Kur kas įdomiau pasivaikščioti miestų gatvėmis, apžiūrint pastatus, užsukant į knygynus – tuo laiku Baltarusijos knygynuose rasdavome dailės knygų su labai geros kokybės reprodukcijomis. O jau vėliau tiesiog susėsdavome su draugais į mūsų prabangų tiems laikams „devintuką“ ir lėkdavome tuščiais keliais, nes svarbiausia – kažkur važiuoti ir pamatyti.
Sakoma, norai pildosi. Baltarusijoje teko apsilankyti porą metų iš eilės ir apžiūrėti nemažą jos dalį. „Ir ko belstis į tą Baltarusiją? Ten gi tarybinių akcentų pilna... ir iš viso...“, – sakė man kai kurie dar prieš pirmąją kelionę. Yra tų akcentų, bet man jie akių nebado, iš dalies tai savotiškas šalies veidas. Jeigu baltarusiams jie patinka, lai stovi, man tai kas. Nors ir patys baltarusiai pasišaipo iš Lenino paminklų.
Įvažiuojant į šalį laukia patikrinimas pasienyje – esame jau atpratę nuo tokių procedūrų. Šiek tiek užtrunkame ir pagaliau lekiame kitos šalies keliais. Pakelėse apsodinti javais laukai, veikiančios fermos, gausios karvių bandos ir labai švaru.
Iš tikrųjų švaru visur, net mažiausiame kaime, o Minskas tai net blizga. Baltarusijoje gausu muziejų, daug įdomaus ir seno paveldo – bažnyčių, dvarų, pilių.
Seniausias Baltarusijos miestas
Polockas – nedidelis miestas, kurio teritorijoje išsidėstę 12 muziejų, moterų vienuolynas, 8 cerkvės, įdomūs paminklai ir skulptūros. Pirmą kartą Polockas paminėtas 862 metais. Polocko kunigaikštystė buvo viena iš didžiausių senovės Rusijoje. Kažkada klestėjęs miestas, didžiavęsis savo pilimis, kulto pastatais, audringu gyvenimu dabar gyvena ganėtinai ramiai. Iki mūsų dienų išliko nedaug senovės pastatų – daugybė gaisrų ir karų sunaikino didelę dalį įdomiausių objektų.
Polockas mus pasitiko alsuodamas karščiu. Centrinėje aikštėje – paminklas II pasaulinio karo didvyriams. Toje pačioje aikštėje įdomus, panašus į obeliską paminklas, skirtas 1812 m. karo dalyviams. Sveriantis 100 tonų, pagamintas iš bronzos ir ketaus pačiame Polocke.
Prie pat aikštės prigludęs gyvenamasis namas – „su ausytėmis“, kaip šmaikštaudami jį vadina vietiniai. Gyvenamieji namai čia turi taip vadinamus pasus, tiksliau lenteles, kuriose surašytos namų charakteristikos, kas namą prižiūri, nurodyti šios tarnybos telefonai.
Nutūpęs ant aukšto Dvinos upės kranto iš tolo baltuoja Sofijos soboras. Į viršų veda mediniai laiptai. Po jais likęs senasis akmeninis grindinys. Laiptų apačioje trykšta šaltinis, kurio gydomosiomis galiomis tiki daugelis lankytojų. Soboras kelis kartus perstatytas, tad iš pirminio varianto išorėje likusios trys apsidės rytinėje pusėje ir fundamento dalis. Gaila, kad negalime patekti į vidų, kadangi soboras restauruojamas. Dabar jis tarnauja kaip kultūrinis objektas. Jame vyksta kamerinės ir vargonų muzikos koncertai.
Šalia soboro stūkso didžiulis XII a. Borisovo akmuo, ant kurio iškaltas kryžius ir žodžiai senovės slavų kalba: „Dieve, padėk savo vergui Borisui“. Iškalti šiuos žodžius įsakė Polocko kunigaikštis Borisas. Šis akmuo buvo ištrauktas iš Dvinos upės. Apie 70 tonų sveriantį riedulį bandyta traukti ne vieną kartą, tačiau tai pavyko padaryti tik 1981 metais.
Žmonės. sugalvoję norą, į skylutes akmenyje įdeda monetas. Pasakojama, kad radus ant Borisovo akmens delno antspaudą, reikia prie jo pridėti ranką, sugalvoti norą ir apeiti akmenį pagal laikrodžio rodyklę tris kartus su niekuo nesikalbant, galvojant tik apie savo norą ir noras išsipildys.
Pasukame centro link pro tykius universiteto pastatus. Šioje vietoje XVI a. buvo įkurta jėzuitų kolegija, vėliau pervadinta į jėzuitų akademiją. Daugelis pastatų, neseniai buvę griuvėsiais, atstatyti. Teritorija jaukiai sutvarkyta, papuošta dailiomis skulptūromis, kaltiniais suoleliais bei pavėsinėmis.
Išeiname į centrinę F.Skorinos miesto gatvę. Vidurinė gatvės dalis, skirta pėstiesiems, skendi kuplių medžių pavėsyje, po kuriais pristatyta suoliukų. Pėsčiųjų zonoje nemažai įdomių skulptūrų. Turbūt vienintelė pasaulyje skulptūra, skirta raidei i kratkoje, tarsi specialiai pastatytas fotosesijoms suoliukas – skėtis. Jeigu teko pabuvoti Lietuvos geografiniame centre, tai čia surasite dar vieną.
Pačiame miesto centre akis užkliūna už puošnaus viešbučio „Slavianskij“ pastato. Šalia jo trykšta fontanas, aplink kurį tokią karštą dieną laksto vaikai.
Miesto įžymybė – Šv. Eufrosinijos moterų vienuolynas. Vienuolyną 1125 m. įkūrė pati Eufrosinija Polockaja. Tėvai jai buvo davę Predslavos vardą. Kunigaikštytei buvo žadamas nuostabus gyvenimas. Vaikystėje išmokyta rašto, kunigaikštytė daug skaitė, ypač religinės literatūros. Daugelis kilmingų jaunuolių siekė jos rankos, tačiau Predslava atstumdavo visus jaunikius. Sužinojusi, kad tėvai prieš jos valią nori supiršti su vienu kunigaikščiu, paslapčia išėjo iš namų ir pasislėpė vienuolyne, kurio vyresnioji buvo velionio dėdės žmona.
Nepaisant tėvų pykčio, vienuolyno vyresnioji pradėjo ruošti kunigaikštytę įšventinimui. Po įšventinimo Predslava gavo Eufrosinijos vardą. Eufrosinija mokė vienuoles rašto, jos dėka buvo įkurta mokykla moterims, pastatyti vyrų ir moterų vienuolynai. Jos iniciatyva buvo vedamas Polocko metraštis. Moterų vienuolyne už jos lėšas pastatyta Atsimainymo cerkvė, svarbi ne tik miestui, bet ir visai Baltarusijai tiek kultūrinu, tiek istoriniu požiūriu. Joje iki mūsų dienų išliko XII a. freskos.
Gyvenimo pabaigoje vienuolė leidosi į piligriminę kelionę į Jeruzalę, kur susirgo ir mirė. Kiek vėliau jos palaikai buvo pervežti į Polocką. 1984 m. Eufrosinija pripažinta šventąja.
Prieš įeinant į vienuolyno kiemą tenka vėl apsigobti skara ir netgi sijonu (sijonus galima pasiskolinti iš spintelės šalia įėjimo į vienuolyną). Prie įėjimo lenta, supažindinanti su elgesio taisyklėmis vienuolyne. Virš vartų – grakšti varpinė.
Šviesus, gėlėmis apsodintas kiemas. Iš nedidukės naujosios cerkvės atsklinda vienuolių giedama giesmė. Tik balseliai silpnučiai. Prisimenu girdėtą vyrų chorą.
Žitomyro vienuolyne nuo kurio net sustingsti – tokia jėga. Vienuolės apsirėdžiusios labai įdomiai, su tokiais aukštais galvos apdangalais, kaip senovėje.
Užeiname į Soborą, kuriame galima apžiūrėti Šv. Eufrosinijos palaikus. Tačiau budinti vienuolė liepia bučiuoti stiklą, per kurį matosi palaikai. Na, tokie dalykai man nepriimtini, gal apsieisiu ir neapžiūrėjus. Soboras erdvus ir šviesus, su nuostabiu kelių eilių ikonostasu.
Antroji kelionės Baltarusijoje pasakojimo dalis – kitą dieną.