Keliaujant po Lietuvą: Jurbarkas – pilių ir upių lobynas | Gyvenimas

Kovų su kryžiuočiais pėdsakai

Jurbarko pavadinimas kildinamas nuo dar XIII a. pastatytos Georgenburgo (Jurgenburgo) pilies. Pasak kronikų, ji statyta bendromis Kryžiuočių ir Livonijos ordinų magistrų pastangomis ant Šv. Jurgio kalno, vos kelių kilometrų atstumu nuo tos vietos, kur lietuviai gynė medinę Kolainių pilį.

VšĮ „Gatvės gyvos“ nuotr./Nemuno slėnis

Nei Georgenburgo, nei Kolainių tvirtovių nebėra, tačiau išlikę jas menantys piliakalniai – vienas (Kalnėnų) pietvakarinėje, kitas (Bišpilio) šiaurrytinėje miesto dalyje. Galima tik įsivaizduoti, kiek įnirtingų mūšių matė žemė, ant kurios išaugo Jurbarkas. Piliakalniai ir kvapą gniaužiančios panoramos išties yra tai, kuo šis kraštas gali didžiuotis.

Dvaro gyvenimo ženklai

Kovoms su kryžiuočiais pasibaigus, miestelio gyvenimo centru tapo dvaras.

Dėl pavaldumo šalies valdovams ir ypač valdovėms, jis ilgą laiką vadintas karališkuoju. Vėliau Jurbarke šeimininkavo Radvilos, Potockiai, Zubovai, tačiau aiškiausiai matomas kunigaikščių Vasilčikovų palikimas. 1846 m. caras Nikolajus I dvarą paskyrė valstybės tarnybos pirmininkui Ilarijonui Vasilčikovui. Ši giminė ėmė puoselėti Jurbarko dvarą – išplėtė parką, pastatė puošnius ampyro stiliaus rūmus su dviem fligeliais, pasodino pušynėlį, kuriame augino fazanus. Tiesa, miestelėnams rusų didikų valda paprastai būdavo neprieinama – ją supo tvora, geležiniai vartai.

VšĮ „Gatvės gyvos“ nuotr./Jurbarko dvaro oficinos

Tarpukariu Vasilčikovų dvaras buvo išparceliuotas ir perduotas „Saulės“ draugijos progimnazijai, teritorija tapo atvira visiems. Šiuo metu šiaurinėje dvaro oficinoje į pažintį su istorija kviečia Jurbarko krašto muziejus, taip pat išlikusi pietinė oficina.

Centrinių dvaro rūmų pastatas sudegė per Pirmąjį pasaulinį karą, o vėliau jo griuvėsiai nebuvo atstatomi ir nuolat nyko. 2015 m. atstatytos rūmų kolonos ir pamatų žymės praeiviams leidžia lengviau įsivaizduoti buvusį ansamblį. Ant buvusio degtinės sandėlio pamatų pastatytoje ir 1865–1940 m. veikusioje cerkvėje šiuo metu įrengta parodų ir koncertų salė, tad verta pasidomėti joje vykstančiais kultūriniais renginiais. Taip pat išlikę keli kiti dvaro ūkiniai pastatai.

Mįslingo likimo skulptūros žvaigždė

Jurbarke nuo 1929 m. iki pat savo mirties gyveno ir kūrė vienas žymiausių Lietuvos skulptorių Vincas Grybas. Nepralenkiamas monumentalių paminklų autorius kūrybinį kelią pradėjo piemenaudamas gimtųjų Lukšių apylinkėse ir droždamas smulkias statulėles tetos padovanotu peiliuku.

VšĮ „Gatvės gyvos“ nuotr./Prie V. Grybo muziejaus

Kartą pravažiuodamas gretimo Zyplių dvaro šeimininkas Tomas Potockis atkreipė dėmesį į berniuko talentą ir ėmė rūpintis deramu jo išsimokslinimu. V. Grybą likimas apdovanojo galimybe studijuoti Kaune, Varšuvoje ir Paryžiuje, o grįžęs į Lietuvą išgarsėjo kaip vienas stipriausių savo amato meistrų, gebėjęs sukurti ne tik gražią skulptūrą, bet ir meistriškai išspręsti architektūrinės aplinkos problemą.

1929 m. V. Grybas įsikūrė buvusioje Vasilčikovų dvaro kontoroje, joje glaudėsi iki pat savo tragiškos mirties 1941 m. liepos 3 d. Tądien jis, kartu su 300 Jurbarko žydų, pakliuvo po holokausto presu. Nors pats V. Grybas dar Pirmojo pasaulinio karo metais įsitraukė į revoliucinį judėjimą, kurį laiką buvo Lietuvos socialdemokratų partijos nariu ir aplinkinių net laikytas „raudonu“, ilgainiui jis panoro atsiriboti nuo politikos ir atsidėti tik kūrybai, todėl iki šių dienų tiksliai nežinoma, kodėl lietuviu dailininku baltaraiščiai taip norėjo atsikratyti.

Vis dėlto per neilgą savo gyvenimą V. Grybas spėjo palikti ryškų pėdsaką, o su jo paveldu geriausia susipažinti būtent jo paskutinėje gyvenimo vietoje, buvusiame Jurbarko dvaro pastate. Čia veikiančiame memorialiniame muziejuje, be V. Grybo, taip pat eksponuojama tapytojos Lidos Meškaitytės kūryba, vyksta kiti renginiai ir parodos.

Upių apsuptyje

Jurbarko branduolį supa net trys upės – didingasis Nemunas, „dvariškoji“ Mituva ir mažoji Imsrė. Palei pastarąją driekiasi gražiai sutvarkytas pėsčiųjų ir dviratininkų takas, kuriuo važiuojant galima pasigėrėti upės draugija, užlipus ant Bišpilio piliakalnio mintimis pasinerti į rūsčius kovų su kryžiuočiais laikus, pasislėpti nuo kaitros ar lietaus vienoje iš daugybės pavėsinių.

VšĮ „Gatvės gyvos“ nuotr./Palei Imsrę

Ten, kur Imsrė įteka į Mituvą, būriuojasi Jurbarko laiveliai – čia įrengta pontoninė prieplauka. Na, o Nemuną Jurbarkas pasitinka ilgiausiu Lietuvoje automobilių tiltu – jis ištįsęs net 494 m ir žiūrovus apdovanoja peizažais iš 16 m aukščio.

Panemunės pilių keliu

„Kas nevažiavo Nemunu nuo Kauno iki Jurbarko vasaros laike, tas daug širdies smagumų yra nepatyręs...“ – kadaise teigė Vincas Kudirka. Belieka tik pritarti. Vykdami į Jurbarką rimtai apsvarstykite galimybę pasiimti dviratį. Dar būnant mieste prasideda lygus ir tapybiškais vaizdais kupinas dviračių takas, einantis palei Nemuną ir jo užliejamas pievas.

VšĮ „Gatvės gyvos“ nuotr./Dviratininkų rojus

Atstumai iki kitų įdomių objektų – labai „humaniški“, paprastai svyruoja tarp 5 ir 10 km vienas nuo kito, tad net ir nepatyrusiam keliautojui jie įveikiami. Mūsų nuomone, keliauti autobusu pasiėmus dviratį yra idealus variantas, nes išlipus ir pradėjus važiavimą Jurbarke, jį galima pabaigti kur nors Raudonėje, Veliuonoje ar Seredžiuje ir nesukti galvos dėl grįžimo atgal tuo pačiu keliu – nemaža dalis tarpmiestinių autobusų į Kauną ir Vilnių važiuoja palei Nemuną, tad pasakius sau „stop“ beliks nukakti iki transporto stotelės.

VšĮ „Gatvės gyvos“ nuotr./Panemunės pilis

Panemunės (Vytėnų), Raudonės pilys, mediniai Veliuonos dvaro rūmai, Molynės žvejų kaimas, piliakalniai ir visa eilė kitų įdomybių – visa tai laukia keliautojų panemunėje. Beje, į vakarus nuo Jurbarko yra Vokietijai ilgą laiką priklausęs Smalininkų miestelis su išlikusia buvusia siaurojo geležinkelio stotimi, vandens matavimo stotimi ir įspūdingu senovinės technikos muziejumi, taigi važiavimo kryptys gali būti įvairios.

Kokios trukmės kelionę planuoti?

Jei nuspręsite būti tik Jurbarko mieste, Jums veikiausiai pakaks vienos dienos – per ją aplankysite miesto muziejus, susipažinsite su dvaru, pasimėgausite Imsrės, Mituvos ir Nemuno pakrančių draugija. Žydiško paveldo mėgėjus gali suintriguoti turtinga šios tautos palikimo Jurbarke istorija, kurią geriausiai iliustravo originali sinagoga (neišlikusi), o šiandien dalinai atspindi senamiestis ir Kauno gatvė.

VšĮ „Gatvės gyvos“ nuotr./Kauno gatvė - Jurbarko senamiestis

Turintys dvi ar tris laisvas dienas privalo išbandyti panemunės dviračių taką – pakeliui yra bet kuriam skoniui pritaikytos nakvynės vietos, kavinės, parduotuvėlės, tad nepristigs nei lankytinų objektų, nei infrastruktūros.