Daugiau kelionių Lietuvoje istorijų ir fotoreportažų rasite tinklaraštyje „Vieškeliu dundant“
Nudardėjusi iki atokaus Vašuokėnų kaimo pakraščio (Anykščių r.), sukteliu link duobėmis apsigobusio, krūmynuose paskendusio keliuko.
Jo gilumoje išnyra medžių šešėliai, o tarp jų, tai, ką prieš kelis dešimtmečius dar būtume vadinę rūmais. Priešais juos – įspūdingo svirno liekanos. Rodos, šis pastatas net labiau antruosius rūmus primena. Netoliese – arkomis puošto tvarto griaučiai.
Nors ir sienas pamažu susigrąžina žemė, čia, kaip ir anksčiau, vis netyla paukščių ulbesiai. Jų karalystės garsų apsuptyje – pelkėtas ežerėlis, upeliukas, trūnėsiai, įvairūs želdynai.
Apie Vašuokėnų dvarą rašoma jau XVI a. Tačiau pastarojo šeimininkai dažnai keitėsi. Kiek ilgėliau Vašuokėnų dvarą valdė Komarai. Būtent jie ant ežero kranto XIX a. pastatė rūmus, kurių menkus pėdsakus regime šiandien.
1913 m. dvarą nusipirko Bronislovas Brazdžius. Ši šeima Vašuokėnų dvare šeimininkavo iki 1940 m., t. y. tol, kol jis buvo nacionalizuotas. Visgi, Brazdžiai Vašuokėnams dovanojo neištrinamą ir nepamirštamą istorijos dalį.
1914 m., kuomet prasidėjo I-asis pasaulinis karas, vokiečių kariuomenė užėmė Kauno kunigų seminarijos patalpas (įkurta karo ligoninė). Tada Brazdžių šeima nutarė savo rūmus Vašuokėnuose užleisti Seminarijos auklėtiniams, o patys apsigyveno gretimame pastate. Tuo metu Seminarijos rektoriaus pareigas ėjo garsusis poetas – Jonas Mačiulis-Maironis.
Manoma, kad tais neramiais laikais, Vašuokėnų dvaro prieglobstyje, Maironis sukūrė vieną iš savo poemų – „Mūsų vargai“.
1915 m. Seminarija iškelta į Smolenską (Rusija). Lietuvai atgavus nepriklausomybę, 1918 m. grąžinta į Kauną.
Sovietiniais laikais Vašuokėnų dvaro žemės, pastatai priklausė kolūkiui.
Įdomu tai, kad Vašuokėnų dvaro rūmų klasicizmas ar barokas buvo mūrijamas iš nedegtų plytų... Gal Komarai tada taupė laiką ir nesitikėjo, kad kažkada ateityje kokie nedorėliai sumanys nuplėšti stogą. Deja, būtent taip ir atsitiko.
Kai lietus, lyg pavasaris ledą, ištirpdė rūmus... Gal amžini gali būti tik atsiminimai?
Ne – tik laikas.
Daugiau kelionių Lietuvoje istorijų ir fotoreportažų rasite tinklaraštyje „Vieškeliu dundant“
