Visgi, šį kartą norime papasakoti apie kiek kitokias salas, kurioms apibūdinti labiau tinka epitetas „keistos“. Kai kurios iš šių salų pasižymi išskirtinėmis formomis, kitos – įdomia gyvūnija. Šiame sąraše rasite ir tokių salų, kurios kelia šiurpulį ir baimę.
Gyvačių sala, Brazilija
Pirmoji mūsų sąraše – Brazilijai priklausanti Kaimada Grandė sala, kuri šnekamojoje kalboje dažniausiai vadinama Gyvačių sala. Nesunku atspėti kodėl – šioje saloje knibžda šimtai gyvačių. Sakoma, jog kiekviename kvadratiniame metre jų gyvena net po keturias. Taigi, kur pažiūrėsi – visur vien gyvatės! Beje, šioje saloje veisiasi ir viena endeminė gyvačių rūšis – auksinės kaisakos. Kamada Grandė – vienintelė pasaulio vieta, kurioje galima išvysti šiuos itin nuodingus roplius.
Įdomu tai, jog atvykimas į Gyvačių salą – griežtai ribojamas. Ji paskelbta saugomu gamtos rezervatu, todėl čia gali lankytis tik mokslininkai. Taip siekiama apsaugoti tiek ekosistemą, tiek lankytojus.
Džumeiros palmė, JAE
Didžiausias Jungtinių Arabų Emyratų miestas Dubajus – labai šiuolaikiška ir kosmopoliška Artimųjų Rytų oazė. Turistai šį miestą mėgsta dėl prabangos, tvarkos, puikių viešbučių, aukšto lygio aptarnavimo, auksinio smėlio paplūdimių, šiltos jūros.
Vis dėlto, Dubajus neužmiega savo šlovės spinduliuose ir stengiasi tobulėti bei vis labiau žavėti turistus. Todėl šiame mieste kasdien kuriami nauji projektai, kuriais siekiama paversti Dubajų dar labiau išskirtiniu ir patraukliu atostogų miestu. Vienas iš tokių projektų – Palmių salos. Tai – trys dirbtinės, žmogaus rankų sukurtos palmių formos salos, kurios simboliškai vadinamos aštuntuoju pasaulio stebuklu. Šiuo metu jau yra pabaigta viena iš trijų Palmių salų – Džumeiros palmė. Jos statybos prasidėjo dar 2001-aisiais metais, o 2006-aisias čia jau buvo pastatyti pirmieji prabangūs gyvenamieji namai bei vilos. Sala visiškai pabaigta 2011-aisiais. Su JAE žemynine dalimi ją jungia 300 metrų tunelis.
Lėlių sala, Meksika
Pabuvoję saulėtame Dubajuje, keliaukime į Meksiko miestą. Jame slepiasi išties paslaptinga ir šiurpą kelianti sala – Lėlių sala. Išgirdę pavadinimą, daugelis įsivaizduoja, jog sala primena jaukų žaidimų kambarį, kuriame gausu puošniais rūbais išdabintų lėlių. Vis dėlto, realybė visiškai priešinga: saloje gausu purvinų, susivėlusių lėlių, kurios mėtosi ant žemės, arba kabo ant medžių šakų. Vaizdas tikrai šokiruojantis!
Klausiate, kaip šios lėlės atsidūrė saloje? Kadaise čia gyveno atsiskyrėlis Don Julianas Santana Barrera. Šis žmogus buvo ramaus būdo, mėgo laiką leisti vienatvėje. Tačiau jo ramybė netruko amžinai, mat sykį, nelaimingo atsitikimo metu, kanale nuskendo mergaitė. Po šio įvykio saloje ėmė dėtis keisti dalykai – atsiskyrėlis tvirtino, jog jį persekioja mergaitės šmėkla. Dar įdomiau tai, jog žvejodamas, drauge su žuvimis, jis pagaudavo vis daugiau kanale nuskendusių lėlių. Vyras buvo įsitikinęs, jog lėlės atbaidys mergaitės šmėklą, todėl ėmė jas kabinti ant medžių. Galiausiai, Don Julianą apėmė tikrų tikriausia manija – jis ėmė ieškoti lėlių ne tik kanale, tačiau ir Meksiko šiukšlynuose. Taip, per kelerius metus, sala virto šiurpą keliančia lėlių buveine. Teigiama, jog šiandien saloje vaidenasi tiek mergaitės, tiek atsiskyrėlio, kuris neaiškiomis aplinkybėmis nuskendo tame pačiame kanale, dvasios. Istorija tikrai keliantį šiurpą, nepaisant to, Lėlių sala – populiari Meksiko turistinė vieta.
Velykų sala, Čilė
Į šį sąrašą negalėjome neįtraukti ir dar vienos mistika apipintos salos –Velykų salos, dar žinomos Rapanujio vardu. Ramiajame vandenyne esanti ir Čilei priklausanti Velykų sala – tai žemės kampelis, kuris iki šiol kelia galvos skausmą archeologams ir istorikams: kaip paaiškinti tai, jog saloje, daugiau nei prieš 500 metų, buvo pastatyta 800 akmeninių monolitinių skulptūrų, kurių kiekvienos aukštis maždaug 6 metrai, o svoris – 20 tonų? Viena iš teorijų teigia, jog statulų gabenimui po salą buvo naudojami mediniai rąstai. Vis dėlto, ši teorija neretai susilaukia kritikos.
Velykų salos skulptūrų, vadinamų maojais, reikšmė irgi nėra iki galo aiški. Manoma, jog jos vietiniams gyventojams galėjo simbolizuoti protėvius.
Kalėdų sala, Australija
Pabuvoję Velykų saloje, persikelkime į Kalėdų salą, kuri slepiasi Indijos vandenyne ir priklauso Australijai. Ne, mistinių skulptūrų šioje saloje nėra. Vis dėlto, ją į šį sąrašą įtraukėme tikrai ne vien dėl skambaus pavadinimo: kasmet Kalėdų saloje vyksta išties unikalus reiškinys – krabų migracija. Lietingojo sezono pradžioje, krabai pradeda savo ilgą kelionę iš miško į pajūrį, kuriame dauginasi. Viešint Kalėdų saloje, šiuo periodu, galima išvysti tūkstančius krabų!
Raudonieji krabai Kalėdų saloje labai saugomi, todėl jų migracijos metu žmonėms draudžiama važinėti po salą automobiliais, siekiant išvengti sutraiškymo. Vienintelis galimas keliavimo būdas – pėsčiomis. Visgi, skubame nuraminti – sala nedidukė, vos 135 kvadratinių kilometrų ploto. Todėl pasivaikščiojimai pėsčiomis tikrai neatims labai daug energijos.
Plaukiojančios salos, Peru
Urai – tai indėnų tauta, gyvenanti Peru. Kadaise šios tautos žmonės neapsikentė inkų žiaurumo ir nusprendė, jog laikas jiems išsikraustyti. Ir ne bet kur, o į patį Titikakos ežerą. Klausiate, ką gi jie darė? Ogi ėmė statyti dirbtines salas. Pirmiausiai iš žemės jie išpjovė maždaug 10–12 didelių žemės gabalų, o vėliau, naudodami virves, juos stipriai ir tvirtai surišo, siekdami, jog dirbtinė sala vandenyje nesugriūtų. Taip ir buvo pagamintas salos pagrindas, kuris vėliau dar buvo užklotas nendrėmis. Panašiai urai salas gamina iki šių dienų. Šiandien plaukiojančios salos sudaro gana nemažus kaimelius, kurių gyventojai tarpusavyje susisiekia valtelėmis.
Triušių sala, Japonija
Okunošima – tai nedidelė salelė, esanti Vidinėje Japonijos jūroje, tarp Hirošimos ir Šikoku salų. Antrojo pasaulinio karo metais ši sala buvo naudota kaip itin slapta karinė bazė – čia buvo gaminamos nuodingos dujos. Kai kurie šaltiniai teigia, jog triušiai į šią salą buvo atvežti būtent Antrojo pasaulinio karo metu – siekiant atlikinėti su jais bandymus. Vis dėlto, ten dirbusiems žmonės pagailo gyvūnų, todėl šie buvo išleisti į laisvę. Na, o triušių palikuonys Okunošimoje tikrai suklestėjo – skaičiuojama, jog pradžioje jų buvo vos kelios dešimtys, o dabar saloje gyvena beveik tūkstantis triušių.
Nors triušiai Okunošimoje gyvena laisvai, vis dėlto – jei tik pusiau laukiniai. Išvydę žmones, kurių čia atvyksta gana nemažai, triušiai mielai juos sutinka, šokinėja aplink, prašo skanumynų. Lankytojams leidžiama triušius šerti, tačiau draudžiama į salą įsivežti augintinius, pavyzdžiui, kates ar šunis. Taip siekiama apsaugoti triušius.
Dauguma turistų į salą atvyksta dėl mielų pūkuotų triušiukų, visgi, čia galima prisiminti ir kraupią Antrojo pasaulinio karo istoriją – saloje atidarytas Nuodingųjų dujų muziejus.
Kelionių akademija – ieškantiems egzotinių kelionių.
