Ispanijos pietuose esantis Andalūzijos regionas – ypatingas. Apie jo lankytinas vietas, kultūrą, tradicijas, papročius ir gastronomiją Virgenextra.lt pasakoja ten gyvenantys Laima Druknerytė ir Mindaugas Stongvilas. Įkvėpimų kelionėms ne tik iš Andalūzijos taip pat ieškokite šio puslapio Facebook ir Instagram paskyrose.
Kadangi azulejos paliko labai ryškų pėdsaką Andalūzijos architektūroje, istorijoje ir kultūroje, pagarbiai pasilieku ties jų originaliu pavadinimu. O „keraminėmis glazūruotomis plytelėmis“ vadinkime tas plyteles, kurias klijuojame ant virtuvės ar vonios sienų.
Keramikos glazūravimo technika buvo atrasta senovės Mesopotamijoje prieš gerus 4 tūkstančius metų. Garsiausias šio meno pavyzdys – spalvotomis plytomis dekoruoti Babilono miesto Ištarės vartai.
Tarsi nieko sudėtingo – suformuoji iš molio plytelę, nutepi ją norimos spalvos skysta emale, išdegini krosnyje, kol gauni spalvotą ir blizgantį jos paviršių. O toliau, parinkdamas spalvas ir formas, jau gali dėlioti ornamentus arba piešinius.
Tačiau kažkuriuo istorijos momentu buvo prarasta emalės sudėtis, todėl graikai ir romėnai pastatų grindis ir sienas ėmė dekoruoti natūralios spalvos akmenėlių mozaikomis, o keramiką išpiešdavo dažais.
Tik IX amžiuje persai visgi sugebėjo atkurti emalės sudėtį ir pradėjo glazūruoti keramikos indus ir plyteles. Naujai atgimusi dekoravimo technika išplito labai greitai, nes taip dengti paviršiai, nors buvo ir brangesni, tapo žymiai blizgesni, ryškesni ir atsparesni už dažytus.
Glazūruotas plyteles į Andalūziją atsivežę maurai buvo šios dekoravimo technikos naujokai. Pirmieji jų meno pavyzdžiai buvo gana paprasti – skirtingomis spalvomis glazūruotas plyteles tiesiog supjaustydavo geometrinėmis formomis ir iš jų dėliodavo raštus ar ornamentus. Iš čia kilo ir pavadinimas „al-zulaich“, kuris arabų kalboje reiškia „nedidelį blizgantį akmenėlį“.
Nasridų (Nazari) dinastijos viešpatavimo metais statytuose Alhambros rūmuose pamatysite tipiškiausius tokios geometrinės ornamentikos pavyzdžius. Jie reprezentuoja šį klasikinį stilių.
Po rekonkistos krikščionys perėmė andalūzijos maurų meno tradicijas ir nauji, kiek modernizuoti ornamentai bei dekoracijos tapo madingos jau krikščionių karalių ir didikų statytuose rūmuose.
Pradžioje azulejų gamybos ir naudojimo įvairovė tobulėjo puodžių ir mūrininkų dėka. Pirmieji tobulino glazūros spalvas ir raštus, antrieji mokėsi kombinuoti plyteles klijuodami jas ant įvairiausių paviršių.
Išmokta ne tik nudažyti keramikos plyteles, bet ir ant jų išpiešti įvairiaspalvius ornamentus, kuriuos sujungiant gaudavosi margaspalvės kompozicijos. Taip dekoruoti Real Alcazar de Sevilla ir Casa Pilatos rūmai davė impulsą naujam stiliui, kuris išplito po visą Pirėnų pusiasalį.
Dar vėliau prie amatininkų prisijungė ir dailininkai. Jie išpopuliarino techniką, panašią į puzzle dėliones: emale ant plytelių nupiešdavo paveikslus ir panoramas, baigtą piešinį išardydavo, plyteles išdegdavo ir vėliau vėl surinkdavo, klijuodami ant sienos. Tokiu būdu dekoruota Ispanijos aikštė Sevilijoje, o ant Andalūzijos miestų sienų iki šiol galite užmatyti gausybę azuleninių panoramų.
Vėlesnės kartos azulejų estetiką tobulino toliau. Kaimynai portugalai plyteles ėmė naudoti ne tik interjere, bet ir pastatų išorėje. Antonio Gaudi keraminėmis plytelėmis pradėjo dengti modernistinių formų fasadus ir futuristines figūras.
Net ir šiais laikais azulechos išlieka neatskiriama miesto architektūros dalimi – jomis ir toliau klijuojamos sienos, grindys ir net lubos, dėliojamos panoramos ir net reklamos užrašai, restoranų meniu ar logotipai.