Kirgizai draugiški. Tiesa, patys į draugystes nesiperša, tačiau paslaugūs. Turbūt geriausias pavyzdys yra beieškant nakvynės internete mūsų užkalbinta mergina.
Ji ne tik mus taksi pagriebė iš stoties, bet ir paliko savo butą dviems nepažįstamiems vyrukams visai savaitei. Imkit, gyvenkit, naudokitės, aš tą savaitę pagyvensiu pas seserį. Kai norėsit išvažiuoti, palikite raktus pas kaimyną, sakė naujoji pažįstama. Senokai to nebuvau patyręs.
Gyvenkite, naudokitės, aš tą savaitę pagyvensiu pas seserį. Kai norėsite išvažiuoti, palikite raktus pas kaimyną, sakė naujoji pažįstama. Senokai to nebuvau patyręs.
Kaip anksčiau minėjau, tamsa Biškeke bado akis, tačiau pripratus prie jos jautiesi visiškai saugiai.
Lygindamas Biškeką su Lietuvos miestais, menu tuos gūdžius 1994-uosius, kai mano gimtasis miestas Kėdainiai skendėdavo tamsoje, o aš visai pagrįstai bijojau iškišti nosį į lauką, nes rizikuodavau būti primuštas ar apiplėštas.
Čia yra kitaip. Biškeke net 22 val. tėvai su vaikučiais sėdi kiemuose, mėgaudamiesi tik nuo daugiabučių langų sklindančia šviesa.
Niekas mūsų, vaikščiojančių vakarais, neužkabinėjo, sykį tik moteriškės prie laiptinės pasidomėjo, iš kur nauji vaikinai rajone atsirado. Iš tiesų vienintelis tamsos pavojus Biškeke – kad gali išsisukti koją įlipęs į duobę šaligatvyje.
Dobry den – rusiškai susikalbėsi visur
Biškeke rusų kalba yra labai plačiai vartojama. Kaip ir kazachai, kai kurie kirgizai ir tarpusavyje šnekasi rusiškai, tačiau, mano nuomone, kiek mažiau nei Kazachstane.
Žinoma, kirgizų kalba dažniau girdima, tačiau kalbėdamas rusiškai problemų neturėsi. Kelionės metu Biškeke net kine žiūrėjome filmą, įgarsintą rusiškai. Užrašai taip pat duominuoja rusiški.
Antrąjame pagal dydį Kirgizijos mieste Oše rusų kalbos girdima mažiau – kai kurie vietiniai ja jau nekalba. Taigi, Oše vienintelį kartą per kelionę, tiek viešbutyje, tiek gatvėje buvome priversti kalbėti angliškai.
Gatvėmis rieda seni automobiliai iš Lietuvos
„Kaunas, Kaunas, Kaunas“, – sako Biškeko, o ypač užmiesčio taksistai, sužinoję iš kur mes atvykome. Sąsajų su Lietuva jie turi daugiau nei galėjau įsivaizduoti. Kokių? Žinoma, Kauno automobilių turgų.
„Va, ta mašina, va ana, va šita“, – rodo pirštu taksistas į kitus taksi automobilius. Jie visi parsivaryti iš Kauno. „Gal čia ir mano pasatas važinėja“, – klausiu. „Nenustebčiau, – atsako taksistas: – Beveik visi mūsų automobiliai atvykę iš Lietuvos“.
Kirgizijoje esantys lietuviški automobiliai seni, bet baisiai brangūs. Pavyzdžiui, senas 1990 m. „Volkswagen Passat“ vyrukui kainavo 2 500 JAV dolerių.
„Toks gyvenimas pas mus, bratan“, – sukiodamas vairą sako taksistas.
Paklaustas apie gyvenimą, jis neva pasiduoda emocijoms: „Baisiai sunkus. Nedarbas, skurdas, nepritekliai. Per dieną uždirbu dolerį ar du“, – braukdamas ašarą, priduria.
Nubraukiu ašarą ir aš iš solidarumo. Bet kaip ir reikia tikėtis, netrukus jis paprašo sumokėti jam daugiau nei tarėmės ir man ašaros nudžiūsta. „Kam jums tų pinigų, – sakau. – Pažiūrėkit, kokie pas jus nuostabūs kalnai ir gamta“, – bandau paguosti.
Nesuveikia. „Duok man tūkstantį dolerių ir išsivežk iš čia tuos kalnus“, – nesileidžia paguodžiamas taksistas. Galiausiai sumokėti du papildomi eurai jį paguodžia kur kas labiau. O mes dar kartą įsitikiname, kad taksistai visur vienodi.
Kitoje dalyje papasakosiu apie išvykas į Kirgizijos gamtą pasibaigusią įkritimu į kalnų upę, skrydžius juodajame avialinijų sąraše esančiomis avialinijomis ir raginimus mažiau klausinėti, o daugiau pasikliauti dievu, pasiūlymus pirkti žmoną ir anglų kalbos studentus bijančius angliškai žodį pratarti.
