Susitikę Kuskojaus (turkų kalba – „Paukščių kaimo“) gyventojai kalbasi turkų kalba, tačiau jie pereina prie švilpavimo, kai reikia bendrauti per didelį atstumą – ši bendruomenė išsibarsčiusi didelėje teritorijoje.
„Jeigu pažiūrėtumėte į topografiją, pamatytumėte, koks patogus yra švilpavimo bendravimas, – teigia tyrėjas Onusas Gunturkunas. – Negali artikuliuoti taip garsiai, kaip gali švilpti, todėl švilpavimo kalba yra girdima už kilometrų – ji nuskamba per stačius kanjonus ir aukštus kalnus.“
Švilpavimo kalba sukurta turkų kalbos pagrindu, kiekvienas garsas simbolizuoja atskirą skiemenį. Ji naudojama ne tik trumpai informacijai pranešti – žmonės sugeba ja palaikyti ištisą pokalbį.
Dar įdomiau tai, kad ja komunikuodami žmonės vienodai naudoja abu smegenų pusrutulius. Tai atskleidė naujas O.Gunturkuno ir kolegų tyrimas. Iki šiol laikyta, kad už kalbą atsako kairysis pusrutulis.
„Tyrimo rezultatai rodo, kad mūsų smegenų organizavimas nėra nejudinamas, kaip manyta iki šiol. Tai, kaip informacija yra mums perduodama, radikaliai keičia mūsų smegenų architektūrą“, – teigia tyrėjai.
Žinoma, tai, kas švilpavimo kalbą daro tokia naudinga – sugebėjimas komunikuoti ilgais nuotoliais, turi ir neigiamą pusę – nebėra privatumo. Todėl mobilieji telefonai pamažu išstumia šį senovinį bendravimo būdą.
Šia kalba bendrauja apie 10 tūkst. kaimo gyventojų. Vyresnieji sako su nerimu stebintys, kaip šį išskirtinį bendravimo būdą išstumia technologijos. „Mes mylima šią tradiciją, bet šiomis dienomis vaikai iš rankų nepaleidžia savo telefonų, – sako ūkininkas Ramazanas Calikas. – Noriu, kad mano vaikai išmoktų šią kalbą, tačiau tai sunku padaryti, kai jiems ji ne tokia naudinga, kokia buvo mums ilgus metus.“
