Atidarius vartelius pasitinka trys šunys. „Kairinis vardu Skupidi – graikiškai tai reiškia šiukšlė. Ankstesni šeimininkai jo atsikratė visiškai kaip šiukšlės, paliko tiesiog pakelėje, todėl taip ir pavadinome šunelį“, – pirmus žodžius mums taria vokietė Kornelija Schimpfky – trylikos žirgų, penkių šunų, trijų kačių ir visų arklidžių šeimininkė.
Žirgyno teritorijoje niekieno netrukdoma žolės likučius sau kramsnoja haflingerių ir arabų veislės mišrūnė Zora – viena pirmųjų Kornelijos kumelių. Kiek tolėliau, aptvare dūksta merginos: Bona, Bonita, Fedra, Mumu, Fotja. „Mano kūdikiai, stebėkit!” – sušaukia arklidžių mylėtoja ir glaudžiasi prie kumelės vardu Fotja. Ši savo burna kaso šeimininkei nugarą. Likusieji arkliai pribėga, stebi, ir, kaip sako žirgyno savininkė, pavyduliauja.
Vaikštant po žirgyną didelę nuostabą kelia žaluma: sunku patikėti, kad visos čia augančios gėlės, krūmai ir medžiai gali būti tokie vešlūs ir žali kasdien kaitinant trisdešimt penkių laipsnių karščiui. Patys Kornelijos žirgai gyvena ne garduose, bet tarp kalnų esančiuose keturiuose aptvaruose.
Kaip pasakoja moteris, arkliai – bandos gyvūnai, todėl jei tik yra galimybė, jiems būtina socializuotis. Ir tikrai, galima netrukus pastebėti, kaip žirgai aptvaruose dūksta.
Nustembu suvokusi, kad visa tai priklauso ne kokiai korporacijai, įmonei ar arklininkų grupei, o 53 metų vokietei Kornelijai. Kartą nuvykusi į Kefaloniją Kornelija savo širdies perkalbėti nebesugebėjo: vietoj įprasto gyvenimo Vokietijoje ji pasirinko įgyvendinti savo svajones. Taip ji tapo viena didžiausių Kefalonijos verslininkių.
Širdis vedė į pietus
Prieš trisdešimt metų K.Schimpfky gyveno sau įprastą gyvenimą Bavarijoje (Vokietijos regionas, – aut. pastaba): dirbo žirgų trenere, turėjo nemažai draugų ir autoritetingų pažinčių. Visgi moteris visuomet jautė slaptą vidinį norą išvykti į Pietus. Vieną rudenį Kornelija su drauge pasiryžo nukeliauti į Salonikus, kuriuose ir užgimė jos meilė Graikijai.
„Apsigyvenome mažame kaimelyje, kuriame susipažinome su vietiniais žmonėmis. Jie mums labai patiko: buvo šilti, malonūs, geranoriški. Iškart įsimylėjau šią šalį. Be to, mane varė iš proto graikiška muzika: ji užvaldė mano širdį, smegenis. Jos klausydama kaskart susigraudindavau. Pasaka baigėsi ir po kelių savaičių teko grįžti į lietingąją Vokietiją. Pamenu, jaučiausi tarsi serganti. Verkiau kelias paras. Tąkart supratau: privalau vykti į Graikiją ilgesniam laikui, nes dvi savaitės man buvo per mažai“, – pradeda pasakojimą Kornelija.
Po pirmųjų atostogų Salonikuose moteris šiaip ne taip ištvėrė šaltą žiemą Vokietijoje ir artėjant pavasariui jau rezgė naujus planus: su drauge nusipirko 500 Vokietijos markių kainavusią senutę „Renault“ markės mašiną ir pradėjo organizuoti savo kelionę į Graikiją.
„Absoliučiai naivios, jaunos ir kvailos dvidešimtmetės merginos automobiliu išvažiavome į Graikiją. Neturėjome nieko: tik 1000 Vokietijos markių (dabar būtų apie 500 eurų), mašiną, šunį ir maisto po kojomis. Bet visa tai mums buvo nė motais. Pamenu, per radiją išgirdome Chris Rea Dainą „Road to Hell“ („Kelias į pragarą“, – aut. pastaba), ją pagarsinome iki maksimumo ir garsiai dainavome. Net langai barškėjo“, – prisimena moteris.
Pirma merginų stotelė buvo Ankona (uostamiestis vidurio Italijoje). Kornelija pamena, kad išlipus iš mašinos teko šiek tiek nusivilti: „Oras buvo žvarbus, kempinguose – nė vieno gyvo žmogaus. Prie jūros sėdėjome su šiltomis striukėmis ir drebėjome. Buvome kvailos, nes galvojome, jog balandžio mėnesį pietuose bus karšta. Teko apie tai pamiršti.“
Merginos tęsė savo kelionę automobiliu: pravažiavo Kroatiją, Kosovą. Praktiškai nesustodamos, galiausiai, jos pasiekė šiaurinę Graikijos dalį: įprastai balandžio mėnesį šiose apylinkėse netgi pasitaiko sniego, bet išlipusios jos pajuto saulės spindulius ir šilumą. Keliautojos apsistojo netoliese buvusiame kempinge ir mėgavosi 28 laipsnių šiluma. „Būtent ten ir tada prasidėjo mano istorija“, – ištaria Kornelija.
Vieną dieną į kempingą atvažiavo du dideli autobusai (kaip po to paaiškėjo, tai tarsi viešbutis ant ratų, kuriuo turistai keliauja po visą pasaulį). Kornelija pradėjo artimai bendrauti su autobuso vairuotoju, draugystė išsivystė į romaną, moterį nuvedusį į Kefaloniją – salą, apie kurią ji nežinojo nieko: „Pamenu, jie mums tarė: „Jeigu seksite paskui, mes jums parodysime geriausius kempingus Graikijoje.“ Daug negalvojusios sutikome. Kartu keliavome 2000 kilometrų: lankėmės Olimpo kalne, sustojome Delfuose, keliavome po Atėnus, Paleponesą. Galiausiai persikėlę keltu pasiekėme Samio uostą Kefalonijoje, šiame miestelyje gyvenu ir šiandien.“
Merginos pradėjo dirbti kempingo virtuvėje, kasdien aštuonias valandas skusdavo bulves. Visgi draugės susipyko, autobusas išvažiavo ir Kornelija liko viena.
„Pusryčių negaudavome, o pietums niekada neruošdavo mėsos, bet man buvo nesvarbu. Aš mylėjau tokį gyvenimą, pagaliau jaučiausi laisva ir tai buvo puiku. Kas rytą su šunimi eidavome prie jūros, septintą valandą ryto aš jau plaukiodavau pasakiško žydrumo vandenyje“, – prisimena ji.
Vasara pasibaigė, ir Kornelija privalėjo grįžti į Vokietiją. „Grįžau ir gyvenau visiškame košmare. Mano širdis liko Kefalonijoje. Pasakiau savo motinai, kad šios kelionės man neužtenka ir aš turiu padaryti tai dar kartą. Susiradau Vokietijoje gerą darbą, šešis mėnesius treniravau žirgus ir kiekvieną centą taupiau kelionei. Vis galvojau apie tai, kaip aš balandžio mėnesį sugrįšiu į Kefaloniją“, – pasakoja verslininkė.
Kelte stebėjo saulėtekį ir verkė
Vasaromis Kornelija vykdavo į Kefaloniją ir antrą, ir trečia kartą. Visais įmanomais būdais moteris bandė ieškoti savęs Vokietijoje: keitė darbus, gyvenamąją vietą, papildomai pradėjo treniruoti raitelius. „Niekas nepadėjo. Aš kankinausi. Buvau labai stipriai užsikrėtusi Kefalonijos liga“, – prisipažįsta ji.
Kartą, vienos viešnagės Kefalonijoje metu, ji susipažino su moterimi, kuri jai pasiūlė auklės darbą. Kaip paaiškėjo vėliau, moteris buvo dabartinio Kornelijos vyro Panajočio buvusi žmona.
„Vieną vasarą prižiūrėjau jo pusės metų dukrą. Kai praėjus metams sugrįžau į Kefaloniją, jis jau buvo vienišas. Mes įsimylėjome vienas kitą, o jo žmonos daugiau niekada gyvenime nemačiau. Tai įvyko prieš dvidešimt šešerius metus.“
Tą vasarą Kornelija į Kefaloniją atvyko su savo šeima ir draugais – norėjo jiems aprodyti šį nuostabų kampelį. Kartą visi sėdėjo bare ir tuomet nepažįstamas Panajotis juos užkalbino. „Jis pakvietė mane keliauti į salos sostinę Argostolį. Pamenu, mano mama įnirtingai purtė galvą, o aš nieko negalvojusi pasakiau: „taip!“ Pakeliui sustojome prie nuostabaus ežero, kur jis pirmąkart mane pabučiavo. Aš visiškai įsimylėjau, bet Panajotis nematė bendros mūsų ateities. Vienąkart jis nusivylė vokiete, kitąkart – prancūze, jis daugiau to patirti nebenorėjo. Be to, jo dukra gyveno Vokietijoje, ir jam plyšo širdis dėl to, jog jis negali būti kartu su ja“, – atvirauja moteris.
Vis dėlto pasibaigus vasarai Kornelijai salą teko palikti. Moteris iki šiol pamena, koks buvo sunkus išsiskyrimas: „Pamenu, šeštą valandą ryto stovėjau kelto denyje ir stebėjau labai gražų saulėtekį. Verkiau nesustodama. Jaučiau, kaip nykstu. Grįžusi į Vokietiją po dviejų dienų sulaukiau skambučio iš Panajočio. Jis paklausė, kada aš atvyksiu į Kefaloniją. „Rytoj“, – pasakiau. Atšaukiau visus savo darbus ir nusipirkau bilietus, nė sekundei nedvejojau.“
Pabėgo iš žirgų gaminimo „fabriko“
Ketverius metus Kornelija ir Panajotis vasaras praleisdavo sunkiai dirbdami bare Kefalonijoje, o žiemos laikotarpiui abu vykdavo į Vokietiją, nes Kornelija vis dar dirbo žirgų trenere. „Aš mylėjau arklius, bet taip gyventi daugiau nebegalėjau, todėl nusprendėme visam laikui persikraustyti į Kefaloniją. Išsinuomavome namą, kuriame nebuvo nei šilto vandens, nei baldų – tik lova, bet man tai nerūpėjo. Pabėgusi tapau laiminga“, – prisimena ji.
– Vokietijoje dirbau arklidėse, kuriose buvo laikoma 3000 arklių. Jie net vardų neturėjo, tik numerius. Per dieną man tekdavo joti nuo šešių iki dešimties žirgų. Dirbome konvejeriu, neturėjau galimybės nei nusivalyti, nei pasibalnoti savo arklių – visa tai padarydavo kiti. Taip dirbdamas prarandi bet kokį ryšį su gyvūnu. Pavyzdžiui, žiema Kefalonijoje man yra mėgstamiausias laikas, nes aš turiu pakankamai laiko pati savo arklius nuvalyti, išvalyti jų aptvarus. Visada mano kišenėse yra cukraus, todėl, kai ateinu į arklides, jie mane persekioja. Turiu tai, apie ką visada svajojau dirbdama Vokietijoje.“
Kornelija prasitaria, kad vadovai netgi uždrausdavo bandyti susidraugauti su žirgu – treniravimas turėdavo vykti greitai, sklandžiai ir be emocijų. Ji prisimena, kaip kartą jai teko per dvi savaites varžyboms paruošti trejų metų laukinį eržilą: „Būtent tą akimirką suvokiau, kad mano gyvenimas yra svarbesnis už tokį darbą. Supratau, jog nenoriu susilaužyti savo kaklo vien dėl to, kad kažkokie pakvaišėliai pasipelnytų.“
Žolę arkliams pjaudavo virtuviniu peiliu
Persikėlusi į Kefaloniją Kornelija dirbo nuosavame būsimo vyro bare. Ir, nors Kornelija padarė tai, apie ką svajojo, žirgai jai vis neišėjo iš galvos.
„Vieną kartą Panajočiui pasakiau: „Myliu salą, myliu tave, bet be žirgų aš negaliu.“ Mano siela buvo suskilusi. Aš norėjau pasilikti Kefalonijoje, bet man reikėjo žirgo“, – prisimena ji.
Pora nutarė: Kefalonijoje reikia imtis žirgų verslo. Visgi jiems teko susidurti su ne vienu iššūkiu. Visų pirma, saloje nebuvo (ir iki šiol nėra) žirgų veterinaro. Todėl Kornelijai teko per gana trumpą laiką išmokti esminių žirgų veterinarijos pagrindų. Tai įgyvendinusi, Vokietijoje ji pradėjo ieškoti turizmo verslui tinkamų žirgų.
Du žirgus Kornelija išgelbėjo nuo mirties: dėl įgimtos astmos dvi haflingerių veislės kumeles buvęs šeimininkas norėjo parduoti į mėsinę, todėl žirgų mylėtoja jas išpirko. „Kiek padirbusi su šiais arkliais, supratau, kad tai – sportiniai žirgai. Abi jos turėjo itin plastišką kūną, nuostabiai judėjo, bet buvo karšto charakterio. Supratau, jog tai tikrai neturistiniai arkliai. Juos pasilikau savo asmeniniam jodinėjimui ir veisimui. Viena iš tų kumelių turi kraujo ryšių beveik su visais dabar mano laikomais žirgais“, – prisimena moteris.
Kornelija tęsė paieškas, nuolat tikrino laikraščius, ieškojo ramaus žirgo: „Kartą radau skelbimą, kad parduodama dvejų su puse metų kumelė. Nusprendžiau vykti jos pažiūrėti. Mes išsiruošėme bandomajam jojimui, nors iki tol kumelė tai buvo dariusi tik keturis kartus. Žingsniavome mažu takeliu į kalną ir netikėtai mums prieš akis išdygo riedlentininkas: jis prarado pusiausvyrą ir jo riedlentė tiesiog praskrido kumelei tarp kojų. Ji tuo metu tiesiog stovėjo ir nieko nedarė. Iškart nusprendžiau pirkti tą arklį. Tai buvo Boni.“
Kumelę vardu Zora Kornelija taip pat rado laikraščių skelbimuose. Moters dėmesį patraukė tai, kad patelė buvo maišyta: jos kraujyje tekėjo pusiau arabų, pusiau haflingerių veislės kraujas. Kaip prisimena žirgų augintoja, pardavėjas labai apsidžiaugė atsikratęs Zoros, nes ji nebuvo paklusni. Šiandien Zora yra ramiausias Kornelijos žirgas. „Zora galiu pasitikėti šimtu procentu. Ant jos joja dvejų, trejų metų vaikai“, – sako moteris.
Kornelija nusipirko mašiną, žirgų priekabėlę, šiek tiek gyvūnams reikalingo inventoriaus, susitvarkė dokumentus ir pradėjo savo kelionę iš Vokietijos į Kefaloniją. „Su keturiais žirgais ir dviem šunimis išvažiavau viena. Mano mama buvo šokiruota. Keliavome dvi paras. Tiek aš, tiek žirgai jutome didelį stresą. Jie niekada prieš tai nebuvo keliavę priekabose. Pamenu, kai atvykome į Kefaloniją, kelyje sustojo apie penkiasdešimt žmonių: jie žiūrėjo ir nesuprato, kas vyksta. Prieš dvidešimt metų Sami miestelis buvo visiška provincija, tądien aš atvežiau verslą. Manau, būtent dėl to vietiniai mane žino, sveikinasi, mėgsta arba nekenčia.“
Iš pradžių, moteris nuosavų arklidžių neturėjo, todėl glaudėsi netoliese buvusioje vieno pažįstamo fermoje. „Visiškai neturėjau pinigų, neišgalėjau nupirkti arkliams maisto. Naktimis pasiimdavau nedidelį peilį ir kaimynų daržuose atsiklaupusi ant kelių pjaudavau žolę, kad turėčiau kuo pamaitinti savo arklius. Tarp kojų šokinėdavo nuodingos varlės ir šliaužiodavo gyvatės. Tuo metu dar ir dirbau bare. Visus arbatpinigius išleisdavau tik žirgų reikmėms“,– pasakoja ji.
Netgi praėjus dvidešimčiai metų, Kornelija puikiai prisimena ir pirmuosius savo klientus: vietinę verslininkę, dabartinį geriausią draugą Niko, netoliese gyvenusių kaimynų atžalą, mokią birtų porą.
„Linda ir Dave buvo pirmieji mokūs klientai iš Didžiosios Britanijos. Pamenu, su jais jojome į kalnus. Tądien jie man pasakė: „Iki greito!“ Tuo metu galvojau, kad jie atvyks kitą savaitę ar kitais metais – nesupratau britų mentaliteto. Ankstyvą šių metų pavasarį jie man atsiuntė nuotrauką su Boni ir Zora, paklausė, ar juos prisimenu. Ir šią gegužę mes vėl jojome kartu į kalnus. Tai buvo nuostabu, jie labai džiaugėsi tuo, kaip mano verslas išaugo per aštuoniolika metų.“
Arklidžių pastatas – dosnios ponios dovana
Kornelija mums papasakoja ir apie pagyvenusią moterį iš Vokietijos, kurios dukra žuvo per autoįvykį: „Tos moters dukra labai mylėjo žirgus, galbūt aš jai tai priminiau. Kartą ji man padovanojo savo dukters brangų jojimo balną ir pasakė, kad aš turiu persikelti į nuosavas arklides. Pasiguodžiau, jog neturiu pinigų, taigi, ji man tiesiog padovanojo vietą, kurioje dabar laikau savo žirgus.“
Ir nors arklidės buvo nupirktos, Kornelija visiškai neturėjo pinigų joms įrengti. Gavusi informacijos apie vietinio turizmo plėtros planus, ji pateikė paraišką. Laimėjusi visus įmanomus konkursus, ji gavo milžinišką paramą. „Jie pastatė arklides, nupirko dar keturis arklius, balnus, įrengė jojimo aikštę. Aš visiškai nesupratau, kas vyksta. Dešimt metų taip sunkiai dirbau ir visiškai neturėjau pinigų, o tuo metu man viską pirko valdžia“, – su džiaugsmu prisimena moteris.
Dosnių žmonių Kornelijos gyvenime tikrai netrūko: kartą vienas italas, perskaitęs apie Korneliją straipsnį laikraštyje, nusprendė jai padovanoti savo arklį. Taip Kornelijos žirgyne atsirado ir skirtingos spalvos akis turinti Mumu.
Visgi verslas pats „nepasistatė“. Kornelija pasakoja, kaip savo rankomis stengėsi, jog arklidės atrodytų reprezentatyviai: „Mes dirbome kaip išprotėję. Aš savo rankomis rinkdavau akmenis, nešdavau juos iš vienos vietos į kitą, sodinau gėles, pati stačiau tvoras, maišiau cementą. Už visa tai dabar moku savo nugaros skausmais.“
Moteris prisimena, kad statybų laikotarpių būta ir įvairiausių kuriozų. Kartą vidury nakties ji sulaukė skambučio iš kaimynų, kurie pranešė, jog Kornelijos arkliai laksto laisvėje. Aštuoni arkliai risnojo keliu nuo arklidžių iki Kornelijos namų (atstumas – apie vieną kilometrą). „Spėju, kad Mumu sulaužė tvorą ir visa kompanija išbėgo pasiganyti. Man teko įsėsti į mašiną ir pamažu važiuojant juos šaukti. Taip šuoliais jie parbėgo į arklides“, – juokiasi verslininkė.
Tiesa, per šiuos metus Kornelija sulaukė tikrai nemažai žiniasklaidos dėmesio: Graikijos televizija kūrė dokumentinį filmą, žurnalistai iš Vokietijos filmavo reportažą, Turkijos televizija kūrė informacinę laidą. Bene labiausiai Kornelijai įsiminė įvykis, kai iš Amerikos atvykę operatoriai artėjant Atėnų Olimpinėms žaidynėms filmavo žirgus ant jūros kranto: „Visa filmavimo grupė skrido su sraigtasparniu 50 metrų virš mūsų ir filmavo. Per telefoną jie man sušaukė: trys, du, vienas, bėgam! Tai darėme su savanore ir dviem klientais – jie liko sužavėti.“
Kartais norisi sustoti
Kornelija neslepia, žirgai jai – jos kūdikiai: „Pati savo vaikų neturiu, todėl jie man yra viskas. Aš galiu išprotėti, kai mano arkliai serga. Žinoma, bėgant laikui aš išmokau spręsti įvairias krizines situacijas, gebu puikiai susitvarkyti su žirgų ligomis viena. Svarbiausia, auginti juos sveikai.“
Verslininkė pasakoja, kad ilgus metus ji nesamdė jokio darbuotojo: viską darė viena. Kartą jai parašė mergina iš Šveicarijos, kuri pareiškė norą savanoriauti Kornelijos žirgyne.
„Kaip tik tuo metu Europoje vis populiarėjo savanorystės kultūra. Ta mergina man padėjo labai daug, buvo tikrai šauni. Internete ji parašė gražių atsiliepimų. Nuo to laiko man kasdien rašo merginos, norinčios per vasarą padirbėti su žirgais. Be to, bendradarbiauju ir su universitetais – suteikiu praktikos vietą veterinarijos studentams“, – pasakoja ji.
Verslas vis augo, viešbučiai, vilos pradėjo prašyti lankstinukų ir rekomenduoti pasijodinėjimus savo svečiams. Nepaisant to, Kornelija neslepia, jog Graikijoje moteris, turinti verslą, turi nesustoti kovoti ir siekti savo tikslo. Vietiniams turistų sąmyšis, kurį sukūrė Kornelija, iš pradžių nepatiko: jie laužė kelio iškabas, mėtė į moterį akmenis, norėjo, kad kalnai ir laukai priklausytų tik jiems ir jų avims.
„Vokietijoje žmonės taip pat sakė, jog man nepasiseks, bet pažiūrėkite“, – šypsodamasi taria Kornelija ir priduria, kad užsitarnavo vietinių pagarbą: per kelerius metus išmoko graikų kalbą, aktyviai dalyvauja savivaldoje.
Visgi moteris prasitaria, kad kartais norėtų stabtelėti. Itin didelį nuovargį ji jaučia liepos, rugpjūčio mėnesiais, todėl jos mėgstamiausias metų laikas – žiema. Pasibaigus sezonui, Kornelija joja savo arklius, valo jų aptvarus ir juos pačius, kasdien plaukioja jūroje, daugiau dėmesio skiria savo vyrui Panajočiui.
„Gerai, kad žirgyne neturiu elektros. Žiemą Graikijoje temsta anksti. Panajotis sako, kad jeigu arklidėse būtų elektra, manęs ištisus metus nematytų“, – priduria ji.
„Prieš Panajoti išgyvenau gražią meilės istoriją su veterinaru, kurį prieš penkerius metus vėl sutikau Vokietijoje. Jis peržiūrėjo mano tinklalapį ir pasakė, kad turėčiau didžiuotis tuo, ką padariau. Bet aš jam tariau, jog tiesiog neturiu laiko. Tik žiemą aš suvokiu, kad darau tai, ką myliu, ir mano žirgai – puikūs. Bet aš dirbu kaip kvailė. Su Panajočiu matomės tik penkiolika minučių per pietus. Čia laikas eina taip greitai. Nesuprantu, kaip praeina tos dienos, tos vasaros, tie metai. Galbūt norėtųsi šiek tiek sustoti
Klientai: nuo arabų šeichų iki Holivudo žvaigždžių
Į šalia Samio miestelio įsikūrusias arklides vasaromis atvažiuoja begalė žmonių iš įvairių pasaulio šalių. Moteris prisipažįsta, jog yra ne kartą jojusi su turtingaisiais Arabų šeichais, Holivudo žvaigždėmis, žymiais sportininkais. Kornelijai ne kartą yra tekę organizuoti piršlybų ar vestuvių jojimus.
Tiesa, per atostogas pajodinėti atvažiuoja ir profesionalūs jojikai. „Kartą atvyko profesionalus polo žaidėjas, kuris žaidė Jungtinės Karalystės nacionalinėje rinktinėje. Na, aš to nežinojau. Per nesusikalbėjimą supratau, kad jis – pradedantysis, visiškai patirties neturintis jojikas, todėl užsodinau ant vieno iš mūsų ramiausių arklių ir prisitvirtinau jį prie virvės, kurią laikiau kaip pavadėlį. Taigi jis pusę jojimo žingsniavo šalia manęs su pavadėliu. Žmogus buvo kuklus, bet po kokio pusvalandžio jis užsiminė, kad turi patirties. Galiausiai išsiaiškinome, kad jis – profesionalus polo žaidėjas, žaidžiantis Anglijos rinktinėje. Ir nors buvo truputį gėda, mes tiesiog pasijuokėme iš tos situacijos. Žinoma, jį nuo pavadėlio paleidau ir leidau joti savarankiškai.“