Kad tai ne melas, įsitikinome savo akimis, vieną rugpjūčio ketvirtadienį sėdę ant dviračių ir jais pravažiavę nedidelę dalį žiediniu maršrutu išsidėsčiusio dviračių tako. Nors buvo darbo dienos rytas, pakeliui sutikome net porą kompanijų – šeimų su vaikais, kurie, kaip ir mes, žvalgėsi po Platelių ežero apylinkes.
Paprastai maršrutas prasideda Plateliuose, kur, jei neturite savo dviratės transporto priemonės, galite ją išsinuomoti. Dviračiai nuomojami priešais Žemaitijos nacionalinio parko direkcijos pastatą – vietos verslininkai čia įrengė dviračių nuomos punktą. Nuomos kainos valandai keli eurai.
Dar geresnė žinia, kad susitarę su nuomotojais dviratį galėsite palikti nebūtinai įveikę visą 24 km trasą, t.y. jums nebūtina grįžti į nuomos punktą. Patikėkite: važiuoti vingiuotais ir kalvotais miško keliukais nėra lengva. Tad mes be galo džiaugėmės, jog kelionė tęsėsi vos keletą kilometrų.
Tiesa, ne visi dviračiai buvo idealiai techniškai tvarkingi, tad rekomenduojame prieš išsinuomojant apvažiuoti pasirinktu dviračiu bent trumpą ratą ir patikrinti, ar veikia bėgiai, stabdžiai ir kitas smulkmenas. Tegul jokie tarškėjimai ir barškėjimai netrukdo mėgautis kelione ir vaizdais jos metu.
Nors šįkart dviračių taku važiavome vos keletą kilometrų, spėjome ne tik pasigrožėti Platelių ežero panorama specialiai tam įrengtoje apžvalgos aikštelėje, iš kurios matyti trys iš septynių jame esančių salų – Briedsalė, Veršių ir Pilies.
Pastaroji – garsiausia, nes XV a. joje stovėjo Lietuvos didikams priklausiusi pilis. Pasakojama, kad salą su Šventorkalniu, kuriame buvo senoji Platelių gyvenvietė, jungė tiltas, kurio poliai išlikę iki šių dienų. Apie juos daug duomenų yra surinkęs Klaipėdos universiteto profesorius Vladas Žulkus, surengęs ne vieną povandeninę ekspediciją. Apžiūrėti polius, esančius po vandeniu, galima ir dabar – greta Platelių jachtklubo veikiantis nardymo centras suteikia tokią galimybę.
Iš septynių ežero salų Pilies sala yra viena didžiausių ir gausiausia augmenija. Nuplaukę čia rasite ir retų augalų, pavyzdžiui, jonpaparčių, taip pat į Raudonąją knygą įrašytas tuščiaviduris rūtenis. Atoki sala yra ir vienintelė Lietuvoje tikrojo žvynbaravykio augavietė.
„Ši sala yra įtraukta į saugomų valstybės kultūros objektų sąrašą, tačiau lankytis joje galima. Nors kai kurie lankytojai mums pridaro rūpesčių, nes palieka saloje nemažai šiukšlių. Surinkti joms organizuojamos savanoriškos talkos“, – pasakojo Žemaitijos nacionalinio parko direkcijos gidė A.Brazdeikytė.
Apsilankyti galima ir didžiausioje Platelių ežero saloje – Briedsalėje. Tiesa, didžiąją jos dalį užima pelkė. Tačiau būtent tokios sąlygos itin patinka retiems paukščiams dančiasnapiams. Pastaruoju metu į salą jau nebeužklysta briedžiai, nuo kurių ir kilo jos pavadinimas.
Panaši ir Veršių salos kilmė. Pasakojama, kad anksčiau visai vasarai čia valtimi galvijus perkeldavo vienas vietos ūkininkas.
Klausantis gido pasakojimų atrodo, jog Platelių ežeras – ne tik didžiausias Žemaitijoje, bet ir gausiausiai legendomis apipintas vandens telkinys Lietuvoje.
Viena iš jų pasakoja apie tai, kaip žemaičiai užsakė į Platelių bažnyčią varpą, už darbą sumokėjo, tačiau nepridėjo magaryčių. Todėl tas palinkėjo, kad varpas niekada nesugrįžtų į Platelių varpinę. Buvo žiema, bevežant jį įlūžo Platelių ežero ledas ir varpas nugarmėjo gelmėn. Užsisakę naują varpą plateliškiai jau nebegailėjo pinigų meistrui ir laimingai naująjį varpą parsivežė. Tačiau šiam skambant senasis iš ežero gelmių jam atsakydavęs...
Vieną žinomiausių literatūrinių kūrinių apie Platelių ežerą sukūrė Platelių apylinkėse keletą metų pas čia gyvenusį savo sūnų Stasį atvykdavęs rašytojas Antanas Žukauskas-Vienuolis. Sakoma, kad legendos „Platelių ežero paslaptis“ pagrindinę heroję – įnoringą grafaitę Zifriną – įkvėpė vietinė mergina – Zifrina Urbonaitė (dabar – Martinkienė – aut. past.), kuri iki šiol gyvena Plateliuose ir kitąmet minės 80-metį. Su garbaus amžiaus rašytoju tuomet 16-metė mergina susipažino, nes jos tėvai buvo S.Žukausko kaimynai.
„Pernai su vienu žurnalistu dalindamasi prisiminimais Zifrina sakė, kad pirmą kartą A.Žukauskas-Vienuolis ją pamatė, kai jos su draugėmis miestelyje valgė mėlynes. Visi mergelių zūbai buvo mėlyni, kai rašytojas gražiausios jų – Zifrinos – paprašė duoti ir jam mėlynių.
Vėliau, jau parašęs savo legendą apie Platelius (beje ji sukurta vos per mėnesį čia, Plateliuose!), kviesdavosi Zifriną „taisymams“. Kaip ji pati sako, skaitydavo jai ir klausdavo, kas negerai. O Zifrina, norėdama, kad tokie pasimatymai greičiau baigtųsi, sakydavo, kad viskas gerai...“ – vieną iš daugelio istorijų apie Platelius ir čia gimusius literatūrinius kūrinius pasakojo gidė A.Brazdeikytė.
Legendomis ir sakmėmis apipinti ir kiti Platelių ežero apylinkėse esantys objektai. Savo trumpos kelionės metu pralėkę per Gaudupio pelkę (virš jos eina medinis dviračių-pėsčiųjų takas) sustojome prie Piktežerio įrengtoje aikštelėje, kur sužinojome, ką pranašauja miške augančios uogos. Nepaguosiu: jos rodo, kad rudens mėnesiais lietaus netrūks.
Čia nuskambėjo dar vienas pasakojimas – apie tai, kodėl vienas mažiausių (užima tik 0,7 ha) iš 26 Žemaitijos nacionalinio parko ežerų yra toks piktas.
Jo gylis – net 15,6 m. Po Platelių – jis giliausias parko ežerų. Gilų duburį suformavo ledo luitas, šioje vietoje įstrigęs maždaug prieš 15 000 metų. Tačiau stovėdami ant ežero tiltelio niekada nepasakytumėte, kad jis toks gilus. Pirmas įspūdis – pelkė.
Iš tiesų Piktežeris netinkamas maudynėms, rūgštus, pelkinis ežeras, kurio dalyje formuojasi aukštapelkė. Tačiau būtent todėl jo apylinkėse galima aptikti įspūdingąjį jūrinį erelį. 2008 m. duomenimis, Lietuvoje šiuo metu gyvena tik 80–90 jūrinių erelių porų. Viešoji įstaiga „Gamtosaugos projektų vystymo fondas“ vykdo tęstinį šios rūšies erelių apsaugos projektą, startavusį 2003 m. Vienas iš projekto tikslų – šviesti visuomenę ir skatinti žmones lankantis gamtoje netrikdyti natūralaus jos ritmo.
Lietuviams patinka istorija, užsieniečiams – paukščiai
Pasak Žemaitijos nacionalinio parko gidės A.Brazdeikytės, būtent paukščiai ir gamtos objektai į Platelius ir kitas parko vietas pritraukia užsienio turistus. Šiemet ypač daug apsilankė prancūzų, kurie paprastai konkrečiai žino, kur ir dėl ko važiuoja.
„Prancūzus ir šveicarus domina augalai, paukščiai ir gyvūnai. Jie atvažiuoja jau žinodami, kad nori juos pamatyti. Tačiau problema ta, kad trūksta ornitologų, kurie juos lydėtų. Juk paukščiai nesirodo tada, kada turistai užsimano. Reikia žinoti vietas, laiką, kur ir juos galima pamatyti. Aš, pavyzdžiui, važiuodama vakarais iš darbo dviračiu namo girdžiu gervių balsus. Bet ir tai pamatyti patį paukštį retai pasiseka“, – sakė A.Brazdeikytė.
Ilgametė parko darbuotoja džiaugėsi, kad Žemaitijos nacionalinį parką kasmet aplanko vis daugiau žmonių: 2015 m. parke apsilankė 160 tūkst. turistų. Nors metai dar nesibaigė, jau dabar aišku, kad šiemet jų bus daugiau nei pernai. Lankomiausias parko objektas – Plokščių kaime esanti Šaltojo karo laikų ekspozicija, kuri vienintelė Europoje yra įrengta viename pirmųjų Sovietų Sąjungos buvusiame požeminiame balistinių raketų šachtiniame paleidimo komplekse. Ši vieta domina tiek lietuvius, tiek užsieniečius.
Netrūksta jų ir pažintiniuose bei dviračių takuose. Tiesa, lietuviai gidų paslaugomis beveik nesinaudoja. Rečiau užsuka ir į Žemaitijos nacionalinio parko lankytojų centrą – visą informaciją, kurios reikia, randa internete. O pačiuose takuose taip pat yra pastatyti informaciniai stendai.
Atkreipus gidės A.Brazdeikytės dėmesį, kad juose esanti informacija – tik lietuvių kalba, ji patvirtina – tai problema, kurią bus bandoma spręsti, vos tik parko direkcija gaus lėšų.
„Paskubomis viskas buvo daroma, todėl yra tik lietuviški užrašai. Bet bent anglų kalbos tikrai reikėtų“, – neneigė gidė.
Jei tik turėsite laiko, rekomenduojame užsukti į Žemaitijos nacionalinio parko direkcijos Lankytojų centrą, įkurtą Plateliuose. Nenustebkite, jei jus pasitiksiantys darbuotojai prabils ne lietuviškai, bet žemaitiškai. Šių kraštų gyventojai didžiuojasi, kad turi ir kuršių kraujo.
Tačiau lankytojams skirtose ekspozicijose galima išgirsti ne tik šio krašto istoriją. Būtent čia galėsite susidėlioti jums įdomiausią maršrutą pagal tai, kas domina: istorija, kultūra, amatai, kulinarija, gamta, gyvūnija, net nardymas – Žemaitijos nacionalinio parko direkcija turi ką pasiūlyti visų šių dalykų gerbėjams. Žinoma, apsispręsti ir susidaryti maršrutą galima ir namuose išnagrinėjus žemėlapius, esančius interneto puslapyje zemaitijosnp.lt Bet užsukti čia verta – neseniai įrengtas centras bus įdomus ir suaugusiems, ir vaikams.
„Mes esame žiauriai geri, baisiai gražūs ir be proto protingi“, – šmaikščią ir žemaičiams puikiai žinomą frazę atsisveikindama ištarė gidė A.Brazdeikytė. Ir priduria: jei žemaičiai vieną kartą pasiūlė ką nors, reikia neatsisakyti ir iš karto ragauti, imti ar daryti (ką siūlo).
„Veiną kartą pasaki „nu“ ir visks. Daugiau nebesiūlys“, – krašto gyventojų charakterį svečiams apibūdino Lankytojų centro darbuotoja.
Turistų skaičius Lietuvoje auga
Valstybinis turizmo departamentas praneša, kad šiemet vietinis ir atvykstamasis turizmas auga. Pirmąjį šių metų pusmetį Lietuvos apgyvendinimo įstaigos sulaukė net 11 proc. daugiau turistų nei pernai tuo pačiu laikotarpiu. Lietuvoje sausio-birželio mėnesiais apsistojo 1,2 mln. turistų, iš jų lietuviai sudarė kiek mažiau nei pusę, 46 proc., (548 tūkst.), o užsieniečiai – 54 proc. (652 tūkst.). Daugiausia turistų sulaukta iš Baltarusijos (76,5 tūkst.), Vokietijos (72 tūkst.) bei Lenkijos (70 tūkst.).