Greta įprastinių muziejaus ekskursijų ir edukacinės veiklos muziejaus administracijai tenka bendrauti su pačiais įvairiausiais lankytojais. Pavyzdžiui, ekstremalių pramogų mėgėjais, norinčiais užlipti į monumentą.
Arba jaunaisiais, ketinančiais istorinėje vietoje įamžinti savo asmeninę šventę, nepaisant to, jog monumentas simbolizuoja skausmą ir žūtį.
Kelią į fortą vis dažniau atranda ir menininkai bei kūrėjai, prašydami čia leisti filmuoti filmus ar muzikinius klipus. Tačiau ne visiems ir ne visada įgyvendinti savo sumanymus leidžiama.
Muziejaus administracija su svečiais nuolatos kalba ir apie sąmoningumą bei pagarbą čia nužudytoms aukoms, jų artimiesiems.
Skaitė dainos tekstą
Praėjusią savaitę viešoje erdvėje pristatytas kauniečio Tado Vilčinsko dainos „Kiek dar bus karų“ vaizdo klipas.
Pasak M.Pečiulio, tiek T.Vilčinskas, tiek kiti kūrėjai visų pirmą turi išdėstyti kūrinio esmę, ir tik tada sprendžiama, ar leidimas bus suteiktas.
„Mes skaitėme dainos tekstą ir vertinome, ar jis tinka šiai erdvei, ar neįžeis žmonių jausmų. Jei kūrinys tinka, tada yra pasirašomos sutartys“, – sakė M.Pečiulis.
Pasak J.Zakaitės, Kauno IX forto muziejuje yra kurti ir filmai bei serialai: „Seserys“, „Partizanai“, filmuojamos kultūros laidos.
Mados renginio organizuoti neleido
Tačiau toli gražu ne visų prašymai yra patenkinami. Tarkim, muziejaus administracija nesutiko, kad prie monumento vyktų mados renginys.
„Pasaulis mažėja, tampa globalus. Jauni žmonės, atsiradus naujoms technologijoms, naujoms idėjoms, naujam ir kitokiam mąstymui, atranda visokių idėjų ir minčių, kurioms ieško naujų, neįprastų erdvių.
Mes džiaugiamės, kad žmonės atranda IX forto muziejų, ypač – jauni žmonės. Tačiau viskas, kas vyksta pas mus, turi nežeisti atminimo. Tai – ypatinga istorinė vieta.
Atstovaujam valstybiniams interesams, vertindami prašymus atsižvelgiame ir į geopolitinę situaciją, kuri dabar yra įtempta. Net kūryba kartais gali tapti informaciniu ginklu: yra potekstės, yra prasmė tarp eilučių“, – kalbėjo J.Zakaitė ir M.Pečiulis.
Taip pat vertinama ir kūrinio ar projekto branda: forto teritorijoje lėkštas ar primityvus projektas nederėtų.
Muziejus – kaip parkas
„Yra tam tikras mūsų įstaigos dvilypumas – daugelis jį mato kaip muziejų, kaip memorialinį kompleksą, kaip masinių žudynių vietą. Tuo tarpu kiti – kaip parką, kuriame galima vedžioti šunis, kaip rekreacinę erdvę“, – sakė M.Pečiulis ir J.Zakaitė.
Iš viso Kauno IX forto muziejus užima net 50 hektarų teritoriją.
Daug metų su šunų augintojais bendros kalbos ieškojusi muziejaus administracija sako, kad dabar situacija – geresnė.
„Tai buvo trejų metų darbas: organizavome įvairias švietėjiškas veiklas ir taip siekėme auginti žmonių sąmoningumą. Jis, beje, ateina labai iš lėto. Ir rezultatas pasiekiamas ne draudimais ar baudimais, o tik švietėjiška veikla“, – kalbėjo pašnekovai.
Fotosesija – Petrašiūnų kapinėse?
Kartais muziejaus administracija sulaukia ir jaunavedžių prašymų prie monumento surengti fotosesiją.
„Tada klausiame: ar nenorėtumėte fotosesijos pasidaryti Petrašiūnų kapinėse? Juk tai tas pats. Tik čia dar baisesnė vieta, čia – ne tik masinė kapavietė, bet ir žudynių vieta.
Tačiau žmonės fortą mato kaip paminklą, kaip gražią išskirtinę erdvę ir nieko daugiau. Patogu ir dėl to, kad yra vietos pastatyti automobilį.
Tik žmonės nesusimąsto, kokią skaudžią istorinę patirtį mes reprezentuojame“, – kalbėjo J.Zakaitė ir M.Pečiulis.
Prireikia ir gelbėtojų
Dar vieni muziejaus „lankytojai“ – ekstremalių pramogų mėgėjai. Būta atvejų, kada, užlipę ant monumento, žmonės patys žemyn nulipti negalėdavo, todėl prireikdavo gelbėtojų pagalbos.
Nors visoje muziejaus informacijoje nurodoma, kad ant monumento lipti draudžiama, tačiau šio draudimo paiso ne visi.
Aukščiausia monumento vieta – 32 metrai, o tai prilygsta maždaug 9–10 aukštų pastatui.
„Ne visada viską ir žinome – ypač, kai tokie dalykai vyksta ne darbo metu. Kartą buvo atvejis, kai apie gelbėjimo operaciją sužinojome tik iš žiniasklaidos“, – sakė M.Pečiulis.
Tąsyk prie monumento, ant kurio buvo užlipęs jaunas vaikinas, iškviesti ugniagesiai, kurie su specialiu keltuvu jaunuolį nukėlė.
„Gal tai ekstremalaus laisvalaikio mėgėjai, o gal tiesiog nori pasipuikuoti prieš merginas“, – svarstė pašnekovai.
Per metus – daugiau kaip 50 tūkst. lankytojų
Per metus Kauno IX forto muziejuje apsilanko per 50 tūkst. lankytojų.
Tarp jų – grupės iš Lietuvos ir užsienio, pavienės šeimos, mokiniai. Praėjusią vasarą muziejus surengė renginių po atviru dangumi ciklą – vyko filmų peržiūros, ekskursijos. Projektas, sulaukęs didelio kauniečių susidomėjimo, bus vykdomas ir kitais metais.
„Numatytos interaktyvios veiklos, nemokami renginiai, teminės ekskursijos, karinės istorinės rekonstrukcijos festivalis“, – sakė J.Zakaitė.
Iki šių metų pabaigos muziejaus administracija skirtingose Lietuvos miestuose pristato naują leidinį – kolektyvinių straipsnių rinkinį holokausto tema, kuriame savo straipsnius skelbia žinomi Lietuvos ir užsienio holokausto istorijos tyrėjai.
Kauno IX forto istorija
1879 m. liepos 7 d. Rusijos imperatorius Aleksandras II pasirašė potvarkį dėl Kauno tvirtovės statymo.
Pirmojo pasaulinio karo išvakarėse (1914 m.) Kauno miestas buvo apjuostas devyniais fortais, tarp jų esančiomis baterijomis ir kitais gynybiniais įtvirtinimais. Kaunas tapo carinės Rusijos imperijos pirmos klasės tvirtove.
IX fortas pradėtas statyti 1902 m., baigtas – 1913 m. Statybai naudotas betonas ir gelžbetonis.
IX fortas – dviejų aukštų kareivinės su kaponyrinėmis patrankomis jose, su buitinėmis ir sanitarinėmis patalpomis, šaudmenų, maisto sandėliais, požeminiais praėjimais (poternomis) iš kareivinių į gynybinę sieną.
1924 m. IX fortas tapo Kauno sunkiųjų darbų kalėjimo filialu. 1940–1941 m. IX fortas tapo NKVD kalėjimu, politinių kalinių persiuntimo į sovietų lagerius punktu.
Nacių okupacijos metais (1941–1944 m.) IX fortas – masinių žudynių vieta, kur naciai nužudė daugiau nei 50 tūkst. įvairių tautybių žmonių, tarp jų daugiau nei 30 tūkst. Kaune gyvenusių žydų, Kauno geto kalinių, 10 tūkst. iš kitų Europos valstybių atvežtų žydų tautybės žmonių.
Nuo 1958 m. Kauno IX fortas – respublikinės reikšmės muziejus.
1984 m. buvo pastatytas naujas originalus, savitų formų muziejus, masinių žudynių vietoje – 32 m aukščio trijų skulptūrinių grupių monumentas (skulptorius – A. Ambraziūnas), simbolizuojantis žūtį, skausmą, amžiną atminimą.
