„Kelionės yra ir mano darbas, ir gyvenimas. Jų kryptis pasirenku labai įvairiai. Būna ir taip, jog tiesiog sugalvoju ir keliauju. Net pačiai nebūna aišku, kodėl vykstu būtent ten. Na, o kartais sulaukiu gerų pasiūlymų, kurių niekada neatsisakau. Važiuoju ir visai nesvarbu, jog prieš tai neplanavau ten keliauti”, – sako Berta.
Prieš vykdama į tokias vietas, kaip Kenija ar Malaizija, susirenka informaciją, tačiau tiki, kad labai svarbu keliauti be išankstinio nusistatymo. „Kiekvienas žmogus skirtingai suvokia tuos pačius dalykus. Ir kartais pačios geriausios patirtys būna šalyse, kur kam nors buvo blogiausia. Tai priklauso nuo konkrečios situacijos, kelionės krypties ir žmonių, kuriuos sutiksi pakeliui. Skaityti ir domėtis svarbu tik tam, kad žinotum, kaip elgtis tam tikroje situacijoje, kad nepadarytum ko nors negražaus ar nepriimtino tos kultūros žmonėms”, – įsitikinusi pašnekovė.
Kelionėse patogumas nėra svarbiausias
„Anksčiau, kuomet turėjau mažiau patirties, man buvo sunku perprasti kitos šalies žmones, kalbą, transportą. Bet iš tikrųjų su tuo galima susitvarkyti, ir dabar viso to nevadinčiau sunkumais. Tai yra kelionių dalis ir pasiryžęs keliauti privalai tai priimti.
Sunkiausia kelionėse yra tvarkytis su nuovargiu, ypač jei keliauji ne vienas. Kuomet visi išvargę, gali kilti konfliktų, bet tai yra suprantama”, – pasakoja Berta ir priduria, jog gyvenimas kartais itin sudėtingomis sąlygomis jai nėra kliūtis.
„Patogumai kelionių metu man nėra svarbiausi. Na, kad ir dabar Kenijoje, mes miegojome vienoje patalpoje su ožkomis, o viduje buvo kūrenamas laužas. Bet man tai yra įdomu, nes tik taip aš galiu suprasti vietinių gyvenimą.
Žinoma, kuomet dirbu daug ir intensyviai, kartais net 6–8 mėnesius esu išvykusi, labai svarbu retkarčiais save palepinti ir apsistoti gerame viešbutyje, pailsėti. Reikia jausti balansą, nes nuolat jaučiant nuovargį ir kelionės, ir darbas taptų kančia“, – įsitikinusi ji.
Nori kurti istorijas, o ne pavienes nuotraukas
Su fotografija Berta susipažino vaikystėje, kada tėčiui padėdavo ryškinti juostas. Tai buvo vienas mėgstamiausių jos užsiėmimų. O studijuodama Vilniaus universitete susidomėjo fotožurnalistika ir šios srities studijas baigė Danijoje. Vėliau Kinijoje apgynė multimedijos žurnalistikos magistro laipsnį.
Kaip teigia dabar jau daugybės fotografijos konkursų laureatė, pradžioje buvo daugybė dvejonių, nes iš šios veiklos nebuvo lengva pragyventi. Mergina dažnai susimąstydavo, kad galbūt kažką daro ne taip.
Tačiau dabar Bertos nuotraukos yra spausdinamos ne tik Lietuvoje, bet ir užsienyje. Kartu su kolegomis įgyvendintas projektas „Zimnik – ledo kelias“ papuošė „National Geographic“ leidinius.
Nuo anksčiau mėgtos kelionių fotografijos šiuo metu vis labiau tolstu, nes jose man tiesiog neužtenka „gylio“. Man norisi kurti istorijas, o ne pavienes nuotraukas.
O fotografijų pasakojimai apie Vandenyno žmones Malaizijoje ir Jūros dumblių rinkėjus Peru užėmė antrą vietą konkurse „Pasaulis tavo akimis“.
Berta neslepia, kad anksčiau ji neįsivaizdavo kelionių be fotoaparato. Tačiau dabar keliaudama gali ramiai mėgautis vaizdais ne per fotoobjektyvą:
„Seniau, jeigu pamatydavau ką nors vertą dėmesio ir neturėdavau fotoaparato, labai grauždavausi. Tačiau dabar matant ką nors gražaus aš tiesiog mėgaujuosi vaizdu.
O fotoobjektyve stengiuosi įamžinti unikalias istorijas. Prie jų aš apsistoju ilgiau, gilinuosi į aplinką, žmones su kuriais bendrauju, ir vėliau tas istorijas pasakoju pasauliui. Nuo anksčiau mėgtos kelionių fotografijos šiuo metu vis labiau tolstu, nes jose man tiesiog neužtenka „gylio“. Man norisi kurti istorijas, o ne pavienes nuotraukas.“
Kiekviena istorija – brangi ir išjausta
Anot pašnekovės, kurdama kiekvieną istoriją ji užmezga stiprų emocinį ryšį su pasakojimų herojais. Ji mano, jog, norint suprasti kitą žmogų, svarbiausia yra atvirumas ir empatija jo išgyvenimams.
„Užmegzti pokalbį su žmogumi (visai nesvarbu kokioje šalyje) yra lengva. Aš vadovaujuosi tuo, jog mes visi esame lygūs ir visi galime laisvai bendrauti. Tačiau, jeigu nori kalbėti skaudžia pašnekovui tema, reikia mokėti paaiškinti, kodėl tai darai.
Svarbu, įrodyti, jog man jų istorijos nuoširdžiai rūpi ir nenoriu iš jų pasišaipyti. Todėl kalbėdama privalau pati būti atvira ir pažeidžiama. Stengiuosi įsijausti į tą žmogų.
Jeigu nori kalbėti skaudžia pašnekovui tema, reikia mokėti paaiškinti, kodėl tai darai.
Klausydama sudėtingų, skaudžių istorijų aš nebijau kartu su pasakotoju apsiverkti. Neužgniaužiu emocijų: jeigu verkia jis, verkiu kartu su juo. Kiekviena istorija man yra labai svarbi“, – tikina keliautoja.
Berta yra parengusi ne vieną unikalų fotopasakojimą. Kuris brangiausias? Anot Bertos, išskirti vieną yra neįmanoma, nes tai – lyg klausti mamos, kurį vaiką ji myli labiausiai.
„Su visomis istorijomis, ir jų herojais dirbu ilgą laiką, jos tampa mano dalimi ir talpina daugybę išgyvenimų. Net ir prabėgus keleriems metams aš pagalvoju, kaip tie žmonės gyvena.
Deja, bet dažniausiai susisiekti su jais tiesiog neįmanoma. Mano herojai – paprasti žmonės, kurie neretai neturi nei telefono, nei elektroninio pašto. Tačiau visų jų istorijas aš be galo branginu“, – tvirtina Berta.
Prieš porą savaičių ji grįžo iš paskutinės savo kelionės į Keniją. Neslepia – tai nebuvo lengva kelionė. Su penkių Afrikos genčių žmonėmis gyvenusi ir bendravusi lietuvė netrukus pristatys jų istorijas Lietuvoje.
O kol kas kviečia aplankyti konkurso „Pasaulis tavo akimis“ dalyvių kūrinių parodą, kuri lapkričio 16-26 dienomis veikia Kaune, Vytauto Didžiojo universitete (S.Daukanto g. 28).
Išvysti visų dalyvių nuotraukas ir jų aprašymus galima virtualioje galerijoje, adresu: www.pagalba.org
