Tada mus iškart priims, sakė ta nupezėlė (nors dabar svarstau, kad jei, kaip Rusijoje įprasta, į tą vargšę moterį visą jos sportinį gyvenimą buvo farširuojamas dopingas, tai gal nėra ko stebėtis, kad dar nepasiekus 60-ies galvelė jau nebedirba – moteris nekalta, reiškia). Taip ir įsivaizduoju, kaip rusams numetus ant Londono bombą, tą pačią minutę išeina oficialus pranešimas apie jų sugrąžinimą į olimpinę šeimą.
Viešpatie, ką jie ten pas save valgo, kad tokias klejones skleidžia? Tai turbūt nebepagydoma. Tiesa, skaičiau, kad toks jos pasakymas papiktino dalį pačių rusų, bet tai nebuvo didelė dalis. Dauguma, jaučiu, garsiau ar tyliau būtų linkę tai bukaprotei pritarti.
Gal nustebsite, bet taip mąsto ne tik rusai. Praeitą savaitgalį malonumo tikslais viešėdamas Lenkijoje patyriau, kad joje irgi netrūksta manančių, jog su bombomis kai kurie reikalai tikrai būtų linkę išsispręsti. Skaitykite toliau, pasakoju.
Šįkart į Lenkiją vykome žiūrėti futbolo rungtynių. Žinau, kad futbolas yra įdomus tik mažai Lietuvos gyventojų daliai, todėl šis tekstas apie jį ir nebus. Bet kadangi tai buvo pagrindinė mūsų kelionės misija, jam neskirti visiškai jokio dėmesio būtų nekorektiška. Bet pirmiau apie pačią kelionės kryptį.
