Almata – žavus ir svetingas obuolių miestas
Iki 1997 metų buvusi šalies sostine Almata iki šiol išliko svarbi ir komercine, ir kultūrine prasmėmis. Kartais Almata pavadinama visos Centrinės Azijos sostine, ir neabejotinai yra vienas žaviausių ir gyvybingiausių regiono miestų. Vos atvykus pasitinka plakatai ir šūkiai: „Almaty – the City of Thousand Colors“ (Almata – tūkstančio spalvų miestas) – akivaizdu, kad Almata nori būti (ir yra) patraukli užsieniečiams.
Miestas nesenas – XIX amžiuje jį įkūrė rusai, projektas buvo ambicingas – Azijos gilumoje įkurti patrauklų europietišką miestą, kuris taptų imperijos pasididžiavimu. Rusiška kultūra čia labai juntama – mieste tebegyvena daug rusų, o mus nustebina ir nuliūdina rusų kalbos dominavimas viešajame gyvenime – ja kalbama visur, net ir grynų kazachų šeimose.
Žaidimų aikštelėje mus pakalbinusi močiutė pasiskundė, kad jos anūkai nebemoka kazachiškai – juk ir mokykloje, ir su draugais bendrauja tik rusiškai. Kita vertus, mums rusų kalbos mokėjimas atveria daug durų – kazachai draugiški ir smalsūs, mielai leidžiasi į kalbas, vis teiraujasi, iš kur mes, o vyresni geru žodžiu mini Lietuvą: „Buvau ten jaunystėje, labai gražu, Vilnius – labai gražus...“
Almatoje nemažai sovietinių laikų paveldo – griozdiškų neišvaizdžių pastatų, tipinio tų laikų stiliaus skulptūrų ir kitokių paminklų. Kai kurie jų, nors senamadiški ir savo gabaritais bauginantys, vis dėlto įspūdingi, pavyzdžiui, Panfiliovo parko skulptūros.
Kiti – visiškai morališkai pasenę, tarkime, pilka betoninė Centrinė universalinė parduotuvė. Bet šiems anų laikų reliktams ant kulnų lipa XXI amžius – nauji žvilgantys dangoraižiai, modernūs prekybos centrai, restoranai. Du pasauliai – pilkas, sovietinis, ir blizgus, turtingas, vakarietiškas – visada greta.
Almatoje galima rasti ir senamadiškų valgyklų (stolovaya), kur už kelis eurus gausite sočius, nors neįmantrius pietus, ir gurmaniškų restoranų, ir tarptautinių tinklų užkandinių ir kavinių, tokių kaip „McDonald‘s“ ar „Starbucks“, ir žvilgančių prekybos centrų, ir ant šaligatvių už centus kojinėmis prekiaujančių senučiukių.
Vasarą miestas žaliuoja – daug parkų, medžiais apsodintų alėjų ir aikščių, daug erdvės... Matyti, kad almatiečiai savo miestą myli ir juo mėgaujasi – besišypsantys praeiviai, atsipalaidavę, neskubantys žmonės parkuose ir daugybėje gatvės kavinukių, šurmuliuojantys barai, klegantys turgūs – miesto nuotaika gera. Pasak vietinių, dauguma kazachų norėtų gyventi būtent čia. Juk ir atlyginimai Almatoje gerokai aukštesni nei likusioje šalies dalyje, o gyvenimo kokybė – nepalyginti geresnė nei stepėse. Nemažai kazachų čia ir migruoja iš provincijos regionų – gal pavyks rasti laimę žaliojoje pietinėje sostinėje?
Kad sumodernėjusi ir kosmopolitiška Almata – visgi Azijos miestas, primena Žaliasis turgus (Zelionyj Bazar), kur vos koją įkėlus kaip iš gausybės rago pasipila pardavėjų raginimai ragauti (ir pirkti) jų džiovintų vaisių, riešutų, sūrių, kepinių ir t.t. Įdomu, egzotiška, skanu ir brangiau nei parduotuvėse, kita vertus, galima pasiderėti. Šis turgus – gera vieta paragauti specialiuose kioskeliuose parduodamų tradicinių kazachiškų gėrimų – kumyso, rauginto kumelės pieno ir šarbato, rauginto kupranugarės pieno. Pastarasis labai aitrus, tikrai ne kiekvieno skoniui, bet, teigiama, labai sveikas ir maistingas.
Almatos simbolis yra obuolys, ir miesto pavadinimas kazachiškai ne šiaip sau reiškia ne ką kitą, o „obuolių miestą“. Mokslininkai teigia, kad būtent iš šio Azijos regiono kilo obelys, ir Almatą supa laukinių obelų giraitės. Anot miestiečių, ten auga patys skaniausi pasaulyje obuoliai. Deja, mes lankėmės ne sezono metu ir nuostabiųjų obuolių paragauti neteko, taigi tenka pasikliauti almatiečių žodžiu...
Skulptūra almatietiškam obuoliui puikuojasi ant Kiok Tiobe kalvos, nuo kurios patogu apžvelgti miestą ir jį supančius snieguotus kalnus. Į kalvos viršų kelia naujutėlis funikulierius, o viršuje laukia pramogų parkas.
Astana – stepių Dubajus
Naujosios sostinės Astanos kazachai dar nepamilo (daugelis čia atsikraustė darbo reikalais iš Almatos ir su nostalgija mena savo ankstesniuosius namus), bet pelnytai ja didžiuojasi. Taip pat XIX amžiuje įkurta rusų, niekuo neypatinga nedidukė gyvenvietė per trumpą laiką virto įspūdingu pavyzdžiu, ką galima sukurti pasitelkus vaizduotę ir turint daug pinigų.
Naujoji Astana pilna blizgančių futuristinių statinių. Miesto simbolis – legendos įkvėptas Bayterek bokštas su auksinį kiaušinį simbolizuojančiu paauksuotu rutuliu viršuje, įspūdį palieka ir gabaritais gąsdinantis Vyriausybės pastatas, kuriame įsikūrusios keletas ministerijų. Iškart už jo – didžiulė prezidentūra.
Naujutėlės tviskančios mečetės dar per jaunos, kad būtų laikomos architektūros paveldu, bet jas tikrai verta aplankyti, ypač Hazrat Sultan mečetę, didžiausią šalyje ir vieną didžiausių Centrinėje Azijoje – įmantrus, bet skoningas interjeras ir švelnus priminimas, kad Astanoje reikia palikti laiko ne tik darbui, bet ir sielos reikalams.
Netoliese yra ir dar vienas įdomus statinys – Taikos ir santarvės rūmais (angl. Palace of Peace and Reconciliation) pavadinta piramidė. Šio pastato tikslas – tapti religinės tolerancijos simboliu, mat čia rengiamas visų didžiųjų pasaulio religijų atstovų kongresas.
Toks renginys vyksta daugmaž reguliariai kas keletą metų, o kitu laiku statinys yra muziejus, meno galerija, kavinė ir šiaip įdomus modernios architektūros pavyzdys.
Žmonės Astanoje daug dirba – praeiviai gatvėse nesišypso, o vis kažkur skuba, su vienu kitu įsikalbėjus, jie vis pasiskundžia, kad šiame mieste gyventi brangu. Iš tiesų – anot statistikos, Astana yra vienas brangiausių miestų Centrinėje Azijoje. Panašu, kad ir linksminamasi čia mažiau nei Almatoje, nors galima rasti karaokės barų, kurie Kazachstane labai populiarūs. Beje, pamatyti miestą naktį verta – sumaniai apšviesti didieji pastatai atrodo dar įspūdingiau.
Astanoje daug erdvės – stepėje vietos taupyti nereikia, užtat miestas pasklidęs plačiai, plačios gatvės ir šaligatviai, viskas spindi švara ir naujumu. Tebevyksta statybos, vis kyla nauji dangoraižiai. Bendras įspūdis Astanoje savotiškas – miestas atrodo šaltas, dirbtinis, pernelyg naujas ir šviežias, dar neturintis savo auros, bet reikia pripažinti – turtinga, žvilganti ir išdidi Astana visiškai nusipelno jai klijuojamos „stepių Dubajaus“ pravardės.
