Žinote esant, bet šiame sąraše neradote tikrai vertos jame būti keistenybės, įdomios vietos? Parašykite el. paštu info@pamatykLietuvoje.lt .
Suprasti akimirksniu
- 15 objektų
- Per daugiau nei 2 dienas
Daugiau maršrutų kelionėms rasite čia.
1. E.Vaičiulio puodų namas. Daugiau skaitykite čia
Šis namas lankytojus vilioja lankytojus savo neįprasta išvaizda – visos namo sienos ir dalis stogo apkabinėta puodais. Originalios išorės name gyvenantis šeimininkas už akmeninės tvoros saugo muziejaus vertą senienų kolekciją. Išskirtinę vietą joje užima Žagarėje rasta Tora.
Įvairiose kiemo vietose šeimininkas yra atkasęs daiktų, kurie, jo nuomone, galėjo priklausyti ankstesniems šio miestelio gyventojams žydams. Tai kalinėtos sidabro žvakidės, puoštos augaliniais motyvais, puodas su 5 įvairios vertės monetomis, piniginė su popieriniais banknotais. Pats namas yra buvusi žydų parduotuvė, o po keliais tapetų sluoksniais dar išlikę žydiškų laikraščių, kuriais ankstesni šeimininkai buvo išklijavę sienas, fragmentų.
2. Tuputiškių serpantinas. Daugiau skaitykite čia
Serpantinas – tai kalnuotųjų vietovių kelias. Kadangi kelias eina kalnų šlaitu, tai būna siauras, smarkiai vingiuotas ir besitęsiantis šimtus kilometrų, nes padarytas su nedidele įkalne. Tuputiškių kelio serpantinas – vienintelis Lietuvoje. Nei ilgiu, nei aukščiu jis negali lygintis su kalnų serpantinais, bet vingių staigumu tikrai jiems nenusileidžia. Akmenimis grįstas Tuputiškių serpantinas, nutiestas 20 a. pradžioje, sujungė Aukštutinį ir Žemutinį Pavilnį.
3. Vabzdžių viešbutis. Daugiau skaitykite čia
2016 metais Žagarės regioninio parko vyšnių sode iškilo neįprastas ir netikėtas statinys – vabzdžių viešbutis – pirmasis toks mūsų krašte. Vabzdžių namai arba viešbučiai (angl. insect hotel) ypač populiarūs užsienio šalyse ir yra įrengiami parkuose, botanikos soduose, privačiose valdose kaip gamtosauginė ir edukacinė priemonė. Jų tikslas – ne tik apsaugoti biologinę įvairovę, kuri sparčiai nyksta dėl žmogaus veiklos, bet ir padėti geriau susipažinti su vabzdžių gyvenimu, vieta ir funkcijomis ekosistemose, nes juose tarsi pateikiamas sumažintas vabzdžių gyvenimo gamtoje modelis.
4. Paminklas litui ir eurui. Daugiau skaitykite čia
Ilgą laiką nebuvo aišku kas pastatė šį „paminklą“. Sovietmečiu ties posūkiu į Nemajūnus buvo pastatytas akmuo, ant kurio buvo iškaltas Nemajūnų kolūkio pavadinimas. Po Nepriklausomybės atkūrimo liko tik akmuo. Įvedus eurą, po vienos nakties atsirado įamžinta „nueinanti“ valiuta – litas. Lygiai taip pat vėliau po nakties atsirado dar ir euro skulptūra. Tik po kurio laiko paaiškėjo, kad paminklą litui ir eurui pastatė jieznietis Kęstutis Prakapas.
5. Vaiguvos upelis-gatvė. Daugiau skaitykite čia
Šalia Plokščių (Vaiguviškių) piliakalnio teka mažas Vaiguvos upelis, miestelyje pereinantis į natūralią Vaiguvos upę-gatvę. Tai – unikali vieta: vietos gyventojai savo namus pasiekia tik eidami ar važiuodami upelio vaga. Į Vaiguvą suteka keletas šaltinių, todėl vanduo čia visada švarus ir šaltas, o dugnas nusėtas akmenukų. Važiuojamoji upės-gatvės dalis tęsiasi daugiau nei puskilometrį. Čia galima smagiai pabraidžioti ar pasivažinėti dviračiu. Automobilių eismas neseniai buvo uždraustas, siekiant sumažinti taršą.
6. Lifosos fosfogipso kalnai. Daugiau skaitykite čia
AB „Lifosa“ balto fosfogipso kalnai – unikalus reiškinys ne tik Lietuvoje, bet ir Baltijos valstybėse. Fosfogipsas – tai gipsas su maža fosfatų (trąšų) priemaiša, atsirandantis fosforo rūgšties gamybos proceso metu. Kalnai trąšų gamyklos pašonėje pradėti pilti nuo 1968 metų. Šiuo metu fosfogipso yra susikaupę per 21 mln. tonų. Kasdien į kalnus atvežama apie 5 500 tonų fosfogipso, tad per metus jie papilnėja maždaug dviem milijonais tonų. Šiuo metu kalnų užimamas plotas – apie 84 hektarai, kai kurių aukštis siekia 60 metrų. Anksčiau pradėti formuoti kalnai dabar jau apsodinti, apaugę medžiais ir žole. Fosfogipso kalnus supa tvenkiniai, kuriuose apsistoti pamėgo praskrendančios gervės. Objektas nėra lankomas, tačiau stūksantys kalnai matomi ir 5 kilometrų atstumu.
7. Gedimino pilies kopija. Daugiau skaitykite čia
Viena Gedimino pilies kopija stūkso Biržų rajone. Būginių kaimo gyventojas Jonas Laumė savo žemėje pasistatė keliasdešimt kartų sumažintą Gedimino pilies kopiją. Kasdamas tvenkinius iš iškasto molio jis supylė aukštoką, septynis metrus siekiantį kalnelį. Po to pagal nuotraukas ėmėsi statyti Gedimino pilį. Jai sumūryti J.Laumė panaudojo 3 tūkst. senų nugriautų fermų plytų bei pusę tonos cemento. Darbas kainavo apie 4 tūkst. litų.
Pasirodo, kad Lietuvoje yra ir dar viena Gedimino pilies kopija. Pastaroji kaip tik šiuo metu dar atnaujinama, gražinama. Kaip rašo LRT.lt, Ukmergės rajono Lyduokių miestelio aktyvių moterų klubas nusprendė atstatyti apgriuvusią Gedimino pilies bokšto kopiją, kuri buvo pastatyta miestelio centre dar švenčiant Lietuvos nepriklausomybės atgavimo dešimtmetį (1928 m.). Tuomet Lyduokiuose būrėsi aktyvūs žmonės, ypač šauliai. Jie sugalvojo pastatyti pilies kopiją, nes Vilnius, kur stovėjo pati pilis, buvo okupuotas lenkų.
8. Žaibo trenkti medžiai. Daugiau skaitykite čia
Paprastai miške aptinkami vienas ar keli žaibo sudeginti medžiai, tačiau vienoje vietoje rasti 15 tokių – tikra retenybė. Matyt, kad perkūnijos metu vaikštinėti šioje vietoje nerekomenduojama.
9. Namelis ant vištos kojos. Daugiau skaitykite čia
Šalia Merkinės, prie sankryžos į Alytaus pusę, ant kalnelio galima pamatyti namuką ant vištos kojelės. Daugelis sunkiai atspėtų jo paskirtį. Tai kūrybingų Merkinės ugniagesių komandos poilsio-budėjimo vieta prižiūrint Dzūkijos miškus. Namelis jau stovi kelis dešimtmečius, o neseniai buvo restauruotas. Šalia yra pavėsinė, lauko tualetas, todėl tai – ideali vieta sustoti.
10. Kėdainių krematoriumas. Daugiau skaitykite čia
Kėdainių laisvojoje ekonominėje zonoje 2011 m. lapkritį atidarytas pirmasis ir vienintelis Lietuvoje krematoriumas. Nuo 2012 m. pavasario jame rengiamos nemokamos pažintinės ekskursijos. Jų metu pasakojama apie laidojimo kremuojant tradicijas Lietuvoje ir pasaulyje, supažindinama su krematoriumo veikla, atsakoma į klausimus. Fojė veikia nuolatinė unikalios kristalinės glazūros meistro, keramiko Algimanto Patamsio urnų ekspozicija. Be to, čia nuolat organizuojamos profesionalių Lietuvos menininkų darbų nemokamos parodos, kurias galima apžiūrėti ne tik ekskursijų metu.
11. A.Jonušo žemaitiška, japoniška, kiniška sodyba-muziejus. Daugiau skaitykite čia
Dailininko juvelyro A.Jonušo rankomis sukurta tekančios saulės šalies salelė – žemaitiška-japoniška-kiniška sodyba-muziejus. Lankytojai čia gali pamatyti seniausios pasaulyje Horiudži šventyklos pagodos maketą, „No“ teatro kaukės Okame kopiją, kabukio, japonų teatro, sceninius vaizdus. Fudži kalno papėdėje pastatytas arbatos gėrimo namelis, budos Amidos, šv. vienuolio skulptūros ir kiti senosios Japonijos kultūros simboliai. Sodyboje-muziejuje skirtas kampelis ir Kinijai. Čia galite pamatyti apie 30 Kinijai būdingų pastatų maketų: Konfucijaus šventyklą, baltąją Pekino pagodą, Tibeto Potalos rūmus ir kt.
12. Raktų uosis. Daugiau skaitykite čia
Keliais tūkstančiais raktų pasipuošęs medis dovanoja energiją praeiviams. Savo pėdsakus prie jo kamieno palieka ir rakto į šeimyninę laimę ieškantys jaunavedžiai. Žiūrint į šį medį sunku būtų patikėti, kad jis ištvėrė kelis gaisrus ir piktavalių žmonių niokojimus. Uosis jau buvo pažymėtas kirtimui, tačiau panevėžietis keramikas Algirdas Jonušis nusprendė neleisti to padaryti.
Menininkas žinojo šio medžio istoriją ir matė, kad jis iš ties unikalus, tad nusprendė jį paversti miesto įžymybe. Ant šio medžio raktai pradėti kabinti neatsitiktinai. Po kasinėjimų šalia uosio aptikta dėžė su septyniasdešimčia raktų, tad visi jie ir buvo sukabinti. Pasak keramiko, raktai senovėje žmonėms turėjo ne tik praktinę reikšmę. Iki šiol randama vadinamųjų simbolinių raktų. Jie buvo gaminami ne spynoms užrakinti, bet kabinami matomoje namų vietoje kaip savotiška šeimos apsauga, apsauginis amuletas.
Raktų medis dabar itin domina ir jaunavedžius, kurie nebekabina spynučių ant tiltų, o užsuka į Birutės gatvę pakabinti raktus, tikėdami, jog tai atneš sėkmę.
13. Patologijos muziejus. Daugiau skaitykite čia
1953 m. Šiaulių ligoninėje pradėjęs dirbti patologinės anatomijos gydytojas Osvaldas Lapienis (1928–2001) buvo pirmasis patologinės anatomijos specialistas Šiaulių krašte. Gydytojas taikė moksliškai pagrįstus tiriamojo darbo metodus ir nuo pirmųjų darbo metų ėmėsi įdomaus sumanymo – Medicinos muziejaus kūrimo. Patologinės anatomijos specialisto siekis buvo supažindinti gydytojus ir visus diagnostikos specialistus su ryškiausiomis ligomis bei jų atpažinimo galimybėmis. Lapienis kaupė makroskopinių organų preparatų kolekciją, kūrė muziejų (jame – per 500 eksponatų), laikomą didžiausiu patologinės anatomijos muziejumi Lietuvoje.
Dabartinėje muziejaus ekspozicijoje demonstruojami įvairių patologiškai pakitusių organų pjūviai, leidžiantys suvokti ligos padarinius. Visas šis kruopštus darbas atliktas paties gydytojo O. Lapienio.
14. Muziejus neregiams. Daugiau skaitykite čia
Muziejų sudaro aštuonios skirtingos dalys: brasta, landa, sodas, pirmas slenkstis, riba, antras slenkstis, fragmentai, atmintis. Ekspozicija yra visiškai nematoma, lankytojai ją gali tik pajausti per garso, lytėjimo bei uoslės pojūčius. Anot R.Antinio, muziejaus lankytojai turi brautis pro kabančius daiktus, elastingas juostas, garsų, kvapų, pirštų lietimo erdves. Informacija lankytojams pateikiama Brailio raštu ir įprastais ženklais bei užrašais. Įveikti „XXI amžiaus katakombų“ labirintus gali pabandyti ir regintys lankytojai.
15. Kruonio „gravitacinė kalva“. Daugiau skaitykite čia
Šioje vietoje sukuriama optinė iliuzija, jog riedama į kalną, nors vizualiai atrodo priešingai. Išmėginkite patys – paprasčiausias būdas įsitikinti, kad tai tik iliuzija – atsivežkite didelį gulsčiuką :) Tokių vietų pasaulyje yra daug, optinė iliuzija susidaro dėl to, kad aplinkoje nėra objektų (pavyzdžiui, namo), kurie stovint vietovėje padėtų realistiškai suvokti nuolydžio kryptį ir perspektyvą. Panašus principas („Ames room“) naudojamas iliuzijų muziejuose ir kambariuose.
Tiesa, reikia paminėti, kad norint iš tiesų pajusti šią iliuziją reikia laiko ir eksperimentavimo. Patingėję išlipti iš automobilio gali ir nusivilti šia vieta. Kamuolio ridenimas, nuolydžio matavimas gulsčiuku ir panašūs eksperimentai ir pralinksmins ir nustebins. Apskritai, būnant šioje vietoje gali pasireikšti ir keistas jausmas, gali pradėti kliūti kojos už žemės. Atrodo, kad eini į kalniuką, o iš tiesų leidiesi žemyn. Taip pasimetusi galva duoda neteisingus nurodymus kojoms, o keistas jausmas lydi visą laiką būnant šioje vietoje.
Daugiau maršrutų kelionėms rasite čia.
