„Keliauk Lietuvoje“ komanda pranešime spaudai dalijasi vaizdo klipu apie Kauno modernizmo pilkumą, kuris ne tik atspindi tarpukario pastatams būdingą granitinio tinko spalvą, bet ir simbolizuoja miesto kūrybinį potencialą.
Modernizmo idėjos Lietuvoje išplito po Pirmojo pasaulinio karo ir labiausiai paveikė tuo metu laikinąja sostine tapusį Kauną. Užsienio šalyse ir Lietuvoje mokslus baigę lietuvių architektai derindami Europos miestuose vyravusias tendencijas ir lietuviškąją architektūros tradiciją, miestui padovanojo per 6000 pastatų, kuriuos apžiūrėti galima lig šiol. Dauguma jų pasižymi tinku dengtais fasadais, lenktomis formomis, minimalistiniais sprendimais ir didelėmis, šviesiomis erdvėmis.
„Kurdami Lietuvos spalvų kampaniją galvojome apie tai, kas mums patiems yra lietuviška ir kas gali patraukti užsienio turistų dėmesį. Kauno modernizmas ir jį žyminti pilka spalva be didelių dvejonių papuolė į mūsų sąrašą, nes kartu atspindi ir Lietuvos istorijos vingius, ir kūrybinę lietuvių energiją, ir be abejo – atvirumą idėjoms bei sąveiką su pasauliu“, – sako „Keliauk Lietuvoje“ rinkodaros poskyrio vadovė Inga Valentonienė.
Modernizmas ir tradicijos
„Keliauk Lietuvoje“ atstovei antrina ir „Kaunas – Europos kultūros sostinė 2022“ programos „Modernizmas ateičiai“ koordinatorius, istorikas, paveldosaugininkas Žilvinas Rinkšelis. Pasak jo, modernizmo architektūra iš esmės formuoja Kauno veidą ir išskiria jį iš kitų.
„Ne kartą iš užsienio svečių teko girdėti, kad Kauno nesumaišysi su kitais Lietuvos miestais. Žinoma, panašių pastatų, jų formų, detalių ir kitų akcentų galima pamatyti visame pasaulyje ir kitose Lietuvos vietose, nes modernizmas pasireiškė visur. Iš to mes galime matyti, kokios Europos šalys, kuriose mokėsi mūsų architektai, darė kultūrinę ir vizualinę įtaką Lietuvoje projektuotiems pastatams. Ir tai yra tai, kas mus jungia su kitais“, – sako Ž.Rinkšelis.
Vis tik, istorikas akcentuoja, kad po Pirmojo pasaulinio karo susikūrusi jauna, nepriklausoma Lietuva siekė ne tik modernizuotis, bet ir pristatyti pasauliui savitą tautinę kultūrą, todėl architektūroje kurį laiką buvo bandoma sukurti taip vadinamą „tautinį stilių“. Vėliau apsiribota subtilesniais dekoro ar puošybos elementais, kuriuos vis dar galima patyrinėti Kaune.
Pasak Ž.Rinkšelio, ryškiausi objektai, kuriuose atsispindi tautinės detalės – Kauno centrinio pašto operacijų salė ir grindys, Karininkų ramovės Vytauto menė ir Prezidento kambarys. Gausybė mažesnių pavyzdžių gali būti sutinkami įvairiuose durų, turėklų, grindų raštų ir kitų dizaino elementų dekore ir ornamentuose.
Istoriją užkonservavusios sienos
Istorikas teigia, kad Kaunas yra gyvas muziejus su tūkstančiais modernizmo objektų po atviru dangumi. Pasak jo, kiekvienas jų įdomus ne tik architektūrine bet ir istorine prasme. Visuomeniniai pastatai dažnai žymi svarbius politinės arba valstybingumo istorijos aspektus, o privatūs – asmenines to meto kasdienybės istorijas.
Štai gydytojo P.Gudavičiaus name Gedimino gatvėje buvo restauruotas jaunų verslininkų K.Banio ir P.Gaidamavičiaus įsigytas butas. Atliekant darbus atidengtos vertingos originalios detalės, todėl objektas iki šiol alsuoja tarpukario autentika. Jauni verslininkai nepabūgo imtis ir dar vieno projekto – M.Posvianskio ir H.Kliso name, Vytauto prospekte, įsikūrusio buto, pasižyminčio išraiškingu art deco stiliumi, restauravimo darbų. 2017 m. šiame name verslininkai prikėlė laikmečio dvasią ir ėmė organizuoti privačias ekskursijas, o 2018 m. į butą įsileido serialo „Černobylis“ filmavimo komandą.
Kitas neįkainojamas statinys – kiek vėlesniu laikotarpiu, prieš pat prasidedant Antrajam pasauliniam karui, Kaune pastatyta J. Tonkūno vila. Karo metais vila tapo Japonijos konsulatu, kuriame dirbo ir vicekonsulas Č.Sugihara. Šis japonų diplomatas be valdžios palaiminimo daugiau nei 6000 nuo karo baisumų sprunkančių žydų išdavė tranzitines Japonijos vizas ir taip išgelbėjo tūkstančius gyvybių. Vaižganto gatvėje įsikūrusio pastato slenksčius tuo metu kasdien peržengdavo daugiau nei šimtas karo pabėgėlių.
Akį be abejonės traukia ir K.Donelaičio gatvėje įsikūręs J. ir A.Iljinų namas. Nors istoriškai šis pastatas didelės reikšmės neturėjo, architektūriškai jis ir šiandien stebina praeivius. Ne per seniausiai renovuotas pastatas pasižymi neįprasta langų kompozicija, įspūdinga laiptine ir išlaikytu art deco interjeru.
„Modernizmas ateičiai“ koordinatorius Ž.Rinkšelis vardija ir kitus dėmesio vertus, nors ir mažiau žinomus tarpukario architektūros pavyzdžius: Šventojo sosto atstovybe turėjusią tapti Vatikano nunciatūrą, kuriai vėliau teko vaikų ligoninės vaidmuo, Žemės banką, kultūros židiniu tapusią Karininkų ramovę, vis dar veikiantį Žaliakalnio funikulierių, ant kalvos išsistiebusią Prisikėlimo bažnyčią su 63 m aukščio bokštu ir iki šiol pirminę funkciją vykdantį kino teatrą „Romuva“ – ir džiaugiasi, kad tarpukario architektūra įkvepia šiuolaikinę kūrėjų kartą ir taip atgimsta antram gyvenimui.
Trūksta įkvėpimo? Daugiau informacijos čia.
