Nerimas netrukus nuslopo, nes paaiškėjo, kad šis garsas išsprūdo iš vieno ne pirmos jaunystės automobilio duslintuvo. Mašinytė turbūt skaičiavo paskutines savo gyvenimo dienas, todėl prieš nusibaigiant nusprendė bent tokiu būdu sutraukti praeivių dėmesį ir pasilinksminti.
Pati situacija iš šono gal kiek komiška, tačiau žinant padėtį Jeruzalėje, tai neatrodo taip linksma. Čia nuolat įvyksta didesnių ar mažesnių teroristinių aktų ir visokių išpuolių, todėl žmonių sąmonėje gyvena jausmas, kad tikėtis galima visko. Dėl to ir nervai yra kiek labiau įtempti nei kitur. Teisybės dėlei reikia pasakyti, kad nuo kiekvieno garso krūpčioja daugiausiai turistai, nes vietiniai prie tokios būsenos yra tiesiog įpratę.
Dėl to Jeruzalė yra vienas labiausiai saugomų miestų pasaulyje ir nuolat čia marširuojantys ginkluoti kareiviai yra įprastas dalykas. Toks pats kaip ir moterys kareivių uniformomis. Žydų valstybėje kariuomenėje tarnauti privalo ir vyrai, ir moterys. Neįprastai atrodo jaunos karės merginos, tampančios beveik savo dydžio automatinius ginklus.
Gatvėse patruliuojantys kariai paprastai yra draugiški ir sutinka kartu nusifotografuoti. Mano kompanionui Aleksui taip patiko šitos jaunos karės, kad žūtbūt panoro su jomis nusifotografuoti. Noras, žinoma, pagirtinas, tačiau nedrąsa dar didesnė, tad kalbinti jas ir prašyti bendros nuotraukos su „dėde Aleksu“ turėjau aš. Tačiau čia pasitvirtino patarlė, kad ant svetimo gėrio netoli nujosi, nes panelės nusifotografavo su manim, o Aleksas liko ant ledo.
Su griežtais saugumo reikalavimais susiduriama visur Izraelyje, tačiau Jeruzalėje ypač. Įėjimai į traukinių ar autobusų stotis, prekybos centrus, kino teatrus ar restoranus galimi tik praėjus metalo detektorius. Neapsaugotas yra tik viešasis miesto transportas, todėl jis laikomas realiausia vieta, galinčia tapti teroristų taikiniu.
Kita vertus, ši padidintos apsaugos politika stebina tik atvykus į šalį. Po poros dienų priprantama ir ginkluoti kareiviai gatvėse visiškai nebekrenta į akis.
Pati Jeruzalė yra padalinta į tris dalis – vakarinę, rytinę ir senąją. Vakarinėje gyvena žydai, rytinėje – arabai, o senoji Jeruzalė – tai visas biblijinis miestas.
Kalbant apie rytų ir vakarų Jeruzalę, tai skirtumas tarp jų yra akivaizdus. Vakarinę žydų Jeruzalę galima prilyginti moderniam vakarų Europos miestui, su moderniu viešuoju transportu, greitomis užkandinėmis, aukštos klasės viešbučiais, restoranais, barais, klubais ir kainomis. Arabų Jeruzalėje jautiesi kaip arabų šalyje. Viskas atrodo paprasčiau, prasčiau, skurdžiau, pigiau. Šurmuliuoja ištisas turgus ir iš mečečių skamba kvietimai į maldą.
Taupantiems pinigus arabų Jeruzalė bus puikus pasirinkimas. Čia galima rasti pigesnių užkandinių, pigesnę nakvynę, pigesnių prekių ar lauktuvių. Palyginimui, čia tradicinis arabiškas falafelis kainuoja 1,5-2 eurus, o žydų Jeruzalėje standartinio mėsainio kaina siekia 6 eurus.
Sienų tarp atskirų Jeruzalės rajonų nėra ir laisvai galima keliauti kur tik širdis geidžia. Tačiau arabai ir žydai stengiasi per daug vieni pas kitus nelįsti. Pavyzdžiui, žydų autobusų linijos aptarnauja tik žydų Jeruzalės dalį, arabai turi savo autobusų tinklą ir savo autobusų stotį. Nors sakoma, kad Jeruzalėje yra dideli šansai tapti teroristinio akto aukomis, tačiau atmetus šią riziką, kitas fizinis pavojus yra praktiškai neegzistuojantis. Jeruzalė yra labai saugus miestas. Gal žydų ar arabų radikalams ir nesaugu vaikščioti vieniems pas kitus į svečius, tačiau miesto svečiams jokio pavojaus nėra.
Jeruzalė labiausiai žinoma dėl savo šventojo miesto statuso. Čia buvo nukryžiuotas Jėzus Kristus, vaikščiojo ir gyveno visi to meto herojai, apie kuriuos kasdien kiekvienoje Lietuvos bažnyčioje porina mūsų šventieji tėveliai.
Mano tikrajam, bet kartu ir šventajam tėveliui Aleksui, pasirodo rūpėjo ne tik Tel Avivo pramogos, bet ir šventos vietos. Todėl žmogus turėjo su savimi į kelionę pasiėmęs mažą Bibliją, kuri buvo jam tarsi kelionių po senąją Jeruzalę vadovas.
Aleksas, kaip uolus katalikas, su naujuoju testamentu rankose puolė neršti po šventąjį miestą taip, kad net dulkės rūko. Jis ir Kristaus kryžiaus kelius praėjo, ir į Golgotos kalną lipo vis stebėdamasis, kad tai ne kalnas, o tiesiog bažnyčioje įrengti laiptukai į antrą aukštą; ir Golgotos akmenį čiupinėjo, ir Alyvų sodelyje meldėsi, ir prie Kristaus kapo verkė su kitais tikinčiaisiais, ir prie Marijos karsto rymojo, ir prie Raudų sienos raudojo. Vos spėjau jam iš paskos.
Beje, parymoti prie Kristaus kapo gali būti visai įdomi atrakcija. Prie jo maldininkai traukia nesibaigiančia minia ir labai įvairiai reaguoja atsiradę taip arti dievo. Vieni (ypač katalikai filipiniečiai) neša sunkų kryžių užsimaukšlinę butaforinį erškėčių vainiką šalia Kristaus bažnyčios, kiti nepaliaujamai rauda, treti klūpo ir kalbėdami su dievais daro visokius neadekvačius judesius, ketvirti surimtėja, pajaučia nušvitimą sieloje ir išeina kaip aukso muštinį aptikę. Reakcijų gali prisižiūrėti įvairių.
Bandžiau iš aš pajusti kažkokius ypatingus jausmus, visgi esu kataliko Alekso sūnus, tačiau kažkaip nepavyko nors ir stengiausi. Tiesiog tam per daug žmonių ten, tad niekaip nepavyko susikaupti. Lyg ir bandai, tačiau koks Kristaus kapo ištroškęs piligrimas besiverždamas link jo, stumteli tave iki mėlynės ir visas susikaupimas išgaruoja.
Visai kas kita yra prie Raudų sienos. Va, ten tai galima šį tą pajusti. Bet yra viena sąlyga – turite eiti vakare prieš pat uždarymą, kai jau būna tamsu, turistai būna išsiskirstę po nakvynės vietas, o Jeruzalės senamiesčio turgūs užsidarę. Tada prie raudų sienos eina be turistų spoksojimo norintys pasimelsti žydai. Va tada aš ir pajutau tau dievišką Raudų sienos atmosferą ir net trumpam užsimiršau nesantis žydas.
Po poros dienų mieste, besitrinant maldininkų apsuptyje, taip išvargome, kad nusprendėme – religijos jau per akis, metas grįžti į hedonistinį gyvenimą. Kita kelionės vieta buvo Negyvoji jūra. O kad įspūdžiai būtų dar aštresni, nutarėme aplankyti nudistų hipių paplūdimį.
Bet apie tai, taip pat nakvynę žydų naujakurių gyvenvietėje Palestinoje ir apie kelionę į Vakarų Krante kitapus sienos esančią faktinę Palestinos valstybės sostinę Ramalą – paskutinėje pasakojimo apie Izraelį dalyje.
Pirmąją autoriaus pasakojimo apie kelionę į Izraelį dalį rasite paspaudę čia. Joje – įspūdžiai iš Tel Avivo.
