Šis didžiausias Žemaitijos piliakalnis stūkso Karūžiškės dvaro laukuose, tad nuo seno Medvėgalio šlaite įkurtose kapinaitėse buvo laidojami šių žemių savininkai – Bucevičiai, Bytautai, Liutikai. Viskas būtų nuėję į užmarštį, jei ne viena narsi šios giminės moteris Snieguolė Jurskytė, daugiau kaip po 50 metų sugrįžusi iš emigracijos ir tesėjusi motinai duotą pažadą – atgauti ir atgaivinti Karūžiškę, įprasminti tėvelio Alfonso Jurskio atminimą.
1932 m. Kaune gimusi Snieguolė pamena jo darbovietę – Kauno radijo stotį, kurią jis įkūrė, labai ja džiaugėsi, kad pagaliau radijas kalba lietuviškai. Karūžiškėje prabėgo jos vaikystės vasaros. Iš čia 1944-aisiais su tėvais ir dviem broliais emigravo į Vakarus. Todėl Karūžiškę prikėlusi naujam gyvenimui ir čia dabar leidžianti savo gyvenimo saulėlydį, moteris sako: „Visa tai, ką darau, – savotiškas mano praeities tęstinumas.“
Visą gyvenimą emigracijoje saugotas gimtinės medus
Pirmą kartą iš JAV Snieguolė į Lietuvą atvyko 1993 m. mirus mamai. Aplankė tada ir Karūžiškę, iš kurios su tėvais 1944 m., kai jai buvo 12 metukų, emigravo į Vakarus. Sugrįžo jau 61-erių. Snieguolė yra pasakojusi, kad jai ir dviem jos broliams mama prieš miegą visad sakydavo: „Vaikeliai, užsimerkite, įsivaizduokite Karūžiškę, Medvėgalį, mūsų senąjį ąžuolą. Gerai įsiklausykite, netrukus išgirsite paukščių balsus.“ Ji niekad to nepamiršo. O galbūt Snieguolę labiausiai paveikė mamytės prašymas – jai mirus, lūpas patepti atsivežtu ir per visą gyvenimą toli nuo Tėvynės išsaugotu Karūžiškės pievų medumi. Šį pažadą ji įvykdė.
„Nei knygose, nei gyvenime nesutikau panašaus gimtųjų namų meilės ir ilgesio pavyzdžio. Manęs dažnai klausia, kodėl grįžau. Nesugrįžau! Karūžiškė, Padievytis, Laukuva, Kaltinėnai, Požerė ir Varniai mane pasišaukė. Pasišaukė Tėvų, protėvių balsu ir įsipareigojimu Vytauto Didžiojo dovanos nepaniekinti, bet, kiek jėgos leidžia, jos neapleisti, puošti ir gaivinti čia gyvenusiųjų atminimą ir jų gyvensenos dvasią“, – dar 2010 m. užrašė S.Jurskytė ir šią savo išpažintį atidavė saugoti Antanui Ivinskiui, Varniuose esančio Žemaičių vyskupystės muziejaus įkūrėjui, su kuriuo bičiulystė užsimezgė nuo pirmųjų metų gimtinėje, kai nuolat lankydavosi Karūžiškėje, kuri nuo Varnių tik už 15 km.
Dabar jau garbaus amžiaus moteris (rugpjūčio 5 d. minės savo 90-metį) rūpintis Karūžiške patikėjo A.Ivinskiui ir jo šeimai.
Dvarą nugyveno svetimi
Lietuvoje Snieguolė sutiko ir savo antrąją pusę. Veikli, aktyvi lietuvybės puoselėtoja JAV, lietuviškų knygų leidybos už Atlanto rėmėja, architektė, renginių organizatorė, lietuviškų radijo laidų vedėja S.Jurskytė ir Lietuvoje įsijungė į kultūrinį gyvenimą. Jos pomėgiai sutapo su šioje veikloje sutiktu kultūrininku, sovietmečiu pogrindinių knygų leidėju, rėmėju, XXVII knygos mėgėjų draugijos nariu Domu Akstinu.
Apsilankius Karūžiškėje, restauruotame svirne įkurtą giminės muziejų aprodė šią sodybą dabar tvarkantis ir prižiūrintis A.Ivinskis. Jis papasakojo ir visas Snieguolės gimtųjų vietų atkūrimo detales. Šis kraštas moteriai labai brangus dar ir dėl to, kad jos tolimiems protėviams žemes šiose apylinkėse yra padovanojęs pats didysis kunigaikštis Vytautas.
Ji prisimena, kaip mama Ona Tallat-Kelpšaitė-Jurskienė (1895–1993 m.) yra pasakojusi iš savo senelių ir prosenelių girdėtą istoriją: Žalgirio mūšyje dalyvavęs totorius Tallat atitempė valdovui kilpa pagautą kryžiuočių karvedį, įvardintą kelpša, baisuokliu. Už tai totorius Tallat buvo apdovanotas Padievyčio, Karūžiškės apylinkių žemėmis, o prie jo vardo buvo pridėta „kelpša“. Ir iki šių dienų jo palikuonys vadinami Tallat-Kelpšomis.
Po daugelio metų emigracijos S.Jurskytei sugrįžus į tėvynę buvo skaudu sužinoti, kad vaikystės dvarelis, kaip visiškai svetimų nugyventas, apleistas, buvo nugriautas 1989 m., o namo akmenys nustumti į tvenkinį. Kažkodėl vietinės valdžios norėta ištrinti čia gyvenusių žmonių atminimą. Kai Snieguolė grįžo iš emigracijos, buvo susitikusi savo bendraamžę, kadaise Karūžiškėje ateidavusią į dvarą ką nors padirbėti. Ji pasakojo, kad 1944 m. spalio 7 d. išvykus Jurskiams, jau kitą rytą ji iš įpratimo atėjo į dvarą ir pritūpė patvarkyti rudenėjančių gėlynų klomboje tiesiai priešais dvarą. Tačiau vežimą pasikinkęs atlėkė dvaro samdinys, pervažiavo tiesiai per tas gėles ir pasakė, kad nieko čia daugiau nereikia daryti.
Tuomet dar vaikui mergaitei visa tai labai įstrigo į atmintį, niekaip nesuprato, kodėl reikėjo arkliu važiuoti tiesiai per gėles. O į dvarą iškart susikraustė buvę dvaro darbininkai. Susikraustė ir į kitą pastatėlį – altaną, kurioje vasarą apsigyvendavo žydelis ir tvarkydavo, veždavo realizuoti dvaro obuolius. Kadangi svirnas buvo reikalingas visoms čia susikrausčiusioms šeimoms, tai svirnas ir altana išliko. Rado Snieguolė ir tebestovintį ąžuolą, tvenkinį, sodo, parko likučius.
Iš šabakštynų traukė vaikystės namus
Nors tai buvo Snieguolės mamos nuosavybė (dvarą su Medvėgalio kalnu ir aplinkinėmis žemėmis ji paveldėjo iš savo bevaikės farmacininkės tetos Juzės Neperkauskienės, prieš Pirmąjį pasaulinį karą Kijeve turėjusios vaistinę), ne taip lengva buvo tai atgauti. Valdžios įstaigose Snieguolei buvo pasakyta, kad nežinia kada bus lėšų iš čia žmones iškelti. Snieguolė nieko nelaukė, pati ėjo, kalbėjosi su žmonėmis, klausė, kur jie norėtų išsikelti. Susitarė ir nupirko jiems namus. O tada jau darbų netrūko. Abu sutuoktiniai kaip įmanydami tvarkė, iš šabakštynų traukė ir puoselėjo Karūžiškę.
2012 m. iš JAV parsivežė savo tėvų palaikus ir juos perlaidojo giminės kapinaitėse Medvėgalio šlaite. Susirinko nugriauto buvusio dvarelio akmenis, dalį ištraukė iš tvenkinio, sukrovė į krūvą ir ten pastatė Trispalvę. O sename, 1827 m. statytame, naujai sutvarkytame dvarelio svirne įamžino savo giminės atminimą, įrengė muziejų, kurį, su šeimininkais iš anksto susitarus, atveria kiekvienam besidominčiam.
Tame pačiame Šilalės rajone esantis Padievytis – Snieguolės Jurskytės mamos O.Tallat-Kelpšaitės-Jurskienės tėviškė. Kaip pamena Snieguolė, vasarodami Karūžiškėje, jie dažnai nuvykdavo už keliolikos kilometrų ir pas babūnę į Padievytį. Suprantama, kaip jai dabar, po tiek metų sugrįžus norėjosi įžengti į senelių namus. Tačiau čia gyvenantys svetimi žmonės S.Jurskytės net per slenkstį neįleido, klausė, ko čia atvažiavo, nieks nesileido ir į kalbas ir pareiškė niekur iš čia neišeisią.
Kieme Snieguolė pasilabino tik su besiganančia kiaule ir simboliškai su ja nusifotografavo – kaip didelės nuoskaudos ir čia gyvenančių žmonių poelgio atminimui. Tą nuotrauką, iliustruojančią, kaip buvo „grąžinta“ nuosavybė, Snieguolė eksponuoja ir Karūžiškės muziejuje.
Už akių moteris nuolat girdėjo klausimus: ir ko ji čia parvažiavo, būtų sau sėdėjusi Amerikoje. Skaudu buvo Snieguolei. Bet suvokė, kad žmonės, patys nepatyrę gimtųjų namų praradimo, to niekad nesupras. Net ir ne visas žemes jai pavyko iki šiol atgauti.
Dėl Medvėgalio nesiginčijo, piliakalniai negali būti privatūs, tik valdžios žmonėms sakė: „Jūs man jį grąžinkit, o aš tą pačią dieną padovanosiu Lietuvai.“ Nors oficialiai vyko nuosavybės atkūrimo procesas, „poniai iš Amerikos“ labai nenoriai vietinė valdžia grąžino jos motinos žemes. Ir jei ne buvusio dvaro kalvio sūnus, aukštas pareigas užimantis Aukščiausiajame Teisme, vargu ar Snieguolei būtų grąžinta didžioji dalis nuosavybės.
Tėvas – Lietuvos radijo įkūrėjas
Giminėje būta daug žinomų, Lietuvai tarnavusių žmonių. Visus juos Snieguolė norėjo įamžinti. Pirmiausia – jos tėvas Lietuvos kariuomenės pulkininkas leitenantas, radijo inžinierius, pirmasis Kauno radijo stoties viršininkas Alfonsas Jurskis (1894–1966 m.), vienas daugiausia prie radijo įkūrimo prisidėjusių asmenų. Baigęs Petrogrado institutą, paskui radiotechnikos mokslus Paryžiuje, praktiką atlikęs Eifelio bokšto radijo stotyje, A.Jurskis Kaune paruošė radijo siųstuvo ir radijo įrenginio technines sąlygas ir, jam vadovaujant, 1926 m. birželio 12 d. pirmą kartą lietuviškas radijas prabilo iš Kauno radijo stoties pastato Žaliakalnyje.
Kauno radijo stotis iškart pradėjo transliuoti nuolatinę radiofoninę programą, o 1929 m. stotis pavadinta Valstybės radiofonu. Pasak S.Jurskytės, jos tėvą sovietmečiu bandė ištrinti iš visų archyvų. Daugelyje dokumentų ji rasdavo tiesiog užtušuotą jo pavardę. Net ir Lietuvos radijas apie savo istoriją buvo susidaręs klaidingą vaizdą, esą pirmoji radiofono vieta – Laisvės al. 23. Snieguolė dėjo daug pastangų, kol įrodė, kad dar prieš tai radijas pusantrų metų buvo transliuotas iš kitur – iš Vaižganto gatvės.
„Garbė tarnavusiems Lietuvai“
Padievyčio dvaro žemėse, netoli Padievyčio ežero, S.Jurskytė pastatė gražų atminimo akmenį su kryžiumi-saulute savo mamai ir Lietuvai tarnavusių mamos brolių Tallat-Kelpšų atminimui. Po jų pavardėmis taip ir užrašyta – „garbė tarnavusiems Lietuvai“. Vienas iš mamos brolių – Kazys Tallat-Kelpša (1893–1968 m.), Lietuvos kariuomenės brigados generolas, iš Lietuvos pasitraukęs tik 1944 m.
Tai jis 1940 m. birželio 15 d. į Kybartus vijosi Antaną Smetoną ir, Ministro Pirmininko Antano Merkio įpareigotas, bandė prezidentą įkalbėti grįžti. Tadas Tallat-Kelpša (1897–1979 m.) – Laukuvos šaulių būrio vadas. Stasys Tallat-Kelpša (1898–1981 m.) – veterinarijos gydytojas, kapitonas. Jonas Tallat-Kelpša (1927–1941 m.) – rezistentas, dar moksleivis buvo įkalintas, bombardavimo metu žuvęs Tauragės kalėjime.
S.Jurskytė jaučiasi laiminga, galėjusi iš užmaršties prikelti, daugeliui papasakoti apie savo giminės žmones, nuoširdžiai dirbusius dėl Lietuvos, įprasminti jų atminimą. „Visa tai, ką darau, – savotiškas mano praeities tęstinumas“, – yra sakiusi S.Jurskytė, savo gyvenimo saulėlydį leidžianti Karūžiškėje ir jaučianti savo darbų prasmę.
Kaip pasakojo A.Ivinskis, ne taip lengvai Snieguolei viskas klojosi, ne taip lengvai hektaras po hektaro ji susigrąžino didžiąją dalį teisėtų ir jai paveldėjimo teise priklausančių žemių. Daug kam jos sugrįžimas buvo nepageidaujamas, žmonės stebėjosi ir nesuprato, kam tai poniai iš Amerikos viso to reikia.
„O ji sugrįžo, dvidešimt metų intensyviai dirbo, atkūrė buvusį grožį ir tapo neatsiejama šio krašto dalimi. Aš daugiau nežinau, ar yra kur Žemaitijoje, kad buvusį savo dvarą būtų atkūrę tikrieji savininkai. Tai tikrai unikalus atvejis ir geras pavyzdys, kaip reikia kultūringai gyventi ir elgtis, gerbti savo giminės šaknis“, – sakė A.Ivinskis.
Muziejuje – ir pogrindžio spauda
Atkurtame Karūžiškės svirne įkurtame privačiame muziejuje rado vietą ir daugybė D.Akstino surinktos unikalios medžiagos. „Štai, pavyzdžiui, kunigo Jono Kastyčio Matulionio (1931–2015 m.), 1990 m. atgautoje Vilniaus katedroje ėjusio vikaro pareigas, 800 laiškų. Už bendradarbiavimą su „Lietuvos katalikų bažnyčios kronika“ jis buvo įkalintas. Kalėjime su daug kuo susirašinėjo. Kai 1988 m. jį išleido, susikrovė laiškus į lagaminą ir parsivežė. Vėliau, kai kunigas jėzuitas sunkiai sirgo, visus tuos laiškus perėmė D.Akstinas. Šis dvasinis lobis dabar saugomas Karūžiškės muziejuje“, – pasakojo A.Ivinskis.
Kitas lobis – S.Jurskytės surinktos Adelės Dirsytės (1909–1955 m.) maldaknygės „Marija, gelbėk mus“. Kalinama Sibiro lageriuose, norėdama palaikyti likimo brolių dvasią, ji rašė maldas ant laikraščio skiaučių, beržo tošies. Tos jos kurtos maldos slapta buvo išvežtos į JAV ir 1959 m. išleistos. Vėliau buvo verčiamos ir išleistos daugeliu pasaulio kalbų. S.Jurskytė, dar būdama Amerikoje, daug prisidėjo, kad A.Dirsytės dvasinis šauksmas pasklistų po pasaulį. S.Jurskytė surinko ir į Lietuvą parsivežė daug įvairiomis pasaulio kalbomis išleistų A.Dirsytės maldaknygių. Jos dabar eksponuojamos Karūžiškėje.
2000 m. buvo pradėtas Dievo tarnaitės A.Dirsytės beatifikacijos bylos procesas. Į D.Akstino rankas buvo patekusi A.Dirsytės relikvija – plaukų sruoga, tačiau jis ją perdavė giminaičiams.
Dvaro žemėse įamžinamas garsus partizanas
Snieguolei visą gyvenimą rūpėjo lietuvybė, kova už laivą Lietuvą. Ji puikiai žinojo ir šiose apylinkėse veikusių žemaičių partizanų darbus. Todėl neatsitiktinai atkurtos Karūžiškės dvaro valdos žemėje jau statomas paminklas žinomam šio krašto partizanui – ilgiausiai Žemaičių apygardai vadovavusiam Vladui Montvydui-Žemaičiui (1911–1953 m.), taip pat įrengiama jo žeminė-vadavietė.
Platinamas laisvas žodis kėlė didžiulį įsiūtį enkavedistams
Kaip pasakojo šios atminimo vietos darbus koordinuojantis A.Ivinskis, Žemaičių apygarda veikė didelėje teritorijoje – nuo Skaudvilės miškų iki Šatrijos. V.Montvydo-Žemaičio vadovaujamoje apygardoje buvo ypač gerai išplėtota pogrindinė spauda. Suprasdamas, kad vien ginklu sunku pasipriešinti okupantams, jis, ypač vėlyvuoju kovos laikotarpiu, daug dėmesio skyrė partizanų spaudai. Tuo ši apygarda išsiskyrė iš kitų. Buvo leidžiami laikraščiai „Kovojantis lietuvis", „Malda girioje", „Laisvės balsas“, pastarasis trūkstant popieriaus buvo spausdinamas mokykliniuose sąsiuviniuose. Platinamas laisvas žodis kėlė didžiulį įsiūtį enkavedistams. 1952 m. eilėraščių rinkinys „Laisvės kovų aidai“ buvo išleistas net 1000 egzempliorių tiražu. Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimų centro žiniomis, šis rinkinys slapta buvo surinktas ir išspausdintas valstybinėje Telšių spaustuvėje.
Kaip pasakojo A.Ivinskis, paminklo iniciatorė – Lietuvos laisvės armijos karių ir rėmėjų sąjunga, kurios garbės pirmininkė yra vyriausioji V.Montvydo-Žemaičio dukra Irena Montvydaitė-Giedraitienė. Sovietai dar 1944 m. sudegino jo sodybą, be pastogės liko žmona ir penki mažamečiai vaikai. Žmona buvo suimta 1951 m., įkalinta Kazachijoje, vaikus svetimomis pavardėmis užaugino giminės. Irena Montvydaitė 1953 m. žuvus tėvui buvo paauglė.
Kadangi V.Montvydas-Žemaitis yra kilęs iš Varnių parapijos (Telšių rajono), buvo kreiptasi į Telšių savivaldybę ir prašyta vietos žeminės statybai, tačiau Telšių valdžia nedavė jokio žemės kampelio.
„Mums pagailo ir tų senų žmonių, ir apskritai tokia situacija šiuolaikinėje Lietuvoje man nesuprantama, – sakė A. Ivinskis. – Tad nusprendėm duoti dvaro žemės kampą, ir patys veikiame, kad sumanymas būtų įgyvendintas – žeminė-vadavietė su paminkliniu akmeniu V.Montvydui-Žemaičiui įrengiama vos už 250 žingsnių nuo Medvėgalio, piliakalnio, kuris gausiai lankomas. Karūžiškės dvaro kiemas – taip pat už 250 m nuo žeminės-vadavietės. Galima sakyti, išėjo dar geriau. Statybos, tikimės, iki vasaros bus baigtos.“
V.Montvydo-Žemaičio ryšiai su Karbauskiu
Paminklinis akmuo turi mecenatą. Tai V.Montvydo-Žemaičio krikštasūnis – Česlovas Karbauskis. „Česlovą, Ramūno Karbauskio tėvą, pakrikštijo pats V.Montvydas. Be to, Česlovas V.Montvydui dėkingas už išgelbėtą jo tėvą, – pasakojo A. Ivinskis. – Visiška tiesa, V.Montvydas savo įtaka Česlovo tėvą išlaisvino iš nacių kalėjimo Telšiuose. Tai nepamiršta istorija.
A.Smetonos laikais Česlovo tėvas Leonas Karbauskis buvo mažažemis ir, kaip dauguma mažažemių, 1940 m. pasimpatizavo sovietų valdžiai, pirmosios okupacijos metais buvo artimas valdžiai, už tai naciai 1941 m. jį uždarė į kalėjimą. Karbauskiai ir Montvydai gyveno kaimynystėje, vieni kitus pažinojo, V.Montvydas žinojo, kad nebuvo į kalėjimą uždarytas L.Karbauskis labai jau „iš dūšios“ kairysis, tai Karbauskienei liepė surinkti kaimo žmonių parašus, ginančius senąjį Karbauskį ir raštą nunešti į Telšius. V.Montvydas pasirašė pirmasis, ir to pakako, kad išleistų iš kalėjimo. Kai išlaisvintajam gimė Česlovas, V.Montvydui teko jį pakrikštyti.“
V.Montvydas buvo įsirengęs pogrindinę spaustuvę
Kaip pasakojo A.Ivinskis, nors prie vieškelio dar tik bus pastatyti į žeminę ir dvarą nukreipiantys ženklai, vieta jau dabar atvira lankymui. Žeminėje įrengtas apšvietimas, tad slėpimosi sistema ir čia esantys artefaktai neskendi tamsoje. Ilgainiui čia tikimasi įrengti ir savarankiškai veikiantį audiovizualinį pasakojimą, prieigose pastatyti lauko stendus su Žemaičių apygardos laisvosios spaudos pavyzdžių ekspozicija.
„Apšvietimas bunkeriuose buvo. Iš NKVD dokumentų žinoma, kad senasis, iš Telšių kalėjimo išlaisvintas Karbauskis pakraudavo V.Montvydui akumuliatorius į žemines, – pasakojo A. Ivinskis. – Viename iš bunkerių V.Montvydas buvo įsirengęs pogrindinę spaustuvę – tipografiją. Šriftą buvo parsinešęs iš Varnių spaustuvės.“
Laisvės kovų atminimo ženklai
Žeminių V.Montvydas turėjo daug, kaip rašoma NKVD dokumentuose – aplink Skaudvilę, Medvėgalį, savame Nevardėnų kaime. Nors šis bunkeris simbolinis, tačiau tikrai žinoma, kad Medvėgalio apylinkėse V.Montvydas žeminę tikrai turėjo. Be to, šiose apylinkėse 1948 m. sukviestiems Žemaičių apygardos partizanams jis buvo pristatytas kaip jų vadas.
Apygardos vadas V.Montvydas-Žemaitis pateko į pasalą
„Šis simbolinis bunkeris stovi netoli tų vietų – Požerės ir Paršežerio – kur jis su adjutantu dažnai lankydavosi. Šiose apylinkėse 1953 m. rugpjūčio 23 d. vakare, tarp Lūkšto ir Paršežerio ežerų, einant per kūlgrindą, apygardos vadas V.Montvydas-Žemaitis pateko į pasalą ir žuvo kartu su adjutantu Bronium Alūza-Bedaliu, – pasakojo A. Ivinskis. – Partizanus išdavė netoliese gyvenęs žvejys, devyniolikos vaikų tėvas, pamatęs pramintą takelį ir įsitikinęs, kas juo vaikšto. O prieš tai batalionas V.Montvydą medžiojo penkerius metus. Išdavikui kolūkis pastatė namą.“
Beje, ta kūlgrinda dabar žinoma, norintys keliautojai gali ją išbandyti ir pereiti.
Tad laisvės kovų atminimo ženklai, pasak A.Ivinskio, šalia Medvėgalio kalno yra labai tinkami. Ant atminimo akmens postamento bus įrašyta ne tik visa informacija, kam jis skirtas, bet ir paminėta, kaip kovos tikslą formulavo pats Lietuvos laisvės kovų sąjūdis – už Lietuvos laisvę ir nepriklausomybę. Taip pat paminėtas kovos pobūdis – ginkluota kova ir laisvosios spaudos leidimas. Pokariu tik partizanų bunkeriuose leidžiama spauda buvo laisva. Atminimo akmenyje bus iškaltas ir vienas partizanės, poetės, laisvosios spaudos bendradarbės Irenos Petkutės-Neringos eilėraščio posmas.
Karūžiškės dvaro svirne esančią D.Akstino pogrindžio spaudos ekspoziciją ketinama papildyti Žemaičių apygardos partizanų kovų ir laisvosios spaudos eksponatais. Norintiems pamatyti Karūžiškės ekspoziciją, svirno duris mielai praveria šeimininkai.
Tikėtina, kad čia yra ir V.Montvydo-Žemaičio bei jo adjutanto palaikai
Lankant šias vietas dar svarbu užsukti ir į Varnius, kur paminklą V.Montvydui-Žemaičiui 2013 m. pastatė jo vaikai. „Paminklas stovi ant nedidelės kalvelės, kur stovėjo NKVD būstinė. Manoma, kad šioje kalvelėje enkavedistai užkasė ne vieną nukankintą kovotoją už Lietuvos laisvę. Tikėtina, kad čia yra ir V.Montvydo-Žemaičio bei jo adjutanto palaikai“, – sakė A.Ivinskis.
Netoliese – paminklas Žuvusiems už Lietuvos laisvę ir nepriklausomybę 1944–1954 m. Jį 1989 m. gegužę pastatė Lietuvos laisvės lygos (LLL) Telšių skyrius. Kaip pasakojo A.Ivinskis, šis paminklas yra apskritai pirmas viešas pokario partizanų pagerbimas visoje Lietuvoje ir pirmas LLL pastatytas paminklas. Dar įdomu, kad po metų, 1990 m. gegužę, LLL Telšių skyrius pirmasis Lietuvoje iš Varnių centrinės aikštės nuvertė paminklą Leninui (Vilniuje paminklas Leninui buvo nuverstas tik 1991 m. rugpjūtį).
Prieš keletą metų V.Montvydo-Žemaičio atminimas įamžintas ir prie kelio Varniai–Laukuva, jo gimtajame Gatautiškės kaime. Savo sodyboje sklypelį žemės davė šio kaimo gyventojas politkalinys Silvestras Zajančauskas. Čia, minint Žemaičių apygardos vado ir adjutanto žūties 65-ąsias metines, 2018 m. paminklą pastatė Lietuvos laisvės karių ir rėmėjų sąjunga.
Šios sąjungos garbės pirmininkės I.Montvydaitės-Giedraitienės iniciatyva dabar statomas paminklinis akmuo bei Žemaičių apygardos vado V.Montvydo-Žemaičio simbolinis bunkeris rado vietą ir Karūžiškės dvaro žemėje, kai valdiškose žemėse šiai iniciatyvai vieta buvo atsakyta.
Straipsnių ciklą „Miestelių istorijos. Muziejus duris atvėrus“ finansuoja Lietuvos kultūros taryba
