Kaip 15min yra rašę anksčiau, devyni žuvusieji, neįprastas elgesys ir nepaaiškinami sužeidimai – 1959 m. vasario 1–2 dienomis įvykęs Diatlovo perėjos incidentas vis dar gaubiamas paslapties ir apipintas įvairiomis sąmokslo teorijomis.
Tomis lemtingomis dienomis Uralo kalnuose ekspediciją vykdantys jauni žygeiviai neteko gyvybių, tačiau aplinkybės ilgus metus atrodė itin paslaptingos. Žygeiviai miegojo savo palapinėse, tačiau naktį iš jų išsiveržė net jas suplėšydami, stingdančią žiemą pabėgo iš stovyklavietės be batų ar šiltų drabužių.
Rytą visi jie jau buvo mirę. Ekspedicijos baigtis buvo tragiška, bet iš pradžių neatrodė paslaptinga. Tik tada, kai visiems žygeiviams buvo atliktos autopsijos, paaiškėjo keistų dalykų – rasti lūžiai kaukolėse, krūtinėse. Medikai jėgą, kurios reikėjo sukelti tokiems lūžiams, palygino su susidūrimu su automobiliu. Atrodė, lyg žmonės būtų patekę į labai aukštą slėgį.
Vienintelis kūnas, ant kurio buvo išorinių sužalojimų, buvo merginos Liudmilos Dubininos. Jos kūnas buvo be akių, liežuvio, dalies lūpų, dalies veido ir dalies kaukolės kaulo.
Daugiau apie visą incidento istoriją skaitykite čia: Diatlovo perėjos incidentas: mistiškas įvykis kalnuose, kuriam rusai vis dar neranda paaiškinimo.
Sovietų Sąjungos valdžia buvo įslaptinusi informaciją apie tyrimą iki aštuntojo dešimtmečio. Oficiali tyrimo išvada buvo – žygeivių mirtis buvo „nežinomų jėgų veiklos“ rezultatas. Tai ji privertė keliautojus išsiveržti iš palapinių, o tada jie sušalo ar mirė nuo sužalojimų. Toks tyrėjų pareiškimas leido gimti įvairioms sąmokslo teorijoms – nuo slaptų karinių ginklų bandymo iki ateivių.
2019 m. vasario 4 d. Rusijos prokurorai paskelbė atnaujinantys Diatlovo perėjos incidento tyrimą, o praėjusią savaitę paskelbtos jo išvados. Rusijos naujienų agentūra „RIA Novosti“ skelbia, kad, prokurorų teigimu, žygeivių mirčių priežastis buvo hipotermija (organizmo sušalimas), dezorientacija ir sniego lavina.
Uralo apygardos prokuratūros pareigūnas Andrejus Kuriakovas „RIA Novosti“ sakė, kad žygeiviai savo palapines naktį atšiauriomis oro sąlygomis paliko bėgdami nuo galimos sniego lavinos, tačiau tuomet pasimetė ir mirtinai sušalo.
„Žygeivių mirčių priežastis buvo gamtos jėgos, kurių jie negalėjo įveikti“, – sakė pareigūnas.
Sniego lavinos versija buvo keliama nuo pat paskelbimo apie nelaimę. Visgi nesutinkantys su lavinos ar sniego griūties paaiškinimu argumentuodavo, kad teritorijoje nebuvo jokių ženklų apie tai, o kūnai, rasti per 10 dienų po nelaimės, buvo uždengti tik labai plonu sniego sluoksniu. Po šių įvykių šioje teritorijoje įvyko daugiau nei 100 ekspedicijų ir nė viena niekada nebuvo susidūrusi su sniego lavina ar griūtimi. Be to, vienas žygeivis siekė slidinėjimo instruktoriaus ir kalnų žygių meistro sertifikato, ir vargiai tikėtina, kad būtų parinkęs vietą, kurioje potencialiai galėtų įvykti lavina.
Įminti pusamžę mįslę knygoje „Numirėlių kalnas“ (angl. „Dead Mountain“) norėjo ir amerikietis Donnie Eicharas, kuris pats vyko į Uralo kalnus. Plačiau apie šią knygą skaitykite čia: „Už Kremliaus sienų“: Numirėlių kalnas ir Diatlovo perėjos paslaptis.
Jo išvada – stiprus vėjas, atsimušdamas į kalną virš žygeivių palapinės, sukūrė „tornadinio pobūdžio oro sūkurius“, kurie savo ruožtu tapo priežastimi infragarsui susiformuoti. Infragarsas yra garso bangos, negirdimos žmogaus ausiai, bet vis tiek sukeliančios baimės ir nerimo jausmą.