakoja, kuo jį, kaip istoriką ir žygeivį, ne kartą keliavusį po Karšuvą, traukia šis kraštas.
– Ką šiuolaikiniam žmogui sako žodis Karšuva ir kaip nutiko, kad jis buvo dingęs iš vartosenos?
– Istorikai ir istorija besidomintys žmonės puikiai žino, kur buvo Karšuva, nes tai stambus LDK vienetas, dažnai minimas šaltiniuose ir istoriografijoje. Eilinis šių laikų Lietuvos gyventojas greičiausiai bus bent jau girdėjęs, kad yra tokia Karšuvos giria. Tiesa, iš tikrųjų ji apima tik pietinius buvusios žemės pakraščius.
Neseniai dar atsirado Karšuvos vienmandatė rinkiminė apygarda, bet jos teritorijoje tikrosios Karšuvos – tik kampelis: Eržvilko ir Gaurės apylinkės. Žodžiu, daugelis nežino, kur buvo ta Karšuvos žemė. Mat dar XVIII a. pabaigoje, kai nustojo egzistuoti LDK Karšuvos valsčius, nebeliko ir dabar nėra taip vadinamo administracinio vieneto, todėl vietovardis pasimiršo.
Kad Karšuvos žemė XIII–XIV a. apėmė didžiąją dalį dabartinių Tauragės ir Šilalės rajonų, geriau įsisąmoninę tų savivaldybių gyventojai, nes daugelis jų noriai domisi savojo krašto istorija. Be to ir aš su žmona Junona šį tą esame nuveikę – nuo 2004 iki 2017 m. išleidome keturis kelionių žinynus, kurių pavadinimuose yra žodis Karšuva.
– Kokį šios žemės vaizdą piešia archeologiniai radiniai, išlikęs paveldas? Kuo Karšuva skyrėsi nuo kitų aplinkinių žemių?
– Pirmiausiai Karšuva išsiskyrė savo etniniu pamatu. Žemės archeologijos paminklų, ypač kapinynų tyrimai sako, kad nors XIII a. Karšuvos gyventojai iš esmės jau buvo sužemaitėję, savo kultūra liko artimi kaimynams kuršiams bei lamatiečiams, turėjo daug jų kraujo. Įdomu, kad ir istoriniuose šaltiniuose Karšuvos gyventojai, kaip lietuviai, žemaičiai, buvo vadinami kuopiniu vardu – karšuviais.
Palyginus su kitais LDK valdymo vienetais, Karšuva išsiskyrė dydžiu. XIII–XIV a. ji apėmė kone trečdalį senosios Žemaitijos – buvusios žemaičių genties teritorijos. Tiesa, dar į Žemaitijos sudėtį įėjo ne ką mažesnė Šiaulių žemė, o šiaurės rytinę Lietuvą apėmusi Nalšia buvo dar didesnė.
– Ką ši žemė reiškė XIII-XIV amžiuje, kokia buvo jos politinė, strateginė reikšmė? Kuo ji traukia kaip mokslininką, istoriką?
– Kai Vokiečių ordinas užkariavo šiaurės Kuršą, Skalvą, Lamatą, Karšuvos žemė atsidūrė pasienyje, į ją buvo nukreipti kryžiuočių žygiai. Iš tikrųjų vokiečiai planavo nukariauti visą Žemaitiją, vėliau ir visą Lietuvą, bet Karšuva buvo arčiausiai jų užvaldytų žemių, todėl ją ir Panemunę, per kurią ėjo svarbiausias vandens kelias, puolė pirmiausiai.
Kryžiuočių karo žygiai į Karšuvą prasidėjo 1285 m. ir tęsėsi ilgiau nei 100 metų. Ši žemė buvo lyg skydas, dengęs Lietuvos valstybę iš vakarų.
Karšuvos istorija traukė ir trauks pirmiausia tuo, kad XIII–XIV a. čia, palyginti mažoje teritorijoje, buvo labai daug įvykių, kurie ne iki galo ištirti. Šios žemės istorijoje likę dar labai daug mįslių, apima azartas kai bandai jas įminti.
Ši žemė buvo lyg skydas, dengęs Lietuvos valstybę iš vakarų.
– Kodėl būtent Karšuvoje užstrigo kryžiuočių žygiai į Lietuvą?
– Lietuvos valdovai, pirmiausia didysis kunigaikštis Vytenis, puikiai suvokė strateginę Karšuvos padėtį, jos reikšmę valstybės gynybai, todėl dar XIII a. pabaigoje žemės gynybinis potencialas buvo stiprinamas įvairiais būdais. Pirmiausia kilo naujos ar buvo remontuojamos senos pilys. Į Karšuvą iš Rytų Lietuvos siųsti karvedžiai ir eiliniai kariai (leičiai), gynybą koordinavo valdovo brolis kunigaikštis Gediminas. Vien tik faktas, jog Karšuvoje, Pagraudės krašte (valsčiuje), ant Padievaičio piliakalnio stovėjo Gedimino vardu vadinta pilis daro įspūdį. Taigi esminis faktorius – valstybiniu lygiu organizuota gynyba.
Kitas dalykas, kurį pasisekė išryškinti rašant studiją „Karšuvos žemė XIII–XIV amžiuje“, kad pačios Karšuvos žemės gynybinis potencialas buvo didelis. Šaltiniuose minimos mažiausiai aštuonios Karšuvoje stovėjusios lietuvių pilys. Be to, žemės teritorijoje yra maždaug 25 vėlyvi piliakalniai. Dalis buvo nenaudojami, tačiau bent keliolika šaltiniuose neminimų pilių ant jų XIII–XIV a. turėjo stovėti.
Aišku, kryžiuočiai galėjo užimti bet kurią iš jų. Tą ir darė, bet reikia suprasti, kad jeigu pilies nepasiseka užimti klasta, ji tiesiog šturmuojama, ir tokiu atveju šturmo metu prarandama šimtai gyvybių. Tad, kol bandė užkariauti Karšuvą, visas tas keliasdešimt pilių, Vokiečių ordinas prarado labai daug žmonių ir resursų.
Įdomiausia, kad kryžiuočiai Karšuvos iki galo taip ir nenukariavo, tik siaubte nusiaubė pietvakarinę dalį, išgriovė čia stovėjusias žemaičių pilis. Kita vertus, skirtingai nei Panemunėje, nepastatė nė vienos savo tvirtovės. Be to, šiaurės rytinė Karšuvos dalis – Skaudvilės ir Kaltinėnų apylinkės – apsigynė, liko tankiai gyvenamos iki XIV a. pabaigos.
Įdomiausia, kad kryžiuočiai Karšuvos iki galo taip ir nenukariavo, tik siaubte nusiaubė pietvakarinę dalį.
– Lietuva tikrai tankiai nusėta piliakalniais, tačiau įdomu, kuo išskirtiniai Karšuvos piliakalniai, kokia sąsaja tarp jų?
– Išsiskiria piliakalnių grandinė palei Jūros upę. XIII a. pabaigoje – XIV a. pradžioje čia buvo išrikiuota maždaug 10 pilių ir pilaičių, kurios sudarė Jūros gynybinę sistemą. Ji, suprantama, buvo kiek mažesnė nei Nemuno sistema, bet ir ji tarnavo maždaug 50 metų. Tik XIV a. 4 dešimtmetyje po daugelio puolimų Vokiečių ordinas sistemą pralaužė ir jau galėjo laisviau žygiuoti į Žemaitijos gilumą. Dar pastebėčiau, kad Karšuvoje yra vėlyvų piliakalnių, kurie įrenginėti ar stiprinti būtent XIV a., kai jau labai gerai mokėta tą daryti. Tad kai kurie piliakalniai, pavyzdžiui, Gegužių ar Pilių (Kaltinėnų) išsiskiria itin galingais įtvirtinimais.
– Ar perduodama žodinė tautosaka, padavimai atspindi šaltiniuose minimus įvykius? Gal jų tikrumą patvirtina archeologiniai radiniai? Gal yra konkrečių pavyzdžių?
– Keliaudamas po Karšuvą vienas ar su bendražygiais esu užrašęs dešimtis padavimų apie piliakalnius, senąsias šventvietes ir kitus objektus. Nemažai jų kaip priedas publikuojami knygoje „Karšuvos žemė“. Iš tikrųjų informacija tautosakoje yra savotiškai užkoduota, reikia labai gilintis, kad suprastum, kas tau sakoma. Tai tolimas įvykių aidas, bet, kaip žinia, aidas iš niekur neatsiranda. Kažkas turi šūktelėti. Naujojoje studijoje pateikiu net kelis pavyzdžius, kai istorinių, archeologinių tyrimų duomenys sutampa su žiniomis tautosakoje.
Pavyzdžiui, netoli nuo Varsėdžių bažnytkaimio dunkso toks Akmenos iš dalies nuplautas Vedrių piliakalnis. Pasakojama, kad priešais jį, kitapus upės, vykęs didelis mūšis, buvę išlieta daug kraujo, todėl vietovė vadinta Kruvinąja Dirvele. Dabar ši vieta saugoma ir tyrinėjama, nes paaiškėjo, kad čia būta papilio gyvenvietės. Aišku, kad karo su Vokiečių ordinu metu ji greičiausi buvo užpulta ir nuniokota. Be to, vokiečių kronikose yra duomenų apie 1375 m. Kaltinėnų apylinkėse vykusį mūšį, kuriame žuvo 21 kryžiuotis. Visai realu, kad padavimuose aidi šio pergalingo mūšio aidai.
Apskritai Karšuva išsiskiria istorinės atminties gilumu. Šio krašto žmonės mena savo protėvius ir pagrįstai didžiuojasi jų žygiais.
– Kurie Karšuvos objektai labiausiai reprezentuoja jos istoriją? Ką pirmiausia rekomenduotumėt aplankyti?
– Nekyla abejonių, kad lankytina vieta Nr. 1 šiame regione – Padievaičio archeologinis-istorinis kompleksas, buvusi Gedimino pilies vieta. Tai ne tik piliakalnis, bet ir įtvirtintas papilys, šventvietė, kurioje išlikęs unikalus objektas – iš akmens ištašytas sostas, skirtas žyniui, o gal kunigaikščiui. Beje, kompleksas kaip tik dabar baigiamas tvarkyti, bus puikiai parengtas lankymui.
Taip pat siūlyčiau apžiūrėti Karšuvos-Ivangėnų dviejų piliakalnių kompleksą prie Skaudvilės. Kai Vokiečių ordinas nuteriojo visą pietvakarinę Karšuvą, ši vietovė tapo krašto centru, ką ir liudija vienintelis toks tebevartojamas kaimo pavadinimas – Karšuva.
Dar reikėtų nuvažiuoti į Batakius. Čia dunksantis piliakalnis – viena iš labiausiai krauju aplaistytų vietų Karšuvoje. 1302–1329 m. įvyko bent keturi čia stovėjusios Aukaimio pilies puolimai.
Norint plačių vaizdų, emocijų, galima užkopti ant Pagrybio, Pilių, Pagramančio piliakalnių. Karšuva nenuvils, ši žemė tiesiog kvepia praeitimi.
