Negalėjau praleisti idealios progos prie savo atostogų įspūdžių pridėti ir pasisvečiavimą devynių milijonų dviračių mieste, todėl su džiaugsmu griebiau šiuos bilietus ir ėmiau laukti Pekino.
Šiame mieste esu lankęsis prieš keletą metų ir jaučiuosi jį šiek tiek pažįstantis, todėl su dar didesniu džiaugsmu papasakosiu jums apie Pekiną.
Dauguma turbūt yra girdėję Katie Melua dainą apie devynių milijonų dviračių miestą.
Labai graži labai daina, bet šiomis dienomis jau atsiliekanti nuo realybės. Labiau tinkanti praėjusiam šimtmečiui ir Mao Dzedongo laikams. Šiais laikais Pekine dviračių skaičius mažėja, o automobilių daugėja. Bet apie viską iš pradžių.
Trys „nemokamos“ dienos Pekine
Pradėsiu nuo to, kad visai neseniai, 2016 metais, Kinija patvirtino naują ir nuostabią vizų tvarką savo pasienyje. Dabar tranzitu per kelis Kinijos miestus keliaujantiems žmonėms yra leidžiama be vizos patekti į šalį ir būti joje iki trijų parų.
Į šį miestų sąrašą, be abejo, įeina ir Pekinas. Tereikia tik turėti skrydžio bilietą su persėdimu Pekine ir būsite pasveikintas atvykęs į šį abejingų nepaliekantį miestą.
Pekinas – gana svarbus tranzito taškas skrendant į kitus rytinės Azijos miestus, todėl nepraleiskite galimybės susidėlioti bilietus taip, kad bent viena diena liktų Kinijos sostinei. Tiesa, per tą vieną dieną nepamatysite turbūt nieko ypatingo, tačiau galėsite atsipalaiduoti ir pajusti šio miesto giganto, Azijos milžino, savo milžiniškais čiuptuvais susiurbiančio į save viską kas gyva, kvėpavimą.
Žinoma, jei norite būti ilgiau nei jums leidžia skrydžio persėdimas ar lankyti kitas Kinijos vietas, teks gauti Kinijos vizą. Ją galima pasidaryti kurioje nors turizmo agentūroje. Tą ir patarčiau, nes mes Kinijos ambasadoje susidūrėme su tokiomis kliūtimis, kaip iškvietimai ir panašūs biurokratiniai niekalai.
Visą gyvenimą maniau, kad paskutinės mano aplankytos šalys pasaulyje turbūt bus Kinija ir Indija. Dėl Indijos iki šiol taip galvoju, tačiau dėl Kinijos prisišnekėjau. Su broliu bandant patekti į Šiaurės Korėją, teko į vykti Pekiną ir daugiau nei savaitę praleisti jame. Dabar labai džiaugiuosi, kad teko galimybė pažinti šį monstrą, o vėliau į jį ir sugrįžti.
Tai koks tas Pekinas?
Dviračiai, saulę temdantis smogas, žmonių skruzdėlynas, į kairę ir dešinę besispjaudantys gyventojai, armija gatvėse, raudonos vėliavos, nesuprantami užrašai, anglų kalbos nebuvimas ir nesibaigiantis chaosas tiek gatvėje, tiek galvoje. Būtent taip aš įsivaizdavau Pekiną, kol ten nepatekau. Jei būčiau lankęsis Pekine prieš gerus dešimt metų, būčiau suklydęs visai nedaug. Tačiau dabar kiek kitaip.
Patys kinai sako, kad Honkongas ir Šanchajus yra užsieniečių miestai, tačiau Pekinas yra jų – kinų.
Anksčiau būčiau sakęs, kad vykstant į Kiniją ir norint gauti kuo mažiau kultūrinio šoko, reikia pirmiausia vykti į dangoraižių miestą Honkongą, kuris turi panašumų su Vakarų pasauliu. Vėliau – į europietiškąjį Šanchajų ir tik paskui bandyti Kinijos sostinę.
Patys kinai sako, kad Honkongas ir Šanchajus yra užsieniečių miestai, tačiau Pekinas yra jų – kinų. Tačiau dabar situacija kiek pasikeitusi. Pekinas po truputį irgi tampa kosmopolitišku. Kodėl taip atsitiko?
Todėl, kad 2008 m. Pekine vyko olimpinės žaidynės. Šis įvykis įnešė didelių pokyčių tiek miesto, tiek jo gyventojų sąmonėje. Žinoma, dauguma pokyčių buvo prievartiniai, tačiau teigiami. Atsirado daug daugiau tvarkos, buvo sutvarkyti keliai, sustatyti ženklai anglų kalba, pristatyta daug naujų pastatų ir kelios metro linijos. Miestiečiams buvo uždrausta spjaudytis visur kur mato ir šiaip liepta atrodyti civilizuotais žmonėmis.
Aptarnaujantis personalas buvo aktyviai mokomas kalbėti angliškai. Olimpinės žaidynės stipriai pakeitė miesto veidą į civilizuotą pusę. Po jų miestas sulaukė dar daugiau investicijų iš užsienio. Užsieniečiai pradėjo steigti čia filialus ir patys vykti dirbti.
Pavyzdžiui, bendraujant su viena porele Tiananmenio aikštėje nusiėmiau kepurę, tai moteris paprašė manęs užsidėti ją atgal, nes taip man labiau tinka. Kiniškas humoras.
Žinoma, žmonių sąmonė taip greitai nesikeičia. O kinų sąmonė turbūt apskritai nesikeičia. Kiek esu bendravęs, man jie atrodo tarsi žmonės iš kosmoso. Ypač tie, kurie nėra niekur iškeliavę iš savo šalies. Nenoriu pasakyti, kad aš esu pranašesnis už juos (jie turbūt žiūri į mane ir taip pat galvoja, kad šitas baltaodis be plaukų irgi iš kosmoso. Ir negali ant jų pykti).
Pavyzdžiui, bendraujant su viena porele Tiananmenio aikštėje nusiėmiau kepurę, tai moteris paprašė manęs užsidėti ją atgal, nes taip man labiau tinka. Kiniškas humoras.
Beje, vyrukai, jei vakare miesto centre Sanlituno kvartale jus kalbins puikiai atrodančios ir gražiai angliškai kalbančios merginos, siūlančios užeiti į gretą esantį barą pasivaišinti gėrimais ir susipažinti, siūlyčiau „nepasimauti“.
Prostitucija Kinijoje nelegali. Ne kartą esu girdėjęs, kad susigundžiusieji būdavo įviliojami į spąstus ir netekdavo savo pinigų. Ir tą darydavo labai noriai, nes džiaugdavosi išvengę Pekino kalėjimo. Viena įspūdingai atrodanti kinė labai aktyviai kvietė pasilinksminti ir mus su broliu, tačiau pamačius, kad nesiseka, prarado kantrybę ir išvadino mus žodžiais iš Petro Gražulio leksikono. Ką sakė? Aišku, kad „Už Lietuvą, vyrai“. O ką jūs pagalvojot?
Angliškai kinai kalba labai vangiai, bet nors kiek galintys tą daryti mėgsta pakalbinti svečius, pakviesti išgerti arbatos. Nesitikėkite, kad už jus mokės. Greičiau atvirkščiai.
Nors, pasak vietinių, pekiniečiai tuo neužsiima, tą labiau daro iš provincijų atvykę gyventojai, norintys pademonstruoti savo anglų kalbos šedevrus. Dažnas jų tokią galimybę turi apskritai vieną kartą gyvenime. Tačiau labiausiai keista, kad dažnas iš jų net ir į Pekiną turi galimybę atvykti tik vieną kartą gyvenime.
Angliškų užrašų mieste daug (už ką vėl galime padėkokime olimpinėms žaidynėms), todėl orientuotis nebesunku. Sudėtinga tik važinėti miesto autobusais. Norint įlipti į reikiamą autobusą ar išaiškinti vairuotojui, kur važiuoji, yra tas pats, kas išspręsti lygtį su dviem nežinomaisiais.
Galite net nesivarginti, vis tiek nesupras. Blogiausia bus, jei nesupras, bet apsimes, kad supranta. Tada nuvažiuosite bala žino kur, o išsiaiškinti nei pasiskųsti negalėsite, nes vis tiek nesupras.
Kitaip yra metro – čia viskas paprasta ir aišku. Tik prigrūsta. Iki olimpinių žaidynių tokio dydžio mieste veikė tik viena centrinė metro linija. Jei dabar metro linijos dažniausiai yra pergrūstos, tai man net vaizduotė neišneša kaip ji tada viena turėjo atlaikyti žmonių srautus.
Nespėsiu: ne kiekvienas gali „atlaikyti“ Pekiną. Tai miestas – energetinis vampyras, po kurio prie lietuviškos žalumos ir ramybės pripratusiems reikia laiko atsigauti. Bet mes dar nespėjome pavargti. Todėl kitoje dalyje bus daugiau Pekino aktualijų ir dviejų išblyškusių lietuvaičių nuotykių jame.
